Nors jau buvo 1947 m. spalio pradžia, tačiau oras tais metais pasitaikė puikus. Po poros valandų kelionės traukiniu, pagaliau pasiekėme Vilnių. Miestą, kuris mums tuo metu buvo toks tolimas, paslaptingas ir svetimas. Stoties aikštėje rikiavosi virtinės vežikų. Lenkiškai kalbantys važnyčiotojai sėdėjo ant aukštų pasosčių savo odiniuose fajetonuose ir snaudė, laukdami keleivių. Tėvelis nuėjo prie jų derėtis. Mums reikėjo patekti į Mažosios Pohuliankos gatvę (dabar M.K.Čiurlionio). Deja, grįžo nieko nepešęs. Matyt lenkai per daug užsiprašė. Netrukus prisistatė pilietis su didoku karučiu. Į tuos, vieno žmogaus galios varomus ratus mes ir sukrovėme savo rakandus.
Kai ėjome miesto gatvėmis, iš šalies turėjom atrodyti labai komiškai: pirmas anas pilietis stūmė karučius su mūsų manta, paskui jį žingsniavo tėtis, nešinas mūsų maža sesute. Jiems iš paskos, tarytum keturi žąsiukai žygiavau aš su broliais, o voros gale pėdino mama. Tėvelis prieš tai jau buvo apsilankęs Vilniuje ir numatė vietą kur gyvensime. Mūsų kelionės tikslas - Vilniaus universiteto gamtos mokslų fakulteto rūmai. Įsikūrėme pirmajame aukšte. Mūro sienos – beveik metro storio, skliautuotos lubos. Kambario kampe apvalus skarda apkaustytas pečius. Vėliau šalia jo tėvelis sumūrijo nedidelę plytą valgiui virti. Pradžia buvo labai sunki, nes neturėjome jokių baldų.
Atvykę į Vilnių pirkome karvę
Tačiau ne buitiniai nepatogumai buvo didžiausia mūsų problema. Atsivežtos maisto atsargos greitai išseko, o Vilniuje tuo metu maisto produktų buvo galima nusipirkti tiktai pagal korteles. Normų dabar nebeprisimenu, tačiau jos buvo labai menkos, nepakankamos, ypač vaikams. Negana to, pagal korteles nusipirkti produktų buvo įmanoma tiktai pastovėjus prie parduotuvės ilgoje eilėje, kurią reikėdavo užimti anksti ryte, o kartais net iš vakaro. Kai kada pritrūkdavo duonos ar kitų produktų, todėl pastovėję eilėje keletą valandų, grįždavome namo be nieko. Tuomet didžiausias skanėstas mums būdavo bulvių skiltelės, keptos ant plytelės įkaitusio paviršiaus.
Eidavome į Pakalnės gatvę pirkti pasukų, kurias pardavinėjo ten buvusi pieninė. Reikalai kiek pagerėjo, kuomet tėveliai Kalvarijų turguje nusipirko karvę. Deja, atsirado kita problema. Kur ją laikyti ir ganyti? Tačiau nėra padėties be išeities. Tvartą įsirengėme ten, kur dabar įsikūrusios universiteto medžio ir stiklo apdirbimo dirbtuvės, o mūsų ganykla tapo Zakreto (dabar Vingio) parkas. Tačiau į tą vietą, kur buvo vokiečių kapai ir įspūdingas, aukštas paminklas „Miegantis liūtas“, mes niekuomet karvių neginėme. Man vėl teko prisiminti kaubojaus amatą. Tik dabar ganydavau karvutę jau grįžęs iš mokyklos.
Mes nebuvome vieninteliai pabėgėliai iš kaimo, apsigyvenę šiuose rūmuose. Kai atvykome čia, jau radome Talaikius. Bronius Talaikis buvo pora metų vyresnis už mane.Vėliau jis tapo žymiu fotografu. Bronius mirė prieš keletą metų. Gyveno šiuose rūmuose toks Šakalys nuo Utenos, kurio du sūnūs taipogi sudarė mums kompaniją ir kiti pabėgėliai iš kaimo. Kartu visi ganėme karves Vingio parke. „Kariavome“ su kurčnebyliais, kurių internatas buvo toje vietoje, kur dabar yra LRT.
