Kaimų glūdumoje labiau žvėris nei civilizuotus žmones primenantys gyventojai išpažįsta visai ne tą tikėjimą, kurį turėtų išpažinti visi imperijos pavaldiniai. Ir galvas jie žmonėms pjausto ne šiaip sau – o kad paaukotų dievybei Šišygai, mat toks yra jų senas ritualas, aprašytas dar IV a. metraščiuose! Aktyvusis inspektorius rado ir laukymę, kurioje vykdavo aukojimai, o toje laukymėje – kaulų ir kraujo dėmių. Energingąjį inspektorių užpuolė tie patys grėsmingi kaimiečiai, teko net pora nušauti, žinoma, savigynos tikslais!
Tačiau kaltininkai suėmimo išvengti nesugebėjo – sugaudė pagonių seniūnus, sukišo už grotų, ir ėmė ruošti amžiaus teismo procesą, nuskambėsiantį per visą imperiją!
Būtent šis knygos siužetas man sukosi ir sukosi galvoje, klausant Policijos departamento ir Vilniaus apylinkės prokuratūros atstovų spaudos konferencijos, skirtos „paaiškinti tiesą“ apie vadinamąją „neteisėtų gimdymų namuose“ bylą. Iš karto supratau: gyveno mūsų užkampyje žmonės, gimdė, augino vaikus ir staiga... užpuolė prokuratūrą! Taip, juk spaudos konferencija prasidėjo nuo teiginių, kad policija ir prokuratūra neteisingai puolama, juodinama, jos atžvilgiu skleidžiama demagogija, ir taip toliau.
Todėl nieko keisto, kad teisėsaugos atstovai iš karto užsiėmė gynybinę poziciją. O matėsi, kaip jiems sunku, kaip nejauku, kaip nemoka bendrauti su žiniasklaida, kaip stringa frazės, kaip jie painiojasi, mikčioja, kaip piktai mėgina atsakinėti į klausimus, tarsi patys būtų įtariamieji, o ne norėtų apie juos paaiškinti, ką jau kalbėti apie atsakymų toną.
Kažkuriuo metu netgi jaučiau jiems užuojautą – nors užjausti, net ir buvusį universiteto kolegą Kęstutį Lančinską, labai sunku dėl paprastos priežasties.
Aš pats esu iš tų 400 „tiriamų“, daugiausia daugiavaikių, darnių, ramiai gyvenusių šeimų. Jos dabar apklausiamos kaip liudytojos. Ir apie šią bylą žinau ne tik iš nuogirdų internete, bet jau ir iš asmeninės patirties, kuria turiu dalintis tik labai ribotai – mat galiu netyčia atskleisti „ikiteisminio tyrimo paslaptį“ (nors suprasti, kuri informacija tiksliai sudaro šią paslaptį net ir man, turinčiam teisininko išsilavinimą, nepavyko nei savarankiškai, nei su tyrėjos pagalba – ji tiesiog pasakė, kad paslaptis yra „viskas“).
Bet ačiū Dievui, į viešumą jau iškeliavo daug detalių, tad galiu jaustis šiek tiek ramiau. Tad pakalbėkime apie jas.
Pirmiausia, tyrėjai ir prokuratūra susirūpinę net 20 metų vykstančia „nelegalia“ gimdymo namuose veikla. Kodėl gi inspektoriai (naudosiu šį bendrinį žodį) nesirūpino iki šiol? Ogi dėl to, kad niekas apie tai jiems nieko nesakė, ir tik visiškai netyčia, vieno „mirties nustatymo fakto“ tyrimo metu paaiškėjo tie baisūs dalykai - kad per 20 metų taip neteisėtai gimė gal 2000, gal daugiau vaikų.
Kad tas judėjimas turi „sektos požymių“ (ir pamojavo prieš kamerą kažkokiu rusišku sertifikatu), kad motinos „verbuojamos“ gimdyti namuose ir pan., kad už judėjimo stovi kažin kokie žymūs žmonės, net buvę Seimo nariai (kurie dabar susimokę puola inspektorius?), kad prekiaujama vaikais, nes, berods, keturių vaikų buvimo vieta – nežinoma...
Taigi praėjus devyneriems metams po pirmojo ir penkeriems - po trečiojo vaiko gimimo, sužinojau, kad esu sektantas. Mat dalyvaudavau tuose susitikimuose, kuriuose šeimos ruošėsi gimdyti (pirmiausia – ne namuose!) ir siurbiau žinias apie nėštumą ir gimdymą nelyg kempinė – juk turėsiu padėti žmonai gimdant, o ir šiaip esu smalsus.
Net ir dabar galėčiau iš dalies išvardinti, ką gimdyvė turi pasiimti su savimi į ligoninę. Taip pat supratau, kad trys mūsų vaikai gimė neteisėtai, o mano žmona ir aš pats buvome „užverbuoti“, nors tie „kursai“ pasižymėjo ne mažesniu populiarumu nei gydytojo Šemetos „mokyklėlė“.
Taip pat (jau su džiaugsmu) supratau, kad, matyt, esu „žymus žmogus“, nes aš „už to“ irgi stoviu (vis geresnis būdas nei tiesiog papulti po arkliu), kaip ir, kaip jau sakiau, mažiausiai 400 šeimų – pačių įvairiausių.
