Pradėkime nuo to, kad šiais, pilnais informacijos laikais, dėl mūsų kažkas nuolat stengiasi, tobulėja ir tas žinias mums neša. Na, ne visada nemokamai, bet juk geras daiktas pigus nebūna. Tokie dvasingi klausimai mane pradėjo kankinti ne iš tuščio smalsumo: ir kaip gi mes, lietuviai, galėtume išbristi iš gūdaus kaimo ir, nuo klumpių nusipurtę mėšlą, užimti lygiavertę dvasinę poziciją, kitų pasaulio tautų, bei nacijų atžvilgiu?
Vienu žodžiu, tyčia ar ne, tačiau užsiregistravau keliose dvasinius dalykus dėstančiose ir įvairiausius pasiūlymus bei patarimus dalinančiose svetainėse. Juk norisi nors kartą atsidurti virš žemiškųjų dalykų, ant savo vidinės dvasios sparnų pakilti virš debesų, virš savo penkiaaukščio ir iš aukštumų pažvelgti į Nemuną ar kaimyno kiemą.
Pirmiausia supratau, kad sunkiai suvokiu kai kuriuos tekstus ir išsakomų minčių prasmę. „Esi tai, ką valgai“ – skelbė pirmasis man siūlomas seminaras apie teisingą ir pozityvią mitybą. Iš pradžių pamaniau, jog man bandoma įteigti, jog esu kanibalas. Kaip ten bebūtų, visada maniau, kad esu žmogus, todėl, remiantis man dėstoma logika, žmogieną ir valgyti turėčiau. Tačiau išsamesniame aprašyme buvo išaiškinta, kad valgantieji gyvulinės kilmės maistą yra gyvuliai, o valgantys augalus – žmonės. Logika, mano manymu, kiek šlubuoja, bet tiek to...
Suprantama: juk niekas nesiskelbs, kad nuolat valgo morkas, burokus ir ropes, ir jį dėl to galima vadinti daržove, ar, pavyzdžiui, runkeliu.
Mityba manęs nedomina, todėl žvelgiu kitus viliojančius pasiūlymus. „Meditacinis piešimas ant vandens!“ – šaukte šaukia sekančio seminaro antraštė. Piešimas? Ant vandens? Ne, tai ne man: aš mėgstu stabilumą. Seimūnai gal kiek ir galėtų pasitobulinti, tačiau manęs tai nedomina.
Atrandu dar vieną stebuklą. Tai – „kvantinis prisilietimas“. Kas gi tai, po paraliais? Skaitau trumpą aprašymą, ypač patinka tokia ištrauka: „...tai specialios kvėpavimo, kūno suvokimo technikos, tiek pakelsiančios jūsų energijos lygmenį, kad jums lengvai prisilietus prie paciento, jo kaulai švelniai įslys atgal į jiems skirtą vietą...“. Pašiurpstu. Įsivaizduoju save iki tiek pasikėlusį energijos lygmenį, kad, prisilietęs prie savo žmonos, ją, su visais kaulais, įstatau į jai skirtą vietą. Mano moteriai tai ryškiai nepatiks, o finale pacientu pasidarysiu aš pats, „į vietą“ būsiu pastatytas taip pat aš. Ir niekam nepaaiškinsi, kad viskas prasidėjo nuo nekalto „kvantinio prisilietimo“...
Na, kurgi ta dvasinė praktika, kuri mane sudomintų labiausia? Skaitau toliau: „Išminties žodis. Valdovų laiškai.“ Va, čia jau kažkas įdomiau. Galų gale nors pavadinimas suprantamas. „...tai Pakylėtųjų Valdovų diktavimai, kuriuos jie perdavė nuo 2011 m. gruodžio 27 dienos iki 2012 m. birželio 29 dienos per savo pasiuntinį ... T.M....“. Įtariu, kad čia vėl apie politikus, apie tuos „pasikėlusius“ mūsų valdovus. Esu apolitiškas, tačiau smalsumas gena mane toliau. „... čia rasite Valdovų rekomendacijų, kaip skaityti Laiškus, ir šaukinių dvasiniam darbui...“ .
Pradedu susigaudyti. Kažkokie Valdovai padiktavo laiškus, jų Pasiuntinys žemėje juos užrašė ir dabar mums patarinės, kaip tuos laiškus skaityti. Aš skaityti mėgstu lietuviškai ir tualete. Įdomu, ką parekomenduos Valdovai ir jų Pasiuntinys T.M.? O gal geriau brangiau sumokėti ir „sudalyvauti“ mokymuose, kuriuose mes išmoksime „ judesio, sąmoningumo, pozų-asanų, balso, satsangų ar pokalbių, kvėpavimo, vizualizacijos ir panašia pagalba kurti Šviesą mūsų kūnuose, protuose ir supančiame pasaulyje“?
