Suprantama, vyriškumo sąvoką mes neretai suvokiame ir traktuojame nevienodai. Tai – natūrali, labai skirtinga žmogaus prigimtis. Šiuose pasakojimuose bandysiu atsigręžti į praeitį, kuomet likimas man lėmė patirti vyriškumo išbandymus. Kažkuria prasme šie išbandymai buvo tarytum mūsų vaikiškų žaidimų tąsa gyvenimo tikrovėje. C. May, F.Cooper ir kitų autorių personažų, kuriais mes sekėme ir didžiavomės, kuriais tuo metu buvome „tapę“ tąsa, tiktai kitame, jau realiame pasaulyje.
Romantikos tose vyriškumo mokyklose tikrai nestigo. Manau, jaunimui būtų verta paskaityti, kokius išbandymus teko patirti mūsų kartos jaunuoliams. Žinoma, anaiptol jų negalima lyginti su pokario jaunuolių likimu, kuris buvo žiaurus ir tragiškas.
Gyvenimo kryžkelėje: Vilniaus miškų technikumas
Septintos klasės egzaminus laikiau jau sulaukęs pilnametystės. Birželio mėnesį man sukako 18 metų. Kaip ir visi tokio amžiaus jauni žmonės, privalėjau apsispręsti: kokiu keliu eiti? Toliau tęsti mokslą vidurinėje mokykloje nemačiau prasmės. Būtų juokinga, jeigu 22 metų bernas taptų abiturientu ir neturėtų jokios specialybės.
Reiškia, baigėsi romantika, indėniški žaidimai ir kelionės po Vilniaus apylinkes su klasės draugais. Su didele širdgėla teko su jais skirtis, nes reikėjo rimtai pagalvoti apie ateitį. Natūralu, kad kiekvienas jaunuolis renkasi tokią specialybę, kuri jam prie širdies, kuri optimaliai atitinka jo pomėgius ir charakterį, kuri jam darbe teiks malonumą, o ne sunkią prievolę. Kadangi nuo mažens gyvenau gamtos apsuptyje, šį sritis man buvo priimtiniausia. Nutariau stoti į Vilniaus miškų technikumą, kuris tuo metu buvo Vasario 16-os ir Pamėnkalnio gatvių sankryžoje, priešais buvusius saugumo rūmus. Šį specialybė man atrodė labai vyriška, viliojanti ir romantiška.
Technikumo direktorius Zelmanas Kaplanas praeityje buvo karininkas. Jis dalyvavo kare. Matyt, todėl ir technikume įvedė griežtą, karišką tvarką. Jautėmės tarytum karo mokyklos kursantai. Tvarka bendrabutyje – kaip kareivinėse. Pagal signalą kėlėmės, bėgome į mankštą, po to – į valgyklą, į paskaitas ar praktikos užsiėmimus. Viskas buvo tiksliai surikiuota valandomis ir minutėmis.
Technikume tada mokėsi vieni vyrukai. Matyt, dėl to ir tokią griežtą tvarką bei drausmę buvo lengviau įvesti. Šitokia rutina kartais ir įkyrėdavo. Prieš gegužės ir lapkričio šventes mus ilgokai vaikydavo. Treniruodavo gatvėje, kad galėtume pražygiuoti priešais tribūną ne blogiau, kaip tai daro tikri kariai, ir darniai sušukti kelis kartus: „Valio!“.
Kaip nesilaikiau Stalino gedulo
Tačiau sakoma, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Kuomet patekau į kariuomenę, man ten nebuvo taip sunku, kaip kitiems, nepatyrusiems kariškos drausmės ir tvarkos jaunuoliams. Kita vertus, ši gyvenimo mokykla mane išmokė tvarkos, įdiegė atkaklumo ir punktualumo jausmą, kuris liko visam laikui ir labai padėjo gyvenime įveikiant sunkumus.
Su didele meile ir dėkingumu prisimenu ne tik direktorių, bet ir dėstytojus: buvusį urėdą Justiną Starkų, dendrologą Vytautą Ramanauską, astronomą Antaną Jušką ir kitus. Labai ryškios asmenybės buvo geodezijos dėstytojas Mačkus, kurį mes vadinome Pam, ir botanikas Jonas Geleževičius. Pastarasis mus labai kankindavo botanikos praktikos metu vasarą. Lotyniškus augalų pavadinimus būdavo taip sunku atsiminti.
