Girtas, aklas ir be mūšio vietos
Atgavus nepriklausomybę padvelkė gaivūs pokyčių vėjai, pagaliau po tiek metų okupacijos ir suvaržytos meninės raiškos, žmonės galėjo kurti tai, kas jiems patinka ir aktualu, o ne tai, ką užsako partijos viršūnėlė. Tad natūralu, kad buvo juntamas poreikis įamžinti istorinius įvykius, žmones.
Vilniuje, sostinėje, būtinai reikėjo įamžinti Gediminą. 1996 metais, dalyvaujant tuometiniam prezidentui Algirdui Brazauskui ir buvo atidengtas Kašubos sukurtas „paminklas“.
Kritikos strėlės tam „paminklui“ lėkė dar net nepradėjus lieti jo pamatų. Kritikuota viskas – nuo abejotinos meninės išliekamosios vertės, tiek dėl pačio paminklo vietos, kuri pagal sumanymą turėjo būti visai kitoje vietoje. Ant pačio autoriaus gal ir nederėtų labai pykti, nes jis ir pats buvo skeptiškai nusiteikęs to paminklo atsiradimui prie Katedros.
Bet jis atsirado. Ir stovi. Tiesa, tvarkant Katedros aikštę pasigirdo kalbų, kad paminklą reikėtų perkelti. Atstačius Valdovų rūmus „paminklo“ lokalizacija tapo daugiau nei nepavydėtina.
Užsienio svečiam aprodant Katedros aikštę kiekvieną kartą tenka atsakinėti ir į jų kiek pašaipius ir sarkastiškus klausimus apie tą „paminklą“, ir aš pasijuntu kiek pažemintas. Nejau mes, kaip tauta, sugebame tik tiek – statyti pajuokos ir pašaipos stabus? O klausimai pasipila įvairiausi - kodėl tas vargšas sulinkęs ir kampuotas neūžauga laiko kalaviją už ašmenų? Ar jis padaugino trauktinės? Pasiklydo tamsoje? Ar žirgas numetė? Deja, Gedimino „paminklas“ - ne vienintelis toks egzempliorius.
Naujų stabų konvejeris
Dar visai neseniai taip vadinama „Vytauto sąjunga“ buvo užsimojusi pastatyti paminklą Vytautui Didžiajam Vilniuje. Idėja gera, žinant, kad mūsų sostinėje nėra tinkamai įamžintas šis valdovas, o jo sąsajos su miestu neturėtų niekam kelti abejonių. Prisiskaitę apie Donattelo kūrybą turbūt svajojate pagaliau išvysti grakščiai ant žirgo įamžintą Vytautą? Svajokite toliau. „Skulptūros“ autoriai ir iniciatoriai kaip reikiant užsimojo nustebinti pasaulį ir šį kartą.
Tiesa, reikia atiduoti pagarbą autoriams už išspręstą išties „sudėtingą“ rebusą – jie neužlipo ant to paties grėblio kaip Gedimino kūrėjas ir neįdavė į rankas kalavijo už ašmenų. Nekankinsiu jūsų ir išduosiu ką įbruko į rankas šį kartą – ogi „vantą-verbą“! Košmaras tuo nesibaigia. Skulptūroje vaizduojamo individo veidas labiau primena apsinuodijusio žmogaus ekspresiją nei pagarbą ir įkvėpimą žadinantį valdovą.
Su šia „inovacija“ buvo gerokai pasistūmėta realizacijos link, žiūrėk, jau ir dėl vietos tartasi. Bet įvyko stebuklas. Ir Vilnius liko be šio „meno“. Tiesa, šis brukalas toliau stumiamas, tik dabar jo taikinyje - Trakai, Vytauto mėgstamiausia vieta.
Jau ir apskritojo stalo diskusija „Statykime paminklą Vytautui Didžiajam Trakuose kartu“ tuo klausimu surengta ir vieta paskirta – Karvinės sala. Deja, turbūt neatsirado nė vieno drąsuolio iš valdžios atstovų, kuris tiesiai šviesiai pasakytų – tas svetimkūnis nieko bendro su išliekamąja menine verte neturi. Dar daugiau - menkina patį Vytautą, jo atminimą.
Ar Trakams reikia dar vienos piktžaizdės? Kodėl nesimokoma iš klaidų Vilniuje? Kodėl bijoma? Gal bijomasi, kad apšauks, esą nesupranti tu meno? O gal dar gajus įsitikinimas, kad dėl skonio nesiginčijama? Ginčijamasi, ir dar kaip!