Atvirai tariant, stebiuosi, kad taip neteisingai puolami teisėsaugos atstovai šįsyk nemetė tūzų tūzo – žmogėdrystės kortos. Juk žiniasklaidoje jau skambėjo tokie mieli pasakojimai apie placentas, valgomas su prieskoniais. Juk įtarimas – labai patogu, sugalvoji beveik ką tik nori, įpini į savo teorines schemas, ir tada giniesi, giniesi nuo visokių neteisingų puolimų ir demagogų.
O ir gintis paprasta, kai tavo rankose tai, kas vadinama „administraciniu resursu“. Kaip sakė mūsų politikos patriarchas, kas galėtų paneigti, kad teisėsaugą labai suerzino iniciatyva kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą, kur bylą dėl gimdymų namie draudimo jau pralaimėjo Vengrija, tad ir iniciatyva gimimas.lt tapo taip pat kažkokia tų puolėjų bendrininke.
Iš tiesų – šalia žinių apie gimdymų ne stacionare susisteminimą, juk didžiulis nusikaltimas rinkti pinigus, kuriais būtų galima padėti kaltinamam žmogui apmokėti advokato paslaugas ir tai – matyt – baisus trukdymas ikiteisminiam tyrimui. Nors teisė į gynybą yra kiekvieno kaltinamo svarbiausia teisė, o teisėsauga turi pareigą (pareigūnai labai noriai postringavo apie „teisių ir pareigų vienovę“) netrukdyti ja naudotis.
Vienas iš sunkiausių dalykų susidūrus su absurdu – tai bandyti jį paneigti. Nes sveiko proto žmogui absurdas turėtų būti absurdas, humoras, gal – romanas.
Taigi apie romaną. Papasakosiu jums, kaip baigėsi Aukščiausiojo sinodo inspektoriui Bubencovui. Mat paaiškėjo, kad galvas nupjovė paprasčiausias pinigų užsigviešęs žudikas, kad laukymėje mėtėsi briedžių ir kitų miško žvėrių kaulai, kad kraujas buvo gyvulių, ir kad vietiniai gyventojai jokių žmogaus aukų neaukoja.
Taigi – iš degtuko priskaldytas vežimas, o gal net trys. Ir inspektoriui išvažiavus užkampyje, seniūnai buvo paleisti iš areštinių, vėl įsiviešpatavo ramus ir gražus gyvenimas.
Kitaip tariant, gal inspektoriui Bubencovui vietiniai net būtų padėkoję, jeigu jis būtų ištyręs ir suradęs žudiką, tačiau inspektoriui rūpėjo kas kita. Kaip ir mūsų inspektoriams, panašu, labiau rūpi ne išsiaiškinti, nuo ko mirė tie nelaimingi vaikeliai, o surasti kokį nors klaną. Ironiška – ar taip seniai „violetiniai“ teisėsaugą kaltino, kad jie – klanas ar klano priedanga? O gal tiesiog teisėsauga sparčiai mokosi, ko reikia ieškoti?
Bet ir tai dar ne viskas apie romaną. Mat visiškai pabaigoje paaiškėjo ir blogesnis dalykas: pasirodo, Bubencovas meistriškai pasinaudojo žudiko jam pakištomis aukomis. Mat žudikas buvo inspektoriaus pavaldinys, kurį ne tik vertėjo pridengti, bet ir iš jo veiksmų išspausti daug naudos – pirmiausia, bylos „įsukimo“ ir žinomumo per visą imperiją.
Labai tikiuosi, kad mūsų užkampio atveju panašūs blogesni dalykai neišlįs, kad prokuratūra ir policija dirba nuoširdžiai ir dorai manydama, kad visi šie gausūs įtarimai ir kaltinimai turi daugiau nei laisvos minties polėkio pagrindą, ir kad už jų neslypi kokie nors „žymūs žmonės“ ir „dideli pinigai“, pavyzdžiui, kad ir iš tos sferos, kurios prievaizdas taip gražiai kalbėjo apie atsilyginimus Vokietijoje „mersedesais“.
Taip pat tikiuosi, kad šis tyrimas kuo greičiau pasieks teismą. O kad jis kuo greičiau teismą pasiektų – labai svarbu. Dabar, kol tyrimas paslėptas po „ikiteisminio tyrimo paslapties“ dubeniu, kol dažniausias atsakymas – „kitas klausimas“, tyrimas, skirtingai nei įsivaizduojama teoriškai šnekant apie „nekaltumo prezumpciją“, realiai laužo žmonių gyvenimus.
Ir mes, kai kurie iš tų 400 šeimų, nelinksmai tarpusavyje juokaujame, kad reikia bent susitvarkyti namus, kitaip bus nepatogu prieš užgriūsiančius pareigūnus, kai jiems reiks ieškoti įkalčių tarp vaikų daiktų ar malkų rietuvių.
Beje, jau ir Akušerių ir ginekologų draugija paskelbė pareiškimą, kad gimdymų namie situaciją reikia normaliai sureguliuoti – kaip tai padaryta kitose Vakarų valstybėse, netgi artimiausiose kaimynėse: Latvijoje, Lenkijoje.
Kiek suprantu, pagal mūsų inspektorių požiūrį, draugija nusprendė bendrininkauti su sekta. Baisus tas mūsų užkampis!
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