Reikėjo saugotis nesprogusių sviedinių
Nuo karo čia aptikdavome nesprogusių sviedinių. Kai kam jie atnešdavo ir nelaimę. Vienas ruselis, ganęs netoliese, susisprogdino. Jie įdėjo sviedinį į laužą, o patys sugulė kiek toliau. Sviedinys ilgokai nesprogo, todėl vienas pakėlė galvą pažiūrėti. Staiga, baisus sprogimas ir vaikino veidas pavirto į kruviną masę. Ten, kur dabar yra K. Brazauskienės viešbutis, riogsojo numestas didelio kalibro patrankos vamzdis. Netoliese buvo užkasti vokiečių kariai. Jie gydėsi karinėje ligoninėje, įrengtoje medicinos fakulteto rūmuose. Vilnių užėmę rusai visus juos čia sušaudė. Nežinau ar jų kaulai tebeguli šioje vietoje, ar kas nors perlaidojo kitur.
Tačiau įdomiausios atrakcijos mūsų vaikiškai kompanijai būdavo tuometinės rinkiminės akcijos, kurių metu Medicinos fakulteto Didžiojoje auditorijoje nemokamai rodydavo filmus apie karą. Tuomet dar negalėjau nė pagalvoti, kad po 16 metų šioje auditorijoje aš klausysiu profesorių paskaitų.
Netrukus po atvykimo į Vilnių, aš su tėveliu nuėjau į 8-ąją pradžios mokyklą Aguonų gatvėje. Mokytoja Gražina Steponaitytė trumpai ekspromtu mane paegzaminavo ir nutarė priimti į antrą klasę, nors kaimo mokykloje buvau baigęs tris klases. Deja, neturėjau jokio pažymėjimo, įrodančio mano mokslo pasiekimus. Tokiu būdu trylikametis bernas tapo antroku. Už savo bendraklasius buvau vyresnis net penkeriais metais!
Reikia pripažinti, kad tie trys metai, praleisti pradžios mokykloje, liko kaip vienas iš šviesiausių periodų mano gyvenime. Mokytoja per pamokas, ypač per Lietuvos istoriją, mums įskiepijo meilę savo Tėvynei. Ji mokėjo labai vaizdžiai, spalvingai ir su begaline meile, perteikti mūsų protėvių kovas su Kryžiuočiais ir kitais priešais. Pavasarį, kuomet atbusdavo gamta ir oras būdavo gražus, ji mus surikiuodavo tarytum ančiukus ir vesdavo į miesto pakraštį Naujininkų gatve. užkopdavome ant aukštos kalvos, gėrėdavomės miesto vaizdu ir gamtos grožiu. Tuo tarpu mokytoja pasakodavo apie gamtą ir jos paslaptis. Mokykloje ji organizuodavo vakarėlius. Mes vaidindavome ir šokdavome. Matyt ne visiems valdininkams patiko mūsų mokytojos dėstymo metodika Kai tik baigėme mokyklą, mūsų mylimos mokytojos čia jau nebeliko. Ją iškėlė kažkur į provinciją. Gaila, tačiau nežinau net kur. Taip norėtųsi padėti gėlių puokštę ant jos kapo. Tikriausiai mūsų Mokytojos jau nebėra gyvųjų tarpe, nes prieš 64 metus jai buvo apie 40.
Mūsų klasėje mokėsi Romanas Drąsutis (dabar žymus chirurgas), a.a. Rimantas Rakauskas (buv. KA profesorius), Rugys Oleka, žurnalistas, ilgai dirbęs LRT, (žuvo 1972m. Kertojo ežere), Arūnas Juzumas, Ingrida Korsakaitė (J. Ivanauskaitės mama), gražuolė, kurią daugelis berniukų buvome įsimylėję. Tačiau tai buvo daugiau susižavėjimas, o ne meilė, kokią supranta dabartiniai paaugliai. Mes buvome labai nedrąsūs. Kita vertus, mus saistė tam tikros dorovės normos, kurias įdiegė ne tiktai tėvai, bet iš bažnyčia.