O su dėstytoju Mačkumi susijusi viena kurioziška istorija, kuri man galėjo baigtis liūdnai. Buvo antra ar trečia diena po Stalino mirties. Imperijoje – visuotinis gedulas. Visur pusiau nuleistos raudonos vėliavos. Technikumo pastatas tuo metu buvo radiofikuotas. Taip buvo lengviau komunikuoti su studentais, kurie gyveno atskiruose kambariuose. Per radiją reguliariai transliavo valandėles, kurias iš eilės vesdavo kiekvienas kursas. Mūsų kurso vadovas buvo Mačkus, o valandėlę vesti tą kartą išpuolė man.
Po visų formalių pranešimų ir informacijų aš, užmiršęs apie gedulą, uždėjau plokštelę su daina: „Široka moja strana rodnaja“ Staiga į kabiną įvirto mirtinai išsigandęs Mačkus ir ėmė ant manęs šaukti! Dėstytojo Mačkaus garbei, galiu patvirtinti, kad šis incidentas man baigėsi laimingai.
Iki šiol nežinau, ar direktorius buvo apie tai informuotas. Direktoriaus visi mes prisibijodavome. Manėme, kad jis susijęs su saugumo struktūromis. Tačiau, pasirodo, klydome. Gerokai vėliau teko patirti, kad direktorius nepašalino iš technikumo tremtinių vaiko, kurį jis aptiko verkiantį koridoriuje ant laiptų. Tai man patvirtino tas asmuo prieš keletą metų. Kuomet aplankiau mūsų direktorių prieš pat jo mirtį, sužinojau, jog visą jų šeimą Jurbarke vokiečiai sušaudė. Tik jam vienam pavyko per stebuklą išlikti. Gaila, užmiršau jo paklausti apie mano minėtą incidentą.
Keista karinės patikros erotika
Deja, likimas taip susiklostė, kad trečiame kurse teko išsiskirti su mokslo draugais. Gavau kvietimą į kariuomenę. Medicinos komisija Algirdo gatvėje tikrino sveikatą. Procedūra tikrai įdomi. Tai – savotiškas striptizas su erotikos priemaiša, tiksliau – vergų prekyvietė.
Dauguma daktarų – jaunos moterys. Visiems liepė išsirengti iki Adomo kostiumo. Apžiūrėjo burną, ausis ir kitas kūno angas, kurias net nepadoru minėti. Jauna daktarėlė apčiupinėjo mane, pradedant kojų pėdomis ir baigiant galva. Jausmas, tikrai, pikantiškas! Tačiau negaliu teigti, kad ši procedūra tada man buvo nemaloni.
Kai su būtiniausiais daiktais prisistačiau į priėmimo punktą, pirmiausiai nuvedė į pirtį. Plikai nukirpo ne tik galvos, bet ir kitus plaukus. Dėl to kai kurie net susijaudinome! Po to dar patepliojo kažkokia geltona smarve. Kaip jie aiškino, tai buvo prevencinė priemonė nuo utėlių.
Kelionė į nežinią gyvuliniuose vagonuose
Netrukus atsidūrėme respublikiniame komisariate. Ten, kur dabar įsikūrusi Krašto apsaugos ministerija. Čia, daugiaaukščiuose lentų gultuose, teko prasivolioti daugiau nei parą. Lentų plyšiuose knibždėte knibždėjo galybė blakių. Laimė, šiame „viešbutyje“ neilgai teko gyventi. Anksti ryte mus surikiavo ir nuginė į geležinkelio stotį. Patalpino gyvuliniuose vagonuose. Tokiuose pačiuose, kokiais mūsų tautiečius neseniai vežė į Sibiro „kurortus“.
Skirtumas tik tas, kad mūsų vagonų durys nebuvo rakinamos, o vietoj ginkluotų sargybinių buvo kariškiai-palydovai. Dabar neatsimenu ar jie turėjo trumpuosius ginklus. Jie mus „globojo“ per visą kelionę. Dviaukščiai pliki lentų gultai. Ką turi, tą ir pasikloji po šonu ir po galva.
