Nuo pat vaikystės nevengiau darbo. Ne vien todėl, kad mus taip auklėjo šeimoje. Ne, man tai buvo natūralus poreikis. Labai nemėgau tuščiai leisti laiko. Dar vaikystėje nesibodėjau bet kokio darbo. Net ir sunkiausio. Tačiau visi tie darbai buvo tokie pripuolami, nereikalaujantys labai didelės atsakomybės. Paskutiniame technikumo kurse galėjau rinktis darbą miškų ūkyje arba gamtosaugos sistemoje. Pasirinkau pastarąjį.
Žinomas gamtosaugininkas Kazimieras Giniūnas technikume skaitė paskaitas apie gamtos apsaugą. Ši sritis mane sužavėjo. Gamta, žvėreliai, romantika. Vietoj gamybinės praktikos nutariau įsidarbinti Gamtos apsaugos komitete. Taip tada vadinosi respublikos aplinkos apsaugos agentūra. Ji buvo įsikūrusi Pilies gatvės pradžioje antrame aukšte. Ankštose, nepritaikytose šiam tikslui patalpose. Kaip vėliau įsitikinau, ne tiktai komitetas, bet ir jo padaliniai periferijoje, beveik neturėjo tinkamų patalpų. Komiteto pirmininkas Viktoras Bergas priėmė labai maloniai. Šis, humoro nestokojantis žmogus, karo veteranas, įkūrė ir ilgai vadovavo respublikos gamtos apsaugai.
Mane paskyrė Jurbarko gamtos apsaugos inspektoriumi. Anksčiau tas rajonas neturėjo inspektoriaus. Iki šiol jį kuravo Kaune gyvenantis pareigūnas, kurio įstaiga tada buvo prie pat Nemuno ir Nevėžio santakos. Gavęs įgaliojimus, prisistačiau pas tą pilietį. Reikėjo priimti inventorių ir dokumentus. To turto tiek ir tebuvo.
Svarbiausia ir reikalingiausia priemonė, kurią įgijau, buvo dyzelinis laivas „Jūra“. Jo korpusas metalinis, o apdaila iš medžio. Buvo dvi kajutės. Viena priekyje, o kita - laivugalyje. Variklis ne itin galingas, tik apie 20 A.G., tačiau neįnoringas ir patikimas. Tuo teko įsitikinti vėliau. Kartais, užplaukus ant seklumos, smėlys užkimšdavo aušinimo sistemą. Tuomet variklio korpusas tiek įkaisdavo, kad įgydavo tamsiai vyšninę spalvą. Ataušintas vėl puikiausiai užsivesdavo ir dirbdavo. Vienintelis nepatogumas-rankinis užvedimas. Tą rankeną pasukti reikėdavo nemažos jėgos.
Ant laivo denio užritome motociklą su priekaba ir Nemunu nuplaukėme žemyn. Po kelių valandų prisišvartavome Smalininkuose. Nedideliame paupio miestelyje, kuris seniau priklausė Vokietijai.
Smalininkuose nebuvo patalpos inspekcijai. Teko glaustis kur papuola. Pradžioje apsistojau pas motoristą Joną. Šis žmogus buvo mano pagalbininkas. Jis vairuodavo laivą. Tačiau tokia proga jam retokai pasitaikydavo, nes žmogus dažnokai „užmindavo“ ant buteliuko. Atleisti nesinorėjo, nes buvo jo gaila. Kita vertus ir pakeisti neturėjau kuo. Tada bedarbystės praktiškai nebuvo. Tokiu būdu, teko pačiam imtis škiperio pareigų. Šiam mano norui nebuvo kliūčių. Tais laikais niekas neklausė, ar aš turiu laivo vairavimo licenziją. Tereikėjo tiktai įsisavinti upių eismo ženklus ir pagrindines navigacijos taisykles.
Pavojingos brakonierių gaudynės
Pradžioje reikėjo atlikti praktiką Kauno gamtos apsaugos inspekcijoje, kuriai tuo metu vadovavo Arsenijus Korsakovas. Į Kauną išsiruošiau laivu. Motociklas tiko tik artimoms kelionėms, nes teturėjo tik dvi pavaras vietoje keturių. Kitos dvi atsisakė tarnauti dar gerokai anksčiau. Plaukti Nemunu malonu. Labai vaizdingi krantai. Dešinysis aukštas, o kairysis - lėkštas. Kairėje pusėje pakrantėje ant kalvų stūkso pilys, kurios senovėje gynė Lietuvą nuo kryžiuočių. Nors upė nesrauni, tačiau atstumą nuo Smalininkų iki Kauno negreitaeigis laivas prieš srovę įveikė tik per 10 valandų, todėl kelionė gerokai nuvargino. Žiopsoti nevalia nes Nemune daug vingių, plaukiančių laivų, baržų ir kitų kliūčių. Praplaukus Nemuno salą, kurioje dabar pastatyta „Žalgirio“ arena, pavyko prisišvartuoti šalia kitų laivų. Tuomet jų čia stovėjo nemažai.