Langų kiaurymės žvelgė lyg išdegintos akys
Į Vilnių atvykome 1947 m. Miestas buvo karo suniokotas. Kai kurių gatvių namus, kaip antai Vokiečių g. Rytinė pusė, dabartinė Ševčenkos g., o ypač apie geležinkelio stotį, bombos buvo pavertusios griuvėsiais. Daugybė namų Algirdo, Mindaugo g. Ir kitur, buvo sudegę. Langų kiaurymės žvelgė į gatvę, tarytum milžino juodos, išdegintos akys.
Dar vyko karas, kuomet Vilniuje įvyko didelė katastrofa. Žmonės pasakojo, kad geležinkelio stotyje į rusų ešeloną, kuris į frontą gabeno amuniciją, įsirėžė kitas traukinys. Galingas sprogimas sugriovė gretimus namus ir pėsčiųjų tiltą viršum geležinkelio, žuvo daug žmonių, o langai išbyrėjo net miesto centre. Rimantas Rakauskas su tėvais tuo metu pietavo Neringos kavinėje, kurios didelis langas tiesiog įvirto į salės vidų. Kavinė buvo kitame, mažesniame pastate, kurio jau nebėra. Manoma, kad tai buvo diversija, kurią įniciavo iešmininkas. Jis klaidingai nukreipė iešmus. Kas šią diversiją organizavo, niekas nežino. Aš abejoju ar archyvuose yra kokia nors medžiaga šiuo klausimu. Juk tais laikais viskas buvo labai slepiama.
Vokiečių belaisviai dirbo miesto atstatymo darbuose. Jie valė griuvėsius ir statė naujus namus. Netoli mūsų Sierakausko gatvėje jie statė rūmus, kurie yra ir dabar. Ten gyveno aukšti pareigūnai. Atrodo Paleckis ar Gedvilas. Iš kalėjimo Kosciuškos gatvėje vokiečiai anksti ryte žygiuodavo rikiuote į darbą, o vakare grįždavo į savo buveinę. Daugelis jau nebeturėjo batų. Jie dėvėjo apiplyšusias karines uniformas, o avėjo daugiausia savo gamybos medinėmis klumpėmis, kurių ritmiškas kaukšėjimas į Sierakausko gatvės grindinį, anksti ryte žadindavo miestą. Tarp mūro tvoros, kuria belaisviai aptvėrė tuos rūmus ir pastato, kuriame mes laikėme karvę, buvo mažas žemes sklypelis. Čia mes sodinome bulves. Vieną rudenį, kuomet bulvės jau buvo nukastos, sklypelyje aptikau belaisvį. Jis šliaužiojo ant kelių ir kapstė iš žemių ten užsilikusias, jau apšalusias, bulves. Man labai pagailo to belaisvio. Mamos paprašiau bulvių, duonos ir kitų produktų, kuriuos jam atidaviau.
Nuo bado ir sunkaus darbo nemažai belaisvių mirdavo. Belaipiodami po kalną, esantį priešais tą kalėjimą, mes rasdavome vis naujus kapus. Aš nežinau, ar jie dar išliko, ar juos perlaidojo kitur, nes jau seniai ten neteko būti. O gal įrengiant kalnų parko estradą, juos ištiko toks pat likimas, kaip iš Vingio parko kapus? Ana valdžia turėjo gerą patyrimą buldozeriais lyginti kapus.