Lapkričio pabaigoje ilgas ešelonas su „savanoriais“ pajudėjo į Rytus. Maitino ne itin prašmatniai. Racioną dažniausiai sudarė bulvės, labai sūrios, kiek pašvinkusios silkės ar žuvys, nuo kurių vėliau baisiai troškino. Laimė, kad kiekvienoje stotyje galėjom gauti virinto vandens. Nežinau, iš kur pasigavau dizenteriją ar kitą bjaurų vidurių susirgimą. Apie kokį nors gydymą galėjai tik pasvajoti. Laimė, jaunas organizmas per savaitę susidorojo su liga ir be vaistų.
Rūbus mainydavo į degtinę
Labai paprastai buvo sprendžiamas gamtinių reikalų klausimas. Kai tik traukinys sustodavo, ties visais vagonais išsirikiuodavo ilga tupinčiųjų eilė. Neturėjo reikšmės, ar būdavo arti namai, ar eidavo žmonės.
Kartais sąstatas ilgokai stovėdavo kokiame nors priemiestyje. Garvežys stumdydavo vagonus pirmyn-atgal. Matyt, prikabindavo naujus vagonus su likimo broliais. Kelionės metu neteko nuobodžiauti. Vaikinai dainavo, lošė kortomis, pasakojo linksmas istorijas ir anekdotus. Kartais pavykdavo „sukombinuoti“ ir ugninio vandens. Tuomet nuotaika dar pagerėdavo. Kai kas mainė į degtinę viską, ką tik turėjo. Į paskyrimo vietą jie atvyko jau pusnuogiai. Lydintys „sargai“ pyko, tačiau ką jie galėjo padaryti? Atvykus į vietą labai komiškai atrodė tie, kurie šaukiami išeidavo iš rikiuotės vienom trumpikėmis. Karininkai pyko, o minia naujokų kvatojo!
Niekas nesakė, kur mus veža. Tais laikais viskas buvo karinė paslaptis. Pradžioje kalbėjo, kad į Tolimuosius rytus. Tačiau Novosibirske traukinys pasuko į pietus. Pro šalį skriejo bekraštės Kazachijos stepės. Dar pirmykštės, nesukultūrintos, nesudarkytos plėšinių įsisavintojų. Sniego, kuris mus lydėjo iki šiol, dabar jau nebeliko nė pėdsakų. Vėl sugrįžome į vasarą.
Čia vyrukai sugalvojo įdomią, tačiau gana pavojingą atrakciją. Jie atidarydavo duris, atsisėsdavo ant vagono grindų ir šaudydavo degančius degtukus į stepę. Sausa žolė kaipmat užsiliepsnodavo tarsi parakas. Gale likdavo milžiniška stepę niokojančios liepsnos siena. Palydovai išsigando ir uždraudė tą pavojingą žaidimą. Vagonų durys buvo uždarytos.
Galiausiai pasiekėme Karakumų dykumą. Vargani iš šiaudų ir molio drėbti nameliai, pusnuogiai, blizgučiais apkarstyti vaikai, spalvingai apsirėdžiusios moterys, pakelėje – krūvos arbūzų bei melionų ir pikti, putomis besispjaudantys kupranugariai. Toks buvo bendras Turkmėnistano vaizdelis.
Gruodį atvykome į vasarą
Po 29 parų varginančio kratymosi kietuose vagonuose pagaliau pasiekėme piečiausią imperijos tašką – Kuškos miestelį, kurio gyventojų kontingentą sudarė beveik vieni kariai. Miestelis nykus. Pietų pusėje driekiasi kalnuota Afganistano teritorija.
Nors jau buvo gruodžio pradžia, mes patekome į tikrą vasarą. Negailestingai kepinant kaitriai saulei, raižyta vietove žygiavome į valgyklą, mokėmės rikiuotės ir kasėme apkasus kietoje tarsi akmuo žemėje. Kadangi atsidūrėme pėstininkų dalinyje, didelio džiaugsmo nejautėme.
Tačiau, kaip žinia, visą mūsų gyvenimą dažniausiai, reguliuoja atsitiktinumai. Taip atsitiko ir šį kartą. Po poros savaičių į dalinį prisistatė būrys aviacijos karininkų ir puskarininkių. Labiausiai išprususius naujokus jie atrinko į aviacijos puskarininkių mokyklą. Tarp 300 laimingųjų apie 80 proc. buvome lietuviai.