Mūsų grupė, vadovaujama Korsakovo, pavakary išsiruošė į „medžioklę“. Taip mes tada vadinome brakonierių gaudynes. Veiksmas vyko už Rumšiškių. Maždaug apie tą vietą, kur į Nemuną įleisti Kruonio AHE vamzdžiai. Dabar šioje vietoje plyti Kauno marios. Sutemus, kaip tikri reindžeriai, pasiruošę pulti kiekvieną akimirką, sugulėme netoli kažkokio upelio, kuris įteka į Nemuną, žiočių. Naktis ir tirštas rūkas matomumą sumažino iki minimumo. Net žiūronai ne ką tepadėjo. Tyliai gulime ir klausome.
Girdime, kaip kažkas atsargiai brenda per upę. Mes šliaužiame į tą pusę, kaip kareiviai, prispaudę galvas kuo arčiau žemės. Vėl gulime ir klausome. Pagal vos girdimą šnabždesį nustatėme, kad prie upės yra pora vyrų. Jie, matyt, gaudė žiobrius, nes tuo metu buvo šių žuvų nerštas. Netrukus Korsakovas davė komandą pulti. Visi pašokome ir strimgalviais pasileidome prie tų žvejų. Aš dabar nebeprisimenu, ar jie turėjo pagavę žuvų. Gaudymo įrankių pas juos neradome. Matyt, spėjo paslėpti, kol mes pribėgome. Ieškoti tų įrankių tamsoje buvo beprasmiška.
„Belaisvius“ nusivedėme į sodybą netoliese. Čia ponas Korsakovas man liepė juos tardyti. Turiu prisipažinti, jog tardymo rezultatai buvo menki. Iš šių vyrų mes nepaėmėme jokių daiktinių įrodymų, todėl ir protokolą rašyti beveik nebuvo pagrindo. Mačiau, kad stažuotės vadovas nepatenkintas. Apie tai jis, tikriausiai vėliau informavo ir komitetą, tačiau tą kartą aš nenusileidau. Tolimesnės šio įvykio pasekmės man tada mažai rūpėjo. Svarbiausia man buvo tiesa.
Korsakovas buvo tikras brakonierių siaubas. Jis pirmavo respublikoje pagal surašytų protokolų skaičių. Žuvo 1985 m. kuomet karinis rusų sraigtasparnis nukrito į Kauno marias.
Dirbdamas Jurbarke įsitikinau, kad daugiausia nusižengimų žvejybos taisyklėms padaro pramoniniai žvejai. Deja, juos labai sunku kontroliuoti. Negalėčiau tvirtinti, kad ir medžiotojai visi šventi. Tarp jų taip pat pasitaiko tokių, kurie sumedžioja žvėrį, o licenzijos neužpildo. Kita brakonierių kategorija - smulkūs pažeidėjai: kai kurie žvejai - mėgėjai, žeberklininkai, nelegalūs medžiotojai, kilpininkai ir pan. Pastarieji šiuo amatu užsiimdavo, dažniausiai ne iš gero gyvenimo.
Nors ir nebuvau labai aršus pažeidėjų baudėjas, tačiau netrukus įsitikinau šio darbo pavojingumu ir nemaža rizika. Pasitaikydavo atvejų, kuomet gamtosaugininkus brakonieriai net nužudydavo. Nutariau kreiptis į Jurbarko miliciją dėl trumpo ginklo. Gavau pistoletą TT ir pora saujų šovinių. Niekas manęs neklausė, ar moku ginklu naudotis. Tik pasirašiau žurnale. Nežinau ar jie būtų manęs ieškoję, jeigu po 4 metų nebūčiau to ginklo grąžinęs.