Tėvas saugojo belaisvius
Su belaisviais susijęs vienas atsitikimas, kuris mūsų tėveliui galėjo baigtis tragiškai. Jis įsidarbino saugoti belaisvius. Gavo šautuvą. Vieną dieną ateina į namus su tuo šautuvu ant peties. Aš paklausiau ar šautuvas neužtaisytas. Tėvelis pasakė, kad neužtaisytas ir tuo pačiu metu nuspaudė gaiduką. Driokstelėjo kurtinantis trenksmas ir kulka įsmigo į skliautuotas lubas. Laimė, kad nekliudė jo galvos! Man sunku suvokti, kaip galėjo priimti žmogų, netarnavusį kariuomenėje ir neapmokytą kaip reikia elgtis su ginklu, į tokį darbą ir kaip jam galėjo patikėti šautuvą?
Dabar sunku ir suskaičiuoti kokius darbus per savo gyvenimą dirbo mūsų tėvelis Gabrielius. Žmogus, tebaigęs vos tris pradžios mokyklos klases. Jo mokslus sutrukdė Pirmasis pasaulinis karas. Pradžioje jam teko nedėkinga užkurio dalia. Kadangi iš 8 ha žemės sklypo su uošviais buvo sunku pragyventi, jis ėjo per kaimus ir statė namus. Kol gyvenome kaime, turėjo įsirengęs kalvę. Kaustė arklius, kalė noragus, taisė ratus, mokėjo pataisyti net laikrodį ar kitą sudėtingą prietaisą. Mieste taip pat nesibodėjo įvairiausių darbų.
Tačiau tik iš dalies jam tiktų posakis: devyni amatai, o dešimtas badas. Juk jis sugebėjo išlaikyti šeimą, kurioje buvome 7 vaikai. Įdomi detalė. Nors žmogus buvo nebaigęs mokslų, tačiau turėjo puikią nuojautą. Jis visą laiką sakydavo, kad melo imperija, kaip jis vadino mūsų buvusią santvarką, ilgai neišsilaikys. Deja, imperijos subyrėjimo jis nesulaukė. Buvo belikę vos keli metai...
Turgaus ypatumai
Tuo metu Vilniaus turgūs pasižymėjo savitu, nepakartojamu, koloritu. Ypatingai garsi buvo Kalvarijų „talkučkė“. Ten pardavinėjo viską, kas buvo gaminama čia ir ką atveždavo iš nukariautos Vokietijos arba enkavedistai atimdavo iš žmonių. Mus, paauglius, labiausiai domino žiūronai. Čia nuolat sukinėjosi miklūs kišenvagiai. Ne tik vietiniai, bet ir iš Odesos atkeliavę. Jie sugebėdavo ne tiktai akimirksniu apšvarinti, bet ir sužaloti žmogų skustuvėliu. Garsiai ir įkyriai prašė išmaldos bekojai ir berankiai rusai karo invalidai, sėdintys savadarbiuose vežimėliuose prie turgaus vartų. Man patikdavo riebūs, sultingi ir labai skanūs bulvių plokštainiai, kuriuos turgaus moterys pardavinėjo po 5 senuosius rublius, t.y. po pusę červonco.
Kiekvieną rytą miestą žadino fabrikų sirenos. Mums geriausiai girdimos buvo „Tauro“ alaus daryklos ir odos perdirbimo fabriko prie Neries, sirenos.
Iki duonos kepyklos Savanorių pr. kursuodavo siaurukas, kuris gabeno šiai įmonei grūdus ar miltus. Siauruko bėgiai per Vingio parką, mediniu tiltu per Nerį, pro Žvėryną, Geležinio Vilko, Žalgirio ir Rinktinės gatvėmis buvo nutiesti iki elektrinės, ant Neries kranto. Tas traukinukas gabeno elektrinei akmens anglis. Ši elektrinė tais laikais buvo vienintelė mieste.
Operos ir baleto teatro vietoje anksčiau stūksojo didžiulis dujų generatoriaus bakas, tiksliau - jo apatinė dalis. Šalia buvo medinis kino teatras "Helios", kurį karo metu pastatė vokiečiai.