Prasidėjo naujas, deja, nė kiek ne lengvesnis tarnybos etapas. Ištisus metus diena iš dienos mus kankino įvairūs karo mokslai. Treniruotės, šaudymai, budėjimai, karinių statutų ir leninizmo dogmų kalimas. Budėjimai, ypač naktiniai, labai vargindavo. Bestovint su šautuvu poste, nuobodulį ir vienatvę kiek praskaidrindavo tik šakalų lojimas ir asilų bliovimas.
Kur kas blogiau budėti buvo kareivinėje, kur nuolatos reikėjo atiduoti pagarbą ir raportuoti karininkams. Šaudymo pratybų metų atsirado rimta problema. Reikalas tas, kad mano dešinė akis trumparegė. Labai prastai įžiūrėjau automato taikiklį, todėl kulkos smigo į „dangų“. Bijojau, kad iš elitinio dalinio gali pervesti į „strojbatą“, todėl griebiausi gudrybės. Pradėjau šaudyti atrėmęs ginklą į kairįjį petį. Dabar rezultatai buvo puikūs. Egzaminus išlaikiau labai gerai. Net per arklį, kurio visą laiką labai bijojau, pavyko peršokti.
Kadangi lietuviai sudarė daugumą, Tokmako miestelyje nuolatos skambėjo mūsų dainos. Kai kurias iš jų prieš keletą metų dainavo Lietuvos partizanai. Būdavo, žygiuojam dainuodami miestelio gatvėmis, o prie namų vartelių stovi seni kirgizai ir verkia. Daugelio jų sūnūs, vyrai ir broliai žuvo kare. Intuityviai jie, matyt, jautė šių dainų dvasią ir prasmę, todėl taip jausmingai reagavo. Karininkai klausinėdavo, apie ką mes dainuojame, tačiau neatsirado nė vieno, kuris būtų išvertęs tų dainų žodžius.
Aš nežinau, kaip susiklostė mano ginklo draugų likimas. Tiktai porą jų vėliau teko sutikti. Tai – dramaturgas Juozas Glinskis, kurį sutikau „Lietuvos aido“ redakcijoje prieš 18 metų, ir istorikas Albinas Raudonis. Pastarąjį mačiau dar studijų metais.
Patyčios? Jų tais laikais nebuvo
Dabar daug kalbama ir rašoma apie patyčias rusų ir net Lietuvos kariuomenėje. Mūsų laikais to nebuvo. Tik kartais naują „salagos“, kaip vadino naujokus, kepurę arba diržą senas kareivis iškeisdavo į sudėvėtą. Nieko neteko girdėti ir apie homoseksualius santykius, apie kuriuos dabar nuolat kalbama ir rašoma. Matyt, tais laikais geresnė tvarka ir drausmė buvo dėl to, kad visi karininkai ir puskarininkiai buvo frontininkai.
Tarnavimas imperijos kariuomenėje neteikė džiaugsmo. Nėra reikalo kalbėti ir apie patriotizmą. Mano nuomone, patriotizmas būna tada, kai tarnauji savo Tėvynei, kai gini ją ir nebijai už ją mirti. Galbūt taip ir būtų atsitikę, jeigu būčiau gimęs kiek anksčiau. Arba bent 20 metų vėliau. Tuomet galėjai atsidurti Afganistano pragare, kurį patyrė ne vienas mūsų tautietis. Todėl dabar per daug nesijaudinau, kad tenka tarnauti tiems, nuo kurių tik laimingo atsitiktinumo dėka, beveik prieš dešimtmetį mes pasprukome į miestą. Deja, kito pasirinkimo dabar nebuvo.
Šios, mūsų prigimčiai svetimos kariuomenės vadai stengėsi mums įdiegti savo ideologiją ir karinę doktriną, kurios mums buvo svetimos ir nehumaniškos. Jų karinis statutas teigia, kad karys neturi teisės patekti į nelaisvę. Tai reiškia, laimėk arba žūk. Kito kelio nebėra. Kur gi bus, kai gale tavęs įsitaisę baudėjai su kulkosvaidžiais! Taip, patrankų mėsos dėka buvo laimėtas karas. Žinoma, atsirado tokių, kurie nuoširdžiai tikėjo tomis dogmomis. Kai kurie net įstojo į kompartiją. Tačiau tokių buvo nedaug.
