O kas, kai lietuviai pasižymi pridarydami ką nors gėdingo? Kai užsienio spauda rašo, kad lietuviai reketuoja vietinius ar vieni kitus, kai juos pagauna su narkotikais ir pan., tuomet mes sakome... kad tai nėra tikri lietuviai! Sakome, kad vagis neturi tautybės. Norime aiškiai atsiriboti nuo jų darbų ir nuo jų „vertybių“.
Taip save apibūdindami mes galime išvengti gėdos už lietuviškai kalbančių, lietuvius tėvus turinčių asmenų gėdą, tačiau tuomet privalome nuneigti kraujo ryšio svarbą. Antraip turime tapatintis ne tik su laimėjimais, bet ir su gėdos šleifu, kuris, turėkime drąsos pripažinti, gerokai ilgesnis bei platesnis nei laimėjimų takas.
O jeigu mes tautą apibrėžiame pagal vertybinį kriterijų sumenkindami kraujo ryšio svarbą, tuomet lietuviu turi būti laikomas kiekvienas, kuris yra Lietuvos patriotas ir kuria jai vertę. Pavyzdžiui, degradavę alkoholikai, nesvarbu, kad kalba lietuviškai, nebus laikomi tautos dalimi, o asmenimis, vertybiškai nepriaugusiais priklausyti bet kokiai tautai.
Paprastai kalbant, tai pilietinis tautos apibūdinimas. Visi, kurių vertybės ir sugebėjimai prisideda prie krašto gerovės, laikomi tautos atstovais. Kaip žinome, LDK tiek po krikšto, tiek iki jo tai buvo vienintelis ir konkurentų neturėjęs tautos apibūdinimas. Vytauto dvare sukiojosi įvairiomis kalbomis kalbantys bajorai. Tol, kol jie narsiai kovėsi kunigaikščio kariuomenėje, niekam ir į galvą nešaudavo kvestionuoti jų lietuviškumo.
Vytautas kanceliarijos reikmėms dvare naudojo rusų raštą – tačiau kažkodėl ir net tautininkai netvirtina, kad pats Vytautas Didysis buvo išgama kosmopolitas ir lietuvių priešas. Kad jau prisiminėme Vytautą, tai šis asmuo, atrodytų, mažiausiai tinkamas kaip idealas lipdyti tautą etnolingvistiniu pagrindu: du kartus išdavęs savo kraštą ir pabėgęs pas mirtinus priešus (tai tarsi J. Panka, perbėgęs pas Sorošą ir prašęs jo pagalbos kovoje dėl valdžios tautininkų partijoje), užrašydavęs kryžiuočiams dalį Lietuvos, rengęs su jais žygius kad įsitaisytų kunigaikščio soste. Žodžiu, kosmopolitas, išdavikas ir dėl valdžios pasiryžęs bet kam. O ir įsitaisęs kunigaikščio soste sykiu su krikštu įvedė baudžiavą (dėl ko turėjo apsistatyti save totoriais, kad savi nenudobtų).
Tuo tarpu Jogaila iš tiesų atrodo realus kandidatas į tautininkų įkvėpėjus: lemiamu metu padėjo atsilaikyti prieš kryžiuočius, tapo užsienio valstybės galva (juk mes labai norėjome, kad A. Mockus taptų Kolumbijos prezidentu, ar ne?), tai jo dėka Lietuva sulaukė tarptautinio pripažinimo, sustiprėjo kaip politinis vienetas (jei ne Jogailos politika, kryžiuočiai nebūtų ilgai trukę užimti Vilniaus – prisiminkime - 1362 m. krenta Kaunas, ir tada lietuvius neabejotinai būtų ištikęs prūsų likimas). Tačiau tautininkai turi Jogailai nenumaldomą priekaištą, kad jis leido skriausti lietuvius-valstiečius ir neleido jiems įtvirtinti tautinės valstybės. Absurdiški priekaištai.
Taigi istoriškai lietuvybė buvo suvokiama tik pagal vertybinį kriterijų ir tai leido valstybei išsiplėsti bei sutvirtėti. Jos smukimą – tą pripažįsta ir tautininkai – lėmė ne nacionalinės įtampos, o valdymo sistemos bėdos (sakytume, demokratijos ydos, tačiau jokiu būdu ne ydinga nacionalinė politika). Ukrainoje gyvenantis vietinės kilmės bajoras iš tiesų buvo lojalus Lietuvos valstybei, ir tik dėl to mes galime didžiuotis turėję ją tokią didelę bei galingą. Taigi istorija mus moko, kad vertybėmis grįsta tautiškumo samprata labai stiprino tiek Lietuvos valstybę, tiek lietuvius atskirai. Iš tiesų, nors tai leido įsigalėti lenkų kalbai, tačiau tik tai ir leido išlikti neužkariautiems jei išlikti kaip tautai (jei vis dar vadovausimės iki šiol be reikalo nekvestionuotu principu, kad užvis svarbiausia – bet kokia kaina išlikti kaip lietuviškai kalbančiai bendruomenei).