Bėdų dėl dujų kainų nebuvo, nes dujų tiesiog nebuvo
Miesto gatvėse viešpatavo palaiminga ramybė, kurią protarpiais sudrumsdavo vežiko arklio kanopų bildesys ar reto automobilio garsinis signalas. Tuos automobilius taip pat galima buvo ant pirštų suskaičiuoti. Pravažiuodavo vienas kitas sunkvežimis. Pasirodė negausūs lengvieji automobiliai. Rusai, atsigabenę ir Vokietijos gamyklas pradėjo automobilius gaminti savo tėvynėje. Vietoje „Opel“ atsirado „Pobiedos“. Kažkurios kitos vokiečių firmos rusišku analogu tapo „Moskvič“. Mieste tada buvo tik trys autobusų linijos, kurias aptarnavo daugiausia vokiški trofėjiniai nedideli autobusai.
Po kurio laiko dingo vežikai. Nežinau, kur jie paslėpė savo odines karietas ant guminių ratų? Dabar tos transporto priemonės turėtų didelę antikvarinę vertę. Tačiau nereiškia, kad oras mūsų mieste tada buvo labai švarus. Gal tik tarša pasklisdavo aukščiau, nei dabar. Kuomet pažvelgdavai į miestą nuo Tauro kalno, galėdavai stebėti tokį labai romantišką vaizdelį: beveik iš visų namų, taip pat iš aukštų fabrikų kaminų, į dangų rangėsi juodi dūmai. Nebūta jokių problemų dėl dujų kainos, nes tų dujų nebuvo. Buvo akmens anglys, durpės ir malkos.
Po karo į Rusiją iš Vokietijos buvo gabenamos ne tiktai demontuotos gamyklos ir kita įranga. Kurį laiką per Lietuvą varė didžiules gyvulių bandas. Juodmargės, gražios karvės po varginančios kelionės labai išsekdavo. Daug jų ir nugaišdavo. Valstiečiai kartais susitardavo su varovais ir vieną kitą sugebėdavo kažkokiu būdu nusipirkti.
Stribus sudomino smetoniniai žurnalai
1949 m. vėl teko patirti akistatą su „Karu po karo“. Kiekvieną vasarą per atostogas važiuodavau į kaimą pas senelius. Padėdavau jiems dirbti lauko darbus, skaldydavau malkas, su seneliu anksti ryte eidavome grybauti. Baigęs pradžios mokyklą išvykau į kaimą. Senelio sode sumeistravau aukštą bokštelį, panašų į tuos, kokie būna prie kalėjimų ar kitų saugomų objektų. Ten į viršų susitempiau prieškaryje Lietuvoje išleistas knygas bei žurnalus ir skaičiau juos laisvalaikiu.
Vieną dieną aš sėdėjau tame bokštelyje. Seneliai buvo laukuose. Staiga matau, artinasi vora ginkluotų vyrų. Jie apspito mano statinį ir pradėjo domėtis, ką aš čia veikiu. Kam tas bokštelis reikalingas. Vienas užsikorė pas mane į viršų ir pamatė smetoninių laikų žurnalus . Pasipylė rusiški keiksmažodžiai. Mane kaltino ryšiais su banditais. Jie manė, kad partizanai man parūpino tą, kaip jie išsireiškė, buržuazinę literatūrą.
Aš jiems aiškinau, kad gyvenu Vilniuje, o literatūra yra ne mano, o senelių, kad ji čia užsiliko nuo senų laikų. Deja, visi mano aiškinimai jiems nepadarė jokio įspūdžio. Jau griežtai pradėjo reikalauti, kad pasakyčiau kur slepiasi partizanai. Aš neapsakomai išsigandau, nes vienas jau rengėsi trenkti šautuvo buože, sakydamas, kad jie prakalbino ne tokius drąsuolius.