Tapęs naujai iškeptu puskarininkiu, gavau paskyrimą į Taškentą. Metai, praleisti karo mokykloje, buvo labai sunkūs, tačiau jie užgrūdino, išmokė įveikti sunkumus. Todėl dabar, atsidūręs tikroje karo tarnyboje, porą metų jau jaučiausi tarsi kurorte, jeigu neminėsime namų ir artimųjų ilgesio. Vienintelis rūpestis – atsakomybė už man patikėtus karius. Nelabai vargino ir tie nuobodūs užsiėmimai: rikiuotės, statutai, šaudymai, nes dabar buvo daugiau laisvo laiko.
Anglų kalbos išmokau klausydamasis Ceilono radijo
Nedideliame kambarėlyje įsirengiau savotišką studiją. Čia buvo magnetofonas, radijo aparatas, nedidelė fotolaboratorija. Įrašinėdavome ir montuodavome karių meninę saviveiklą. Klausiausi Kolombo (tuometinio Ceilono) sostinės radijo. Tokios buvo mano neakivaizdinės anglų kalbos pamokos.. Teko organizuoti audioinscenizacijas ir šokius. Atsirado režisūros įgūdžiai. Kadangi merginų, išskyrus porą karininkų dukrų, beveik nebuvo, vyrukai šoko susikibę vieni su kitais. Atsirado televizija. Tuo metu tai buvo tikras stebuklas.
Keletą kartų teko talkininkauti renkant medvilnę ar skinant vynuoges. Pastarasis darbas buvo ypač malonus. Uzbekiškos vynuogės nepaprastai saldžios. Panašiai kaip jų arbūzai ir melionai. Tokių mūsų parduotuvėse neteko matyti. Pasitaikydavo ir kitų ūkio darbų. O vasarą nuo saulės užsidegė didžiulė akmens anglių krūva, kuri visus labai nuvargino, kol galiausiai ją pavyko užgesinti.
Kaip vos nepražudžiau karininkų
Susidraugavau su karininkais, ypač su ukrainiečio Vladimiro Zabaros šeima. Vladimiras dalyvavo kare. Čia jį atkėlė iš Austrijos, berods, prieš porą metų. Jie turėjo motociklą „Harley“. Trylikametis Vladimiro sūnus Jurijus mane išmokė tą motociklą vairuoti. Taip išsipildė mano vaikystės svajonė. Dar mažas būdamas, prieš karą, tyliais vasaros vakarais Lepšiuose girdėdavau, kaip papsi motociklas plentu iš Ceikinių į Mielagėnus. Ir svajojau kada nors pats vairuoti šį technikos stebuklą. Toli nuo Tėvynės šią svajonę pavyko realizuoti. Gyvenimas tapo įdomesnis.
Toks dalykas, kaip vairuotojo pažymėjimas, kariams čia buvo nereikalingas, nes jų niekas nestabdė ir netikrino. Eksternu išlaikiau profesionalaus vairuotojo egzaminus. Deja, dėl silpno regėjimo vairuotojo pažymėjimo negavau.
Vladimiro žmona buvo mokytoja. Aš ją paveždavau iki mokyklos. Vieną kartą tie pasivažinėjimai galėjo baigtis tragiškai. Zabarą ir du jo draugus vežiau į gretimą miestelį. Ten mes pasivaišinome uzbekišku naminiu vynu. Grįžtant atgal jau pradėjo temti. Priekyje ant asfalto pamačiau džiovinti paskleistą medvilnę. Pagalvojau, jog motociklui nieko neatsitiks, nes medvilnė minkšta, todėl tik nežymiai sumažinau greitį.
Staiga pajutau smūgį į veidą. Pasirodo, uzbekai buvo ištempę vielą skersai kelio, kad niekas nevažiuotų per medvilnę. Tos vielos aš nepamačiau. Laimė, kad viela buvo nestipriai susukta sudūrimo vietoje ir ištempta motociklo žibinto aukštyje. Pastarasis ją ir nutraukė. Abu vielos galai trenkė man per veidą, tačiau sužeidė palyginus nestipriai. O galėjo nunešti galvą ne tik man, bet ir tiems karininkams, kurie sėdėjo už manęs ir priekaboje!
