Neperdėsiu sakydamas, kad Kovo 11-oji buvo bene džiaugsmingiausia diena mano kartos gyvenime. Prisiminus apie tą visuotinai patirtą jausmą, kai iš tiesų pasijunti laisvas, atrodytų, kad šios dienos minėjimas turėtų nepalikti nė vieno abejingo. Bet kodėl gi tradiciškai Kovo 11-ąją „švenčia“ tik valdžiažmogiai ir (ar tai sutapimas?) savo rasistinių, antisemitinių ir homofobiškų pažiūrų neslepiantys nacionalistai? Kodėl kasmet girdint tas pačias vimdančiai nuobodžias biurokratų kalbas ir per visas žiniasklaidos priemones trimituojant apie skustagalvių, mojuojančių trispalvėmis ir baubiančių „Lietuva - lietuviams“, maršą, daugumą žmonių šią dieną dažniau apima liūdesys, o ne šventinė nuotaika?
Priežastis akivaizdi. Žmonės nebesijaučia laisvi. O ir ką tuomet švęsti? Iš tiesų laisvi sugebėjome pabūti vos metus du – tik tuomet, kai sovietinė valdžia jau nebesugebėjo kontroliuoti žmonių gyvenimų, o naujoji valdžia dar neturėjo pakankamai galios tai daryti. Tuos pora metų lietuviai tarsi gyveno neįsisąmoninto anarchizmo sąlygomis – vieni kitiems padėjo, organizavosi, atlaikė blokadą ir puikiausiai tvarkėsi be valdžios.
Bet paskelbus nepriklausomybę, tai truko neilgai, tik tol, kol buvusi „koordinatorių“ klasė (partinio ir biurokratinio aparato atstovai ir visi tie, kurių darbas dar prie sovietų jiems suteikė galios) sudarė taikos paktą su naujaisiais iš spekuliantų, buvusių visasąjunginių gamyklų direktorių kilusiais ir šiaip „turinčiais gyslelę“ kūrybingai išnaudoti kitus, kapitalistais.
Vienus išnaudotojus pakeitus kitiems, naujieji, siekdami sau atsiplėšti kuo didesnį gabalą, pradėjo Lietuvą draskyti į skutus, o tie, kurie buvo silpnesni ar nebuvo tokie įžūlūs, liko nuogi. Kad išgyventų, jie buvo priversti ištiesę rankas, tarsi išmaldos, prašyti darbo pas savus kapitalistus ar pardavinėti savo darbo jėgą kitose šalyse, kuriose rado geriau apmokamus darbus, nes tų šalių dirbantieji per dešimtmečius buvo išsikovoję daugiau teisių. Tas procesas jau tęsiasi daugiau kaip du dešimtmečius. Tad kuo džiaugtis, apie kokią vienybės ir laisvės (kuria nesugebėjome pasinaudoti) dienos šventimą galime kalbėti?
Matant katastrofišką šalies padėtį, Kovo 11-oji – jei galvojame apie vaikų ir anūkų ateitį – bent kol kas labiausiai tinkama diena ne švęsti (bet ir ne abejingumui ir ne ignoravimui), o protestui.
Sutinku, kad tai skamba neįprastai, prisipažįstu, ir mane, kol apsisprendžiau viešai parodyti šį vaizdo įrašą, ilgokai draskė abejonės. Ar verta? Ir tikslo nepasieksiu ir su tokia akcija išstatysiu save patyčioms. O ir koks tas tikslas? – klausiau savęs. Ką noriu tuo pasiekti? Panervinti nacionalistus ir sugadinti jiems šventę, ar pademonstruoti savo patriotizmą, pasiaukojimą ir meilę šaliai, kurioje gimiau ir užaugau? O gal tokiu, neįprastu būdu, parodyti nusivylimą, kad „ne dėl tokios Lietuvos kovojome“? Pasirodyti esąs drąsus, drąsios šalies sūnus ir padrąsinti kitus? Išreikšti pasipiktinimą, kad valdžiažmogiai ir kapitalistai plėšo Lietuvą kaip maitos mėsos gabalą, o silpnesnieji – nuogi, alkani ir basi, priversti palikti šalį? Bet juk visi tą jau seniausiai žino ir mato. Žino ir mato ir nieko nedaro.
Vilčių turiu labai nedaug, kad tokiu būdu paskatinsiu žmones susimąstyti ir jie atsikratę baimės pradės ne tik iš valdžios reikalauti pokyčių, bet, svarbiausia, pradės keistis patys, organizuotis ir kurti teisingesnę, geresnę, dalyvavimu paremtą visuomenę, bet galiu neabejoti dėl vieno – kad būsiu apkaltintas pasityčiojimu iš Lietuvos simbolių – vėliavos ir himno, galbūt ekshibicionizmu ar noru išgarsėti. Jau tarsi girdžiu, kaip įsižeidėliai sakys – šlykštynė, jam nieko nėra švento. Sakys – senas diedas, anūkų jau turi, matyt, šratai susisuko, kad savo jaunystės kvailiojimus čia kiša... Kad dar merga taip voliotųsi, tai nors būtų gražu pažiūrėti, o čia...