Galiausiai man šovė į galvą išganinga mintis. Tarsi žinodamas, kad taip nutiks, buvau įsimetęs mokyklos baigimo atestatą, kurį žadėjau parodyti seneliams. Jį atsinešiau ir padaviau jų vadui, kuris buvo su antpečiais ir kariška kepure. Šis pamatęs Lenino ir Stalino atvaizdus tame pažymėjime, staigiai pasikeitė. Nežinau ar jis mokėjo skaityti, tačiau komunizmo vadų paveikslai, tikriausiai, jam padarė didelį įspūdį. Netrukus jie paliko mane ramybėje ir nuėjo savo keliais. Toks buvo mano vienintelis, tačiau laimingas, susitikimas su stribais.
Žinias gaudavo per savadarbį radijo imtuvą
Gyvendami mieste mes jau nebejautėme partizaninio karo košmaro. Informaciją apie šį karą tuometinė valdžia kruopščiai slėpė. Tiktai iš lūpų į lūpas ateidavo žinios apie dideles kautynes Kiuneliškiuose prie Švenčionėlių, Varčios, Antazavės ar Kalniškių miškuose. Žmonės pasakojo, kad daug žuvo partizanų ir dar daugiau rusų, kuriuos jie slaptai laidojo. Dažniausiai kartu su žuvusiais karo metu. Apie didelius rusų nuostolius šiame kare aš sužinojau jau tarnaudamas kariuomenėje.
Ruseliai mus atvirai vadino fašistais. Jie sakė, kad net praėjus 10 metų po karo, iš Lietuvos ir Vakarų Ukrainos ateidavo žinios apie čia žuvusius jų tautiečius. Apie šį nuožmų karą liudijo ir taip vadinama „Dzeržinskio konservatorija“, į kurią Leninas, vėliau atsiradęs Lukiškių aikštėje, rodė ištiesta ranka. Ten ties visais keturiais didžiulio pastato kampais stovėjo ginkluoti sargybiniai. Pro vartus laikas nuo laiko išvažiuodavo arba įvažiuodavo dengti sunkvežimiai.
Informacijos tuo metu labai trūko. Oficialioji informacija buvo labai tendencinga ir netiksli. Čia per švelniai pasakyta. Kadangi tėvelis buvo visų galų meistras, jis mums sumeistravo detektorinį radijo imtuvą. Tai labai paprastas įrenginys, kurį sudaro kristalas, ausinės ir plona plieninė viela. Smaigydami šia vielele kristalą, pagaudavome vietinę radijo stotį. Vėliau atsirado nesudėtingi radijo imtuvai. Tuomet jau galėjome „pagauti“ ir užsienio radijo stotis, nors valdžios struktūros jas intensyviai slopino.
Vieną vakarą kažkur 1948 ar 1949 metais pas mus užėjo inteligentiškos išvaizdos vyras su odiniu sakvojažu ir odiniu puspalčiu. Jis pasiprašė pernakvoti. Vakare užkando, išgėrė arbatos ir už širmos kambario kampe, ilgokai vartė kažkokius popierius. Anksti ryte Čiurlionio gatvėje sustojo amerikoniškas „Viliukas“, kurį vairavo rusų kareivis. Mūsų netikėtas svečias įsėdo į tą automobilį ir nuvažiavo.
Rodos, dar tą pačią dieną pas mus apsilankė du vyrai, kurie klausinėjo, kas čia nakvojo. Tėveliai atsakė jog to žmogaus nepažįsta, o nesuteikti žmogui nakvynės pas mus neįprasta. Aš nežinau kas buvo tas paslaptingas nepažįstamasis. Tikriausiai, kažkokiu būdu buvo susijęs su partizanais. Stebino tik tai, kad taip opertyviai sužinojo ir prisistatė tie du vyrai. Matyt, tarp mūsų kaimynų būta slaptų informatorių.