Panaši situacija pražudė Naujosios Vilnios girininką Audicką, kai mes atlikome ten praktiką trečiame kurse. Kažkokie niekšai sąmoningai ištempė skersai kelio ploną vielą, kuri ir pražudė tą jauną žmogų.
Matyt, esu gimęs po laiminga žvaigžde, todėl pavyko išvengti ir kur kas didesnio pavojaus. Tuo metu Vengrijoje prasidėjo sukilimas. Daugelis mano bendraamžių ten pakliuvo. Kai kurie žuvo. Mums pasisekė, nes 4 oro armijos, kuriai vadovavo vienas iš „Čeliuskino“ gelbėtojų armijos generolų Nikolajus Kamaninas, išvykimas paskutinę akimirką buvo atšauktas. Įdomi detalė. Kamaninas vėliau dalyvavo ruošiant skrydžiui pirmą kosmonautą Jurijų Gagariną.
Man neteko tarnauti ir tuo metu, kuomet žmonija tris kartus buvo atsidūrusi ant branduolinio karo slenksčio... Pirmą kartą amerikiečių generolas Douglas MacArthuras norėjo panaudoti šį ginklą Korėjoje. Laimei, prezidentas Harry Trumanas nesutiko. Panaši grėsmė iškilo šeštojo dešimtmečio pradžioje, jau valdant Nikitai Chruščiovui. Tuomet rusai bandė Kuboje dislokuoti raketas su branduoliniu ginklu. Galiausiai 6-tojo dešimtmečio pabaigoje, jau Leonido Brežnevo valdymo metu, toks karas vos nekilo su „draugiška“ Kinija.
Džiugino laiškai ir lašiniai
Nors buvau labai toli nuo Tėvynės, ryšiai su ja niekuomet nenutrūko. Gaudavau laiškelius nuo mylimosios. Neužmiršo manęs ir klasės draugas Algirdas Matulis. Kartą jis net siuntinį lietuviškų lašinių atsiuntė. Koks buvo mums džiaugsmas!
Kai atėjo laikas grįžti į Tėvynę, išsiskyrimas su Zabarų šeima buvo iki ašarų jaudinantis. Nadežda man į kelionę prikrovė tiek kulinarinių gardumynų, kad užteko iki pat namų. Su Zabarų šeima mes palaikėme ryšius dar daug metų. Po demobilizacijos Vladimiras dirbo Dnepropetrovsko radijo gamykloje. Kartą, grįždamas iš Panevėžio gamyklos, jis netikėtai apsilankė pas mus. Vos ne vidurnaktį tiksliai rado mūsų namus!
Pas juos mes lankėmės keletą kartų. Užsukdavome, kai automobiliu važiuodavome į Krymą ar Kaukazą. Deja, dabar jau tebėra tik Jurijus. Fizikas, su kuriuo dažnai susiekiame skaipu.
Užburiantis Taškento turgus
Tokmake kalnai buvo ranka pasiekiami. Miestelis įsikūręs plačiame Čuisko slėnyje, pro kurį teka srauni kalnų upė. Laisvalaikiu mes karstydavomės po uolėtas 1-2 km aukščio viršukalnes ir leisdavome į pakalnę milžiniškas uolų atplaišas. Sakyčiau, kvailokas ir gana rizikingas užsiėmimas. Ką padarysi – kai jėgų daug, o proto trūksta, būna ir taip.
Nuo tų viršūnių mūsų miestelis puikiai matėsi. Galėjai įžiūrėti aerodromą ir naikintuvus. Vasarą nuolat buvo jaučiamas specifinis stepių ir kalnų žolių kvapas. Anksti pavasarį laukuose sužydėdavo raudonos aguonos. Tuomet tie laukai tapdavo panašūs į spalvingus kilimus.
Klimatas Kirgizijoje gerokai atšiauresnis. Tuo tarpu Taškente vasarą jautėmės tarytum saunoje. Net vėjas ne aušino, o tiesiog svilino veidą! Laimei, visur buvo dideli baseinai, todėl į vandenį nerdavome vos ne kas valandą. Karo mokykloje ir plaukti išmokau. Čia niekas neklausė ar nori, ar nebijai vandens. Taškente nakčiai nuogi susisupdavome į drėgną paklodę. Tik tokiu būdu buvo galima miegoti. Kai kurie mano tautiečiai, pirmoje eilėje, apkūnesni, tokiame mums neįprastame klimate, jautėsi labai prastai. Man greitai pavyko adaptuotis, todėl sausas ir šiltas oras labai patiko.