Netrukus gavau pakabinamą motorą valčiai. Laivas ir valtis pasižymėjo esminiu trūkumu. Jų varikliai kėlė didelį triukšmą, todėl brakonieriai jau iš tolo galėjo girdėti apie mano vizitą ir suspėdavo paslėpti visus įkalčius. Technikos ir degalų pakako, tačiau „gyvosios jėgos“ trūko. Ne taip, kaip dabar, po kelis pareigūnus reziduoja kiekviename rajone. Mes pasitelkdavome į pagalbą milicijos ir miškų ūkio darbuotojus. Deja, šie ne visuomet galėjo padėti. Pirmiausiai jie privalėjo dirbti savo darbą.
Rinkomės specialybę ne pagal atlygį
Apie to meto materialines ir buitines sąlygas geriau patylėti. Tik po kelių mėnesių pavyko gauti mažytį kambarėlį, nepritaikytą normaliai buičiai. Atlyginimas buvo menkas. Jeigu atvirai, tuomet, rinkdamiesi specialybę, mes mažiausiai galvojome apie atlyginimą. Svarbiausia buvo, kad darbas patiktų, būtų mėgiamas, o ne našta.
Tais laikais visi Lietuvos žmonės, išskyrus nomenklatūrininkus, gyveno prastai. Valstiečiai dar neseniai buvo suvaryti į kolchozus. Iš jų atėmė inventorių ir kitą turtą. Taip vadinami kolūkiečiai sunkiai dirbo dviejuose darbuose: visuomeniniame ūkyje, kuris tiekė produkciją didiesiems imperijos miestams ir savo 60 arų sklypelyje, iš kurio jie praktiškai ir pragyvendavo.
Laikai, kai visko trūko
Tuo metų šalį valdė Nikita Chruščiovas. Šis choleriškos prigimties žmogus niekuomet nepraleisdavo progos pademonstruoti imperijos galybės. Deja, materialinis gyventojų aprūpinimas buvo labai prastas. Beveik kasmet tekdavo importuoti grūdus. Vienu metu net batonai buvo dingę iš parduotuvių lentynų.
Netrukus jie atsirado, tačiau ne balti, o kažkokios pilkos spalvos. Nuvykęs į Ameriką N. Chruščiovas pamatė, kaip ten auginami kukurūzai, kuriuos amerikiečiai naudoja gyvuliams šerti. Grįžęs, sumanė auginti kukurūzus ir savo šalyje. Ne tiktai Ukrainoje ar Kubanėje, kur jie gali puikiai augti, bet ir Lietuvoje. Žinoma, iš to eksperimento gavosi šnipštas. N. Chruščiovas labai pagarsėjo vienoje SNO sesijoje. Neapsikentęs dėl vakariečių priekaištų apie demokratijos stoką jo šalyje, šis diktatorius nusiėmė batą ir pradėjo juo daužyti stalą! Garsiąją jo frazę: “Pavysime ir pralenksime Ameriką“, žmonės netruko paversti anekdotu: “Ameriką pavyti galima, tačiau pralenkti - jokiu būdu, nes pro suplyšusias kelnes amerikiečiai matys mūsų nuogą užpakalį“.
N. Chruščiovo valdymo metu pora kartų pasaulį galėjo ištikti branduolinė katastrofa. 1961 m. spalio 30 d. jo vadovaujama imperija virš Naujosios Žemės išbandė milžiniškos galios (56 megatonų) branduolinę bombą „Ivanas“. Ši bomba net 3,8 tūkst. Kartų pranoko tą, kurią amerikiečiai numetė ant Hirošimos 1945 m. Tas įvykis paskatino amerikiečius atnaujinti karinius branduolinius tyrimus.
Nepraėjus nė metams po šio įvykio, įsiplieskė taip vadinama Kubos krizė. Po nepavykusio amerikiečių bandymo nuversti Fidelio Castro režimą, kubiečiai paprašė rusų, kad šie bazuotų Kuboje branduolines raketas. Amerikiečių oro žvalgyba šias raketas aptiko. Salą blokavo JAV laivynas. Pasaulis atsidūrė ant branduolinės katastrofos slenksčio. Laimei, sveikas protas tada nugalėjo. Buvo surastas kompromisas. Rusai išgabeno raketas iš Kubos. Verta priminti, kad „Ivano“ kūrime dalyvavo Andrejus Sacharovas. Po šios bombos susprogdinimo šis garsus fizikas tapo disidentu.