Tačiau šiuolaikinis lietuviškumo apibrėžimas, kurį naudoja nacionalistai, yra nesibaigiančių įtampų ir valstybės nestabilumo faktorius. Paimkime vieną pavyzdį, kuris tai gerai išryškina. Vienas JAV pilietis, anglų kilmės, veda lietuvę ir apsigyvena Lietuvoje. Jo išsilavinimas – anglų filologija. Taigi jis tobulai žino anglų kalbą. Šis naujasis Lietuvos gyventojas turi unikalų gebėjimą: gali mums suredaguoti bet kokį tekstą, kad galėtume nesijaudindami duoti jį bet kokio anglakalbio žurnalo redakcijai ar dėti ant stalo kad ir JAV prezidentui.
Tačiau štai viena problema: mūsų naujasis gyventojas, pavadinkime jį Robert Andrews, tiek užimtas redaguoti tekstų vertimus, kad jam nėra kada nei lietuvių kalbos mokytis, nei lietuvėti kitomis prasmėmis. Jis nepakeldamas galvos dirba Lietuvai, jos prestižui, tačiau tai lemia, kad negali, net jei ir norėtų, asimiliuotis.
Ar tokį žmogų laikysime savu? Ar jam prikaišiosime – tu neišmokai lietuvių kalbos, nesisvaigini tautine kultūra, todėl mes nelaikome tavęs lietuviu. Ar nebus taip, kad mums taip naudingas specialistas, jausdamasis pernelyg vienišas, išvyks atgal į JAV, arba persikels į Estiją ir vienodai uoliai redaguos angliškus vertimus iš estų kalbos? O mes į Briuselį, Londoną ar Vašingtoną vešime svarbius dokumentus su „tautiniu atspalviu“.
Tai galioja ne tik atskiriems žmonėms, bet ir ištisoms bendruomenėms. Pavyzdžiui, Lietuvos lenkai taip pat sako, kad mes mylime Lietuvą, esame šio krašto patriotai ir kursime jai vertę, tačiau tai darysime kalbėdami lenkiškai ir per savo kultūrą. Mėginti juos sulietuvinti, jei toks ir būtų – bergždžias pasmerktas sumanymas, pridarysiantis lietuviams daug vidinių priešų. Palikti ramybėje jų lenkiškumą – tai ne tik išvengti nacionalinių įtampų, bet ir turėti gausybę darbininkų, kurie mielai regztų konstruktyvius verslo ryšius su Lenkija ir kt.
Tarkime, pripažinote, kad vertybinis (pilietinis) tautiškumo apibrėžimas daug naudingesnis ir perspektyvinis. Tai reikštų, kad mes anglų kalbos redaktorių Robert Andrews (jei, aišku, jis pats to nori) priimame į lietuvius net jei jis ir visai nemoka lietuvių kalbos, nieko per daug nežino Kudirką ar Daukantą. Tačiau - be galo naudingas kraštui ir nusiteikęs ir toliau toks būti.
Štai dabar ir pasimatys kaip tautininkų darbotvarkė ne stiprina, o griauna lietuvybę. Mūsų herojus gauna lietuviškus dokumentus, kuriuose, atsisakęs tautininkiško pasiūlymo tapti „Robertu Andriumi“ buvo užrašytas kaip „Robert Andrevs“. Su naujais dokumentais jis vyksta į JAV aplankyti savo giminaičių. Nusileidęs Niujorko J.Kennedžio oro uoste jis nepriekaištinga anglų kalba pasisveikina su pasienio kontrolės pareigūnu ir ištiesia jam savo naują pasą.
Niujorkietis pareigūnas netrunka pastebėti, kad JAV pase jis yra „Robert Andrews“, o lietuviškame pase ar kituose lietuviškuose dokumentuose - „Robert Andrevs“. Kaip to ir reikalauja tarnybinės instrukcijos, jis nusiveda mūsų naująjį tautietį į atskirą kambarį ir ilgai kamantinėja, kodėl jo pavardė vienokia JAV pase, o lietuviškuose dokumentuose – visai kita. Ar jis koks šnipas? Ar jam prastai suklastojo amerikietišką pasą? Ir taip toliau. Trumpai drūtai, dėl tautininkiškų fobijų Lietuvai visiškai lojalus Robert Andrews lieka kaip reikalas pažemintas. Aišku, čia tik teorinis pavyzdys, tačiau panašių istorijų, susijusių su oficialia pavardžių rašyba, nutinka ir iš tiesų.