Kadangi aprūpinimas maisto produktais buvo apgailėtinas, aplinkinių kaimų gyventojai vežė į miestą pieną ir kitus produktus. Parduodavo ne tiktai turguje. Lenkiškai kalbančios moterys atveždavo pieno tiesiai į namus. Mūsų gyvenimas taip pat palaipsniui gerėjo.Tame tvartelyje, kuriame laikėme karvę, jau auginome kiaulę. Iš kaimo parsivežėme keletą maišų grūdų. Deja, vieną maišą geležinkelio stotyje vagišiai sugebėjo labai mikliai nugvelbti vos ne prie mūsų akių.
Iš barsuko iškamšos kailio pasiuvo apykaklę
Ne be reikalo sakoma, kad lazda turi du galus arba: nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Kadangi tarp brolių buvau vyriausias, todėl ir tėvams daugiausiai teko padėti. Teko ir krosnis kūrenti fakulteto rūmuose ir ledą kapoti Čiurlionio gatvėje. Su tėvu teko net baseiną remontuoti universiteto Didžiajame kieme ir valyti atmatų duobę profesoriaus Bluzmano namuose. Kaip bebūtų paradoksalu, tačiau toks darbinis auklėjimas nuo mažens, manęs neatgrasė nuo darbo, kaip dažniausiai atsitinka. Atvirkščiai, jis man įdiegė ne tik darbštumą, bet ir savotišką atkaklumą, kuris labai pravertė vėliau.
Po pradžios mokyklos beveik visi klasiokai susitikome Vilniaus 1 berniukų vidurinėje mokykloje. Anksčiau ši mokykla turėjo Vytauto didžiojo vardą, tačiau A. Venclovai šis vardas matyt nepatiko. Mokėmės buvusiuose vienuolyno pastatuose senamiestyje prie šv.Kazimiero bažnyčios. Vyresnėse klasėse tuo metu mokėsi Tomas Venclova, Virgilijus Noreika. Iš Tomo klasiokai mėgdavo pasityčioti, nes šis buvo labai susireikšminęs.
Netrukus mūsų šeima išsikėlė į priemiestį. Iki mokyklos dabar buvo aštuonetas kilometrų. Tekdavo anksti keltis ir pusantros valandos sparčiai žygiuoti, nes autobusų tuomet nebuvo. Tik vėliau atsirado žmonėms vežti pritaikyti sunkvežimiai. Tačiau ne visada aš jais naudojausi. Labai nesinorėjo stumdytis kartu su moterimis, kurios veždavo bidonus pieno į turgų.
Naujojoje mokykloje be jau mano minėtų bendraklasių, mokėsi Algirdas Matulis, Bernardas Vasiliauskas ir kiti dabar žinomi žmonės. Tenka pripažinti jog tokio negatyvaus reiškinio, kaip patyčios, mūsų klasėje nebuvo.
Tiesa, man kartą nutiko kažkas panašaus, tačiau tai buvo daugiau humoras, o ne patyčios. Mūsų šeima, kaip žinia, negyveno dideliame pertekliuje. Gamtos fakulteto zoologijos muziejaus darbuotojai išmetė susidėvėjusias įvairių žvėrių iškamšas. Tėveliai atsivilko barsuko iškamšą ir iš jos kailio pasiuvo mano paltui apykaklę. Kai aš pasirodžiau su tuo paltu mokykloje, visi klasės draugai buvo šokiruoti. Jie liet4 tą margą, šiurkštų, barsuko kailį, kurio ilgi plaukai styrojo į visas puses, ir leipo iš juoko. Žinoma, man pradžioje nebuvo labai juokinga. Tačiau, atsiminęs taisyklę - juokis pats iš savęs, tuomet ir kitiems nebus labai juokinga, ėmiau kvatotis kartu su visais!
Tarp mūsų labiausiai gerbiamas buvo matematikos mokytojas Terespolskis. Jis puikiai mokėjo suvaldyti mūsų didelę klasę – apie 30 bernų. Kuomet mokytojas įeidavo į klasę ir mus nužvelgdavo tokiu rimtu žvilgsniu, klasėje būdavo taip tylu, kad girdėjosi kaip skrenda musė! Dar prisimenu gražuolę anglų kalbos mokytoją, kurią mes vadinome Meri, nors jos vardas buvo netoks.