Taip, tokioje konservatyvioje, šventeiviškoje, seksistinėje ir visokiomis fobijomis sergančioje visuomenėje ko nors kito tikėtis ir negalima. Po to, kai prie Graikijos ambasados Vilniuje kelios antifa aktyvistės surengė solidarumo akciją su graikų antifašistais, už tai, kad laikė plakatą su perbraukta svastika ir Gedimino stulpais, jos buvo sumaišytos su žemėmis. Tad žinau, ko galiu tikėtis. Ar to man reikia?
Bet ko nepadarai dėl Tėvynės. Žinoma, aš nesivelčiau į gatvės muštynes nei su neonaciais, nei su robokopais, ginkluotais ašarinėmis dujomis, šautuvais šaudančiais guminėmis kulkomis ir bananais. Visada buvau pacifistas, o ir anarchistai jau seniai bombų nesprogdina – vietoj Molotovo kokteilių anarchofeministės pažymėdamos Tarptautinę moters dieną „bombas“ šiais metai gaminosi iš numegztų gėlių... Žmogaus gyvybė yra svarbiau už bet kokią idėją. Jei važiuotų tankai – šiandien tikrai po jais negulčiau, bet apsinuoginti prieš visus, kad pasakyčiau, ką galvoju, kad vėl pasijausčiau laisvas, drąsos pakanka, ir tai tikrai nėra joks žygdarbis...
Vis tik greičiausiai šio vaizdo įrašo niekam taip ir nebūčiau parodęs, (o ir nebūtų prireikę), jeigu tai, ką jau prieš 23 metus mačiau, jaučiau ir tuo metu bandžiau išreikšti savo performanse, nebūtų su kaupu išsipildę.
Taigi pasiginčijęs pats su savimi dėl estetinės, etinės ir politinės tokios akcijos vertės vis tik apsprendžiau nelikti abejingas ir taip išreikšti savo, kaip piliečio, susirūpinimą tragiška šalies, kurioje gimiau ir augau, padėtimi.
Tai mano pirmasis ir vienintelis performansas, atliktas improvizuojant, iš anksto nesiruošus ir nerepetavus (tikiuosi, kad tie, kas žiūrės, į tai atsižvelgs ir bus atlaidūs) dar 1990 metais Paryžiuje, menininkų, naudojančių nuogą kūną savo kūryboje, festivalyje, kuriame dėl keistų sutapimų teko dalyvauti.
Tegul šio vaizdo įrašo paviešinimas bus mano protestas prieš tai, kad Lietuvoje iki šiol varžomos žmonių teisės, klesti korupcija ir biurokratijos savivalė, kad biurokratai ir bažnytininkai nusavina viešąsias erdves, kad Lietuvoje didžiausia visoje Europos Sąjungoje socialinė atskirtis ir didžiausias žmonių išnaudojimas ir tik dėl to beveik milijonas lietuvių buvo priversti palikti šalį.
Vėliava, valstybiniai simboliai negali būti svarbesni už žmones. Garsus mūsų žemietis Jurgis Mačiūnas, protestuodamas prieš karą Vietname, perpiešė JAV vėliavą – žvaigždučių vietoje pavaizdavo kaukoles, o raudonų juostų vietoje įrašė žodžius ir skaičius palygindamas, kiek Amerika buvo pralenkusi kitus pasaulio tironus genocido mastais. Jeigu J. Mačiūnas gyventų šiandien, jis Amerikos bombomis nužudytų žmonių skaičių turėtų gerokai padidinti, o jei prisimintų, kad esąs lietuvis, gal ir Lietuvos vėliavoje išsiuvinėtų žodžius: geltonos spalvos fone – „Hitleris ir lietuviai nacionalistai nužudė 200 000 Lietuvos žydų“, raudonos – „Stalinas ir lietuviai koloborantai į Sibirą ištrėmė 30 000 lietuvių šeimų“, ir per vidurį žalios – „Landsbergis ir Co (visos valdžioje buvę ir esančios partijos) emigruoti privertė 900 000 Lietuvos piliečių“...
Jeigu gailėsiuosi dėl tokios akcijos, tai tik dėl to, kad jos negalėjau atlikti gyvai, scenoje (girdėjau, jas statys Gedimino prospekte, Vilniuje). Bet gal pavyks ką nors suvaidinti kitais metais, jei Lietuvos saugumas nesuras ir nesuims. O jei suims, tam atvejui turiu paruošęs pa(si)aiškinimą: vėliavos suplėšymas performanse – tai ne vandalizmo aktas, jis simbolizuoja plėšomą Lietuvą ir buvo panaudota kaip meninės išraiškos priemonė.
Linkiu visiems atsikratyti baimės. Su Kovo 11-ąja!
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