Taip visi tie nuogąstavimai, kad kitokios kilmės Lietuvos gyventojams leidus būti savimi lietuvybė bus sunaikinta, atsigręžia prieš Lietuvą ir per tai prieš pačius lietuvius. Tada visas pasaulis susidomėjęs nagrinėja R. Andrews pažeminimo aplinkybes ir tai, kaip čia nutinka, kad lietuviai, kad išliktų, jaučiasi privalantys savo kitos kilmės savo žmones laikyti apartheido sąlygomis? Ir kam mums patiems reikia tokį skaičių Lietuvos gyventojų nuteikinėti tiek prieš lietuvybę, tiek prieš savo valstybę? Nacionalistinis nuodas virto karu dėl iškabų su lenkais – tarsi tai, kad lenkai, išsikabinę savo kieme iškabą savo kalba, kuo tai sumenkintų lietuvio tautiškumą? O jei ir taip, tai ko vertas toks tautiškumas, kurį mirtinai gniuždo lenkų apgyvendintame krašte iškabinėti užrašai jų kalba?
Kai taip erzini tautines bendrijas, sukuri puikią terpę veikti gero nelinkinčioms užsienio įtakoms. Lietuviai, lygioje vietoje prisidarę sau priešų, dabar susidurs su gausybe šnipų, kurių užsienio žvalgybos gali gausiai užverbuoti tarp kovoti nusiteikusių tautinių mažumų. Tai bus geriausios kokybės šnipai ar diversantai – ne tik kad daug mokėti nereikės, bet ir dirbs iš visos širdies.
Todėl daryčiau išvadą, kad nacionalistai neturėtų būti laikomi lietuvių tautos atstovais. Jie vadovaujasi istoriškai bankrutavusia tautiškumo samprata (pagalvokime, kuo lietuviams baigėsi nacionalistinė puota 20 amžiuje) ir savo veikla kelia tautinį susipriešinimą, diskredituoja lietuvybę, kenkia lietuviams plėtoti sveikus ryšius tiek su kitomis bendruomenėmis, tiek įsitvirtinti užsienyje. Tautininkų eisenos suteikia Lietuvai gausybę pasaulinės antireklamos, kur Lietuva pristatoma kaip neonacių kraštas. Nacionalistinis gaivalas varo gausybę tikrų lietuvių (pagal vertybinį apibrėžimą iš Lietuvos). Pavyzdžiui, dalis Lietuvos žydų, unikalių specialistų ir ištikimų Lietuvos patriotų, savo unikaliais gebėjimais atnešusių kraštui labai daug naudos, išvyko.
Taigi lietuviai turėtų aiškiai apsispręsti – ar jiems pakeliui su oriais ir išsilavinusiais savo šalies statytojais, tegu keli iš jų ir kitokios kilmės, ar su tokiais, kurie tautiškumą supranta kaip kokį priklausymą krepšinio klubo sirgalių gaujai – visi, kurie šventai tiki į mūsų bendrą kraują, yra savi. Kurie abejoja, kad mūsų kraujas visuomet tik teisus ir šventas – netikri lietuviai ir potencialūs išdavikai. Krepšinio sirgalių šaikoje yra taip: jei esi su mumis, tai tik su mumis, ir su nieku kitu. Esu tuo geresnis tautietis, kuo garsiau rėkausi už savus ir prieš kitus.
„Žalgirio“ sirgalių tikėjimas nesutaikomai priešingas „Lietuvos ryto“ sirgalių gerbėjams. Jei abiejų stovyklų tikėjimas nuolatos stiprės, tai tik laiko klausimas, kada išsilies į konfrontaciją. Deja, tačiau kažkas panašaus vyksta ir mūsų valstybės mastu, kur vienas altorius ir „lietuvybė“, kitas – „lenkiškumas“. Kaip ir sirgalių šaikoje, niekas nenori (o greičiau negali) pamatyti, kad „priešas“ - toks pat kaip tu, tik su skirtingomis iškabėlėmis. Tos „neteisingos“ iškabėlės krepšinio fanui – kaip buliui raudonas skepetas. Todėl tautininkai puola ne žmones, o lenteles. Nelaimei, jei kelią link priešo lentelės jiems mėgins pastoti žmogus – nedvejodami įniršę pasmeigs ant ragų. Beje, dėl šios priežasties jie tvirtina, kad nekelia grėsmės kitoms tautybėms, o iš tiesų - kelia didžiulę.
Taigi Kovo 11-osios eisenos dalyvius turėtume skelbti žmonėmis be tautybės, o visi lietuviai, nepriklausomai nuo jų kilmės, turi atsiriboti nuo jų Lietuvai ir konkrečiai lietuvių kilmės gyventojams kenksmingų idealų. Reikia, kad šį kartą jie gautų rezultatą, priešingą pageidaujamam – kad patys (lietuvių kilmės) lietuviai juos sutiktų supuvusiais obuoliais. Kaip tai daroma Vokietijoje ar kituose kraštuose, kurie gyvena taip gerai, kaip ir mes norėtume gyventi.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