Besimokydamas šeštoje klasėje, pradėjau dirbti. Pavaduodamas tėvelį naktimis budėjau kolūkio pirmininkų mokykloje. Darbas buvo pamaininis, todėl vieną dieną namo grįždavau 3 valandą, o kitą dieną tokiu pat laiku eidavau į darbą ir budėdavau iki septynių. Po to eidavau į mokyklą. Vasarą pasitaikė proga padirbėti geologų ekspedicijoje. Sukau žemės grąžtą. Ieškojome molio Utenos rajone. Darbas sunkus, tačiau įdomus. Jį labai paįvairindavo juokeliai ir anekdotai. Kurių netrūko, nes ekspedicijoje dirbo legendinė, labai spalvinga asmenybė - garsi žolininkė, a.a.Eugenija (Gesė) Šimkūnaitė.
Neteko girdėti apie seksą
Mano aprašomam laikotarpiui būdingi tam tikri, specifiniai reiškiniai arba bruožai: pinigų reformos, kainų mažinimas, didingi paradai, o taip pat visiškas sekso ir nusikaltimų nebuvimas. Paskutinis sakinys skirtas tiems, kam nesvetimas sveiko humoro jausmas.
Išnyko červoncai. Atsirado naujos rublių kupiūros, kurių vertė buvo jau 10 kartų didesnė. Nors ir nelengvas buvo gyvenimas, tačiau daugelis piliečių sukaupė nemažas tų rublių atsargas, kurias laikė namuose. Po reformos šios atsargos tapo bevertėmis, kaip pernykščiai medžių lapai pavasarį, todėl kai kas iš nevilties net pasikorė. Panaši situacija buvo ir po 1990 metų, kuomet keitėsi santvarka. Tada kai kurie naivuoliai taip pat prarado dideles sumas, kurias laikė ne tik namuose, bet ir bankuose.
Pompastiški paradai - unikalus, šiai santvarkai būdingas, reiškinys. Kol buvome dar mažvaikiai, tie paradai mums buvo savotiška atrakcija, panašiai, kaip kinas. Su malonumu eidavome į gatvę pažiopsoti į žygiuojančius karius ir demonstruojančią darbo liaudį su plakatais ir raudonomis vėliavomis. Vėliau, kai mokiausi mokykloje ir technikume, tos demonstracijos jau tapo prievolė. Prieš tai net specialiai treniruodavo, kad gražiai, koja į koją žygiuotume pro tribūną.
Apie sekso egzistavimą, tikrai, neteko nieko girdėti. Tačiau vaikai gimdavo, demografiniai rodikliai buvo kur kas geresni nei dabar. Matote, seksas niekaip nesiderino su tuometinės valdžios ideologija. Jis laikytas buržuazine atgyvena. Gaila, tačiau ir dabar yra taip manančių. Kai kas užmiršta, kad tokiu atveju mes niekuo nesiskiriame nuo kitų žinduolių. Jeigu nėra sekso, tai nėra ir dviejų priešingos lyties žmonių vienos iš bendravimo formų, kuri yra nė kiek ne menkesnė, o gal net svarbesnė, už dvasinį bendravimą. Man gaila moterų, kurių vyrai neišmano sekso subtilybių. Tačiau visa tai normalu ir moralu tol, kol seksas netampa preke.
Nusikaltimų anuo metu taip pat netrūko, tačiau jie buvo slepiami. Apie juos nebuvo rašoma laikraščių pirmuosiuose puslapiuose. Negalėjo būti pas mus tokių dalykų, kurie būdingi tik kapitalistinei visuomenei!
Šie pokarinio Vilniaus vaizdai dabar atrodo tokie tolimi ir nerealūs. Jie negrįžtamai nugrimzdo į praeitį, kaip ir viskas mūsų pasaulyje. Laikas ir žmonių veikla keičia ne tiktai miestus, mus pačius, visuomenę, bet ir mūsų senutę Žemę.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