Panašių eksperimentų nuklota visa Lietuva – Birštone, Marijampolėje, Trakuose ir kitur. Reikėtų įsisąmoninti, kad kai statomas paminklas valdovui, visad gera mintis laikytis jau šimtmečius nusistovėjusių tradicijų. Mūsų valdovai valdė plačią imperiją, todėl reikia kurti tai, kas jų atminimą prideramai įamžintų, negriautų jų autoriteto, ir kad po kelių metų nereikėtų ieškoti dingsties, kaip tokius „paminklus“ demontuoti.
Vienas tokių, aukščiausios pagarbos simbolių - tai raito valdovo vaizdavimas. Tokios formos skulptūra taip pat simbolizuoja menininko brandą, nes reikalingas ne tik talentas, bet ir puikios anatomijos ir kitos žinios. Akivaizdu, kad kai kuriems šiuolaikiniams Lietuvos taip vadinamiems menininkams trūksta ir vieno, ir kito.
Pasimokykite iš praeities
Kad mano žodžiai neliktų tik dar vieni abstraktūs pamąstymai, siūlau semtis įkvėpimo iš praeities kūrėjų. Štai keletas konkrečių pavyzdžių.
Markas Aurelijus – vienas žymiausių Romos imperatorių, kurio garbei pastatyta bronzinė raitelio statula, padengta auksu, laikoma Antikinio pasaulio šedevru. Tik laimingo atsitiktinumo dėka statula išliko iki mūsų dienų. Jos įtaka kultūrai nenuginčijama, ja žavėjosi tiek popiežiai, tiek ir paprasti Romos gyventojai, o jos atvaizdą galima sutikti ir ant 50 itališkų eurų centų monetos.
Neabejotinas Renesanso epochos šedevras - Donattelo sukurta statula, šlovinanti žymųjį karinį veikėją Narni (Gattamelata). Stulbinantis ir subtilus dėmesys detalėms, persipynęs individualizmas su Renesanso epochoje garbintu humanizmu. Meistriškai parinkta raitelio poza bei veido išraiška, idealios proporcijos, puikiai perteikta žirgo anatomija. Visa tai garantavo, kad Gattamelatos statula tapo etalonu. Ji jau stovi apie penkis šimtus metų, o Lietuvoje nieko panašaus nėra sukurta net su moderniausiomis priemonėmis, užtat tuoj turėsim „vantomis“ ginkluotą Vytautą.
Neabejotina Rauch kūrybos viršūnė – skulptūra Federikui Didžiajam, Lietuvos-Lenkijos padalijimų architektui. Skulptorius šiam paminklui skyrė beveik dvidešimt savo gyvenimo metų, dėl ko sukurtas kvapą gniaužiantis 13 metrų aukščio meno kūrinys. O statulos pjedestalas laikomas vienu iš įspūdingiausių kada nors sukurtų.
Ispanijos karaliui Pilypui IV įamžinti sukurta išties puiki kompozicija – apimanti pačią statulą, pjedestalą ir subtiliai suformuotą vandens rezervuarą. Nors monumentas kurtas daugybę metų, galiausiai sujungtos visos detalės nė kiek nemaišo ir neužgožia viena kitos. Paminklas yra vienas mėgstamiausių Madride.
Vietoj pabaigos
Esu vien Vašingtone, JAV sostinėje, suskaičiavęs per 20 ratelio skulptūrų, įamžinančių tos šalies didvyrius, o Lietuvoje nė vienos (Druskininkų, Marijampolės ir panašūs „drožinukai“ nesiskaito). Taip, Kaune yra paminklas Vytautui, kuris nedaro gėdos miestui, bet tai - kol kas išimtis iš bendros taisyklės.
Tame pačiame Vilniuje yra puikių vietų tokiems paminklams iškilti – Daukanto, Lukiškių aikštės. Pastarajai ypač būtinas kapitalinis sutvarkymas. O pradėti reikėtų iškeldinant Gediminą iš Katedros aikštės, o vietoj jo pastatyti Gediminą tinkamai įamžinančią skulptūrą.
Savo šiuo komentaru nieko nenoriu sumenkinti ar įžeisti, bet būtinas kritiškas vertinimas to, ką bandoma statyti ar kurti viešose erdvėse, nes tai - mūsų visų bendras turtas.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