Labai įspūdingas Taškento turgus. Jis dvelkė tikra Rytų dvasia. Tiesiog ant žemės gulėjo kalnai arbūzų, melionų, persikų ir kitokių vaisių. Už prekystalių išsidėstę prieskonių pardavėjai. Ir ko čia nebuvo: karis, šafranas, vanilė ir kiti egzotiški prieskoniai. Galybė įvairių riešutų. Iškabinti įvairiaspalviais rytietiškais raštais išmarginti rankų darbo kilimai. Čia pat rūko mangalas. Kepama duona – tokie balti dideli paplotėliai. Didžiuliame katile ruošiamas plovas. Daugybė čaichanų (tokios jų kavinės). Ten – vieni vyrai. Jie gardžiuojasi žalia arbata.
Tą dieną turėjau menką nemalonumą. Prie turgaus užsižiopsojau ir neatidaviau pagarbos kariniam patruliui. Mane areštavo ir nusivedė į būstinę. Už bausmę mane pristatė kieme dresiruoti kitus prasikaltėlius. Žygiuot! Ramiai! Kairėn! Dešinėn! Taip man reikėjo šūkauti apie pusę valandos. Būryje apie trisdešimt karių. Kai kurie su vyresniais nei mano laipsniais. Patruliai, matyt, liko patenkinti mano darbu, todėl paleido. Turiu prisipažinti, kad per tuos tris metus nė karto nesėdėjau daboklėje (gaubtvachtoje).
Vieną kultą pakeitė kitas
Tuo metu Kremliuje įsitvirtino Chruščiovas Jis demaskavo Stalino nusikaltimus prieš žmoniją. Vėliau diktatoriaus mumiją liepė išmesti iš mauzoliejaus. Deja, vieną kultą pakeitė kitas. Tik šį kartą – švelnesnis.
Tačiau įtampa tarp Rytų ir Vakarų buvo stipri. Amerikiečiai ėmė leisti virš Sąjungos teritorijos balionus su sudėtinga automatine optika. Šie balionai skrisdavo taip aukštai, kad praktiškai buvo nepasiekiami naikintuvų. Vis dėl to vieną pavyko numušti. Šie balionai darė tikslias teritorijos nuotraukas, kurios buvo reikalingos JAV kariškiams. Tais laikais dar nebuvo palydovų.
Kaip minėjau, su karininkais sugyvenau puikiai. Neretai jiems net pinigų paskolindavau, nors mano atlyginimas buvo daug mažesnis nei jų. Čia nebuvo kur tų pinigų ir leisti, nes maitino gerai. Deja, to negalima pasakyti apie santykius su kareiviais, ypač su rusais. Šie lietuvius ir vakarų ukrainiečius atvirai vadino fašistais. Tam jie turėjo pagrindo. Reikalas tas, kad pasibaigus karui, dar visą dešimtmetį kai kurios jų šeimos gaudavo pranešimus apie Lietuvoje ar Ukrainoje partizaniniame kare žuvusius artimuosius. Stengiausi nesivelti į jokias diskusijas šiuo klausimu, nes matydavau kaip kartas nuo karto dalinyje apsilankydavo saugumietis. Jis pasikviesdavo kai kuriuos karius. Tikriausiai jų slaptus informatorius.
Įspūdingos vestuvės, savotiškos laidotuvės
Tarnybos metu teko susipažinti su kirgizų ir uzbekų gyvenimu, su jų papročiais. Pirmas bendras bruožas – akivaizdus moterų išnaudojimas, kuris būdingas daugeliui musulmoniškų kraštų. Sunkiausius darbus namie ir lauke primityviausiais įrankiais dirbdavo moterys, o vyrai dažniausiai sėdėdavo čaichanose sukryžiavę kojas ir gerdavo arbatą.
