Gyvenau Belgijoje, kur laisvai veikia tiek valstybinės, tiek privačios sveikatos įstaigos. Vienos kitoms netrukdo. Visuomet laikiausi nuomonės, kad egzistuoja ir sėkmingai veikia kiekvieno žmogaus asmeninė pasirinkimo teisė, kur žmogus nori gydytis. Pavyzdžiui, mano sesuo prisirašė valstybinėje poliklinikoje, tėvai – privačioje. Ir tegul jie patys renkasi.
O štai sveikatos apsaugos ministro V. Andriukaičio sveikatos reforma mojuoja kažkokia sovietine vėliava. Išsigandau išgirdusi iš ministro lūpų, kad jis, modernios ES šalies ministras, žavisi sovietine medicina, o ne pažangių šalių sistemomis. Man, mano sesei ir tėvams ministro nurodymai nereikalingi, nes mes patys norime spręsti, į kieno rankas norime patikėti savo ar artimųjų sveikatą. Kam reikia jiems drausti, kur jie nori gydytis? Nei man, nei mano sesei ar tėvams sovietiniai šūkiai įspūdžio nedaro – norime rinktis patys!
Kiekvieną kartą atvykus į gimtinę atostogų beveik pusę jų laiko prarydavo ilgos popietės, praleistos poliklinikų koridoriuose, jei nuspręsdavau apsilankyti pas šeimos gydytoją. Baisu ir pagalvot, kur po V. Andriukaičio pertvarkymų dėsis visi žmonės, jau dabar laukiantys nesibaigiančiose valstybinių ligoninių eilėse, kada prie jų prisijungs dar ir visi privačių poliklinikų klientai.
Privačiose klinikose niekada nekyla abejonių dėl medikų darbo, technikos kokybės bei bendro požiūrio į pacientą. Esu patenkinta savo šeimos gydytoju, dirbančiu privačiai, džiaugiuosi su juo bendraudama ir jo gydoma. Asmeninė patirtis byloja, kad vizitas privataus gydytojo kabinete sutaupo daug brangaus laiko ir nervų.
Atrodo, kad po reformos emigrantai galės net nebesidairyti į gimtinės ligonines. O aš pati vos spėjusi grįžti ir įsikurti savo šalyje, varstysiu ne giminaičių namų, bet nesibaigiančias valstybinių poliklinikų kabinetų duris.
Žmonės, kaip mes galime XXI amžiuje galvoti apie sovietinę sveikatos sistemą, apie kurią vis kalba ministras? Kas laukia žmonių po tokių pertvarkų? Nieko gero! Pacientų eilės, vokeliai ir pažintys. Juk nenorime, kad būtų kaip anksčiau. Nemanau, kad pažangos siekianti valstybė XXI amžiuje sau gali leisti tokius atgyvenusius pokyčius, kokius siūlo V. Andriukaičio sveikatos pertvarka.
Kas laukia Lietuvos piliečių bei pačių specialistų po šios reformos? Nors ir labai gerbiu sunkų ir atsidavusį šalies medikų, plušančių universitetinėse ligoninėse, ar mažiausių miestelių poliklinikų darbą, tai nekeičia fakto, jog milžiniški krūviai negali gerinti tokio darbo kokybės, ir ji tikrai nepagerės, jei krūviai staiga dar labiau išaugs.
Todėl manau, kad sovietinio deficito mūsų šaliai jau pakanka ir neverta griauti to, kas buvo sukurta per keletą pastarųjų dešimtmečių. Galbūt vieniems reikalinga tik nedidelė apžiūra, ir pas šeimos gydytoją jie sugaiš tik 10 minučių, bet kiti ligoniai reikalauja ypatingos konsultacijos bei priežiūros. Todėl manau, jog tik pats žmogus turi teisę nuspręsti, kokie yra jo norai ir galimybės bei į privačių ar valstybinių gydymo įstaigų rankas jis atsiduos. Ministre, jauskite atsakomybę!
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