Aštuonis kartus perskaitęs aukščiau pateiktą sakinį supratau, kad nieko nesupratau, o šviesą mus „supančiame pasaulyje“ lengviausiai sukursiu, paspaudęs elektros jungiklį. Na, bukas aš, bukas, nesiginčiju. Ir šviesos kūne man nereikia: nenoriu vaikščoti ir švytėti, kaip po vizito Černobilio AE reaktoriuje. Vis dėlto aš kaimų kaimas. Gėda man dėl to, bet, ką padarysi... Štai kitas seminaras, supažindinantis su sufizmu. Kas tai per biesas? Skaitau: „...tai mistinis meilės kelias, tai visų religijų kertinė esmė“... padedanti patekti į tuštumos erdvę...“.
Į tuštumos erdvę... Kaip gražiai išsireikšta! Manyčiau, į vakuumą, bet negali būti: kam gi reikia veržtis ten, kur nieko nėra? Ne, čia kažkas giliau ir, ko gero, suvokiama tik neeiliniams protams. Savęs prie jų nepriskiriu, todėl visų religijų kertinė esmė man taip ir liks paslaptyje. Toliau. Gal ir nieko pasiūlymas: „Gongų Naktis“! „Gongų Naktis – tai pilnatviškas, švelnus, skaidrus gongų gaudesys per visą nakį. Tikima, kad naktį įš xx d. į yy d. visas žemės vanduo tampa stebuklingas.“
Ech, geriau jau tą naktį visas žemės vanduo taptų alumi, o gongus mes jau ir patys, kaip nors susiorganizuotume... Ir jų skambesys truktų tikrai ne vieną naktį, oi ne vieną!
Gal užteks. Nors nieko nesupratau ir sau nepritaikiau, tačiau galiu tik pasidžiaugti, kad mus pasaulis myli ir neužmiršta. Mums proto ir žinių bando įkrėsti ir geraširdžiai rusai, ir broliai latviai, paslaptingieji tibetiečiai ir lankstieji indai, geranoriškieji italai ir skrupulingieji vokiečiai. Ir, be abejo, patys lietuviai – užslėptas tautos žiedas.
Už jiems sumokėtus pinigus jūs: išsigydysite pats, išgydysite kitus, atrasite dvasinę ramybę, suteiksite dvasinę ramybę kitiems, išvalysite savo mintis, karmą, odą, o gal net ir drabužius. Jau nekalbu, kad jūs išmoksite vartoti gintaru ar šungitu pakrautą vandenį ir skanausite „harmonizuotas su aplinka“ bulves bei kitas daržoves. Jūsų mintys generuos vien pozityvią energiją, jus nuolat lydės šviesa, aukso spalvos aura ir geranoriškai nusiteikę būriai gyvūnėlių bei minios jus mylinčių ir jūsų tiesos ištroškusių gerbėjų.
Naktimis jūs galėsite keliauti po Visatą, palikti kūną, susitikinėti su mirusiaisiais ir dievais. Taip pat jums bus žinoma ateitis, o laiko spirale galėsite pakliūti į praeitį. Jūs pažinsite Meilę, Laimę, Pilnatvės jausmą, susiliesite su Gamta, su Visata, su Savo Esybe. Ir dar ten su kažkuo galėsite susilieti, tačiau aš nepamenu. Paskaičiavau. Norint tapti aukščiau aprašytu supermenu užtektų kelių tūkstančių litų. Be abejo, jums būtų išduoti visi tai patvirtinantys diplomai bei pažymos, kurias pasirašytų patys žymiausi pasaulio Mokytojai, profesoriai ir Dvasiniai Vadovai.
Geriau pamokėjus, ko gero, būtų galima gauti net Dievo parašą. Originalą! O aš... Ką gi galiu aš, paprastas žmogelis, tų kelių tūkstantėlių nesukrapštantis... Kaip ir visada, savaitgalį nueisiu prie Nemuno, pasivaikščiosiu keletą valandėlių. Nužvelgsiu ledu sukaustytą upių tėvą, sniegu pasipuošusius laukus. Paklausysiu nedrąsaus, dar ne pavasarinio paukštelių čirškėjimo... Aplankysiu tėvelių kapelius, parymosiu tyloje, patylėsiu... Ir žinau: taip gera man bus, kad geriau ir būti negali! Galvoje – tik aiškumas. Ir laimė. Laimė, nes aš atsibudęs ir negyvenu įvairų pseudo pranašų kuriamuose fantazijų pasaulėliuose.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