Labai įspūdingos jų vestuvės. Nuotaka privalo būti nekalta. Kaip šio fakto įrodymas, ryte visiems vestuvininkams viešai parodoma balta paklodė su kraujo dėmėmis. Negaliu tvirtai teigti, ar tų dėmių kartais nesufalsifikuodavo.
Vaišės pas juos būdavo labai gausios, tačiau nėra jokių stalo įrankių. Vaišinasi dešine ranka. Pagrindinis patiekalas – plovas. Į vestuves kviečiama labai daug svečių, todėl jos kainuoja krūvą pinigų. Žinoma, tai labai priklauso nuo šeimininkų piniginės storio. Ne visi tokias vestuves sugebėdavo ruošti. Tarp kitko, nereikia pamiršti ir apie nuotakos kraitį (kalymą), kuris ten labai solidus.
Kartą netyčia ėjau pro šalį, todėl pakvietė ir mane. Muzika, mūsų klausai, buvo labai neįprasta. Daugiausiai būgnai ir labai ilgos triūbos, kurios skleidžia ausį rėžiančius garsus.
Laidotuvės taip pat neįprastos. Numirėlis laidojamas suvyniotas į baltą drobulę. Jis sodinamas į duobėje iškastą nišą. Po kurio laiko šios nišos susmenga, todėl kapuose atsiranda duobės. Tokie kapai atrodo gana nykiai.
Gamtiniams reikalams ir naudojimui - tas pats vandens kanalas
Higienos supratimas – irgi savotiškas. Jie nenaudoja tualetinio popieriaus. Apsiplauna vandeniu kaire ranka. Šis ritualas vasarą dažnai atliekamas arykuose (specialiuose kanaluose), iš kurių jie semia vandenį naudojimui. Dėl šios priežasties mes niekuomet negerdavome nevirinto vandens. Pripratome net karštą dieną gerti karštą vandenį.
Visur buvo jaučiamas vandens trūkumas, nes jo daug sunaudoja laistymui. Dėl to abi didžiosios upės: Amudarja ir Syrdarja labai nuseko, o Aralo ežeras, į kurį jos įteka, praktiškai mirė. Tarp kolūkių ir tarybinių ūkių vyko nuolatinis karas dėl vandens. Kiekvienas stengėsi nukreipti aryko vandenį į savo laukus.
Gana nemaloniai nuteikdavo kai kurių karininkų požiūris į vietinius gyventojus. Toks niekinantis požiūris, kaip į žemesnės rasės atstovus. Šie žmonės turi savo papročius, specifinę gyvenimo sanklodą, kuri gerokai skiriasi nuo mūsų. Tačiau jų kultūra ir istorija labai sena. Dauguma žmonių – labai nuoširdūs ir vaišingi. Panašiai kaip Kaukaze. Taškentas tuo metu pasižymėjo savitu, nepakartojamu rytietišku koloritu. Deja, kai apsilankiau čia po 20 metų, pamačiau visai kitą miestą. Baisus žemės drebėjimas 1966 metais senąjį miestą nušlavė nuo žemės paviršiaus.
Įdomus faktas. Už kelių šimtų kilometrų nuo Taškento yra Samarkandas, kuris susijęs su Lietuvos istorija. Samarkandas buvo Tamerlano (Timūro) sostinė. Čia yra šio žiauraus karvedžio kapas. 1399 m. prie Vorkslos upės (dabar Ukrainos teritorija) Tamerlano karvedžiai sumušė jungtinę Vytauto ir chano Tachtamyšo kariuomenę.
Grįžau į pasikeitusį Vilnių
Lygiai po trijų metų baigėsi mano „viešnagė“ tuose šiltuose kraštuose. Vėl grįžau į Tėvynę, kurios be galo pasiilgau. Vilnius per tą laiką gerokai pakito. Atsirado troleibusai. Pradėjo veikti Lietuvos televizija – ten, kur kažkada mes ganėme karves.
Žodžiu, gyvenimas žengė į priekį. Tik dangoraižių dar nebuvo, išskyrus vienintelį Basanavičiaus ir Mindaugo gatvių sankryžoje, kuris čia stovėjo, matyt, nuo prieškario laikų. Ir senamiestis dar nebuvo praradęs savo istorinio pavidalo. Kičas dar nebuvo jo sudarkęs, o Gedimino pilies bokšte dar tris dešimtmečius plevėsavo svetima vėliava.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