Darbą mėgdavo tikrinti VIP vadukai
Sukūręs šeimą, nutariau pakeisti darbą. K. Giniūnas pasiūlė persikraustyti į Širvintas, nedidelį miestelį, įsikūrusį prie Vilniaus-Ukmergės plento už 50 km. nuo Vilniaus. Šis apleistas miestelis 1920 m. rudenį suvaidino labai svarbų vaidmenį mūsų valstybės istorijoje. Tais metais ties Širvintomis ir Giedraičiais jauna, silpna Lietuvos kariuomenė, drąsaus, gerai apgalvoto manevro dėka, sudavė triuškinantį smūgį Želigovskio vadovaujamiems lenkų legionieriams. Nepaisant to, kad lenkai buvo gausesni ir geriau ginkluoti.
Taip buvo sustabdyta tolimesnė lenkų invazija į Lietuvą. Miestelio centre stovėjo paminklas šiai pergalei pažymėti, kurį nugriovė sovietų valdžia. Tik po Atgimimo paminklas vėl buvo atstatytas. Naujasis Širvintų herbas labai gražus ir simboliškas. Jame pavaizduota briedžio galva. Tarp jo ragų vertikaliai įkomponuotas kalavijas, kuris simboliškai primena neseną, garbingą šio miestelio praeitį.
Širvintose buvo įkurtas tarprajoninis specialios paskirties medžioklės ūkis. Kitaip tariant, ūkis, skirtas nomenklatūrai. 50 0000 ha. Medžioklės plotų, kurie išsidėstę Vilniaus, Širvintų ir Molėtų rajonuose ir 29 ha. dirbamos žemės plotas prie Antaninavos kaimo už Širvintų miško.
Tapau vyriausiu šio ūkio jėgeriu. Mano žinioje buvo penketas jėgerių. Rūpinomės žvėrių globa, vykdėme jų apskaitą, įvairias biotechnines priemones, kovojome su brakonieriais ir organizavome medžiokles tiems, kuriuos dabar priimta vadinti VIP (Very Important Persons - labai svarbi asmenybė). Tarp jų buvo ne tik vietiniai vadukai. Kartais atvažiuodavo ir svarbesnių tūzų, net iš Maskvos. Nors įstaiga oficiali, tačiau čia, kaip ir Jurbarke, nebuvo jokios kontoros. Teko darbuotis gamtos aplinkoje. Išskyrus mūsų šeimos išsinuomotą butą, jokių kitų patalpų neturėjome. Neturėjome antspaudo ir kitų biurokratijos atributų. Ataskaitas teko rašyti ranka. Visa gamybinė veikla vyko lauke ar miške, o popierius tvarkiau savo namuose.
Nors formaliai ir turėjau medžiotojo bilietą, tačiau praktiškai neteko medžioti. Nemėgstu žudyti nekaltų žvėrelių. Ne tokia mano prigimtis. Suprantu, kad medžioklės reikalingos. Tai ne tik malonus laisvalaikio leidimas ir sportas. Tai - tam tikra ūkio sritis, teikianti įvairiapusę naudą ir reguliuojanti žvėrelių pusiausvyrą gamtoje.
Kad žvėrių pusiausvyrą būtina reguliuoti, akivaizdžiai parodė bebrų ir stumbrų pavyzdžiai. Stambiausi Lietuvos graužikai bebrai buvo jau beveik išnykę. Tik pavieniai individai Nemunu atplaukdavo iš Baltarusijos. 1948 m. juos atvežė iš Voronežo. Kai dirbau Širvintose, tik vienas jų namelis buvo Kertušo ežere. Per 60 metu bebrai išplito visoje Lietuvoje. Labai gudrūs graužikai, puikūs medkirčiai ir statybininkai. Jie pridaro nemažai žalos įvairiems hidrotechnikos įrenginiams. Stumbrai taip pat buvo išnykę. Juos įvežė į Lietuvą 1969 m. Dabar banda labai išsiplėtė.
Šie stambūs ir gana agresyvūs žinduoliai pridaro daug žalos žemės ūkiui. Tokių pavyzdžių yra ir daugiau. Paimkime, kad ir Sosnovskio barštį, kurį atgabeno iš Kaukazo, tikėdamiesi jį panaudoti gyvulių pašarui. Dabar šis agresyvus ir pavojingas augalas tapo tikra Lietuvos nelaimė. Tokie skuboti sprendimai neretai pridaro daug žalos. Ne be reikalo sakoma: dešimt kartų pamatuok ir tik po to kirpk.
Išgėręs A. Sniečkus būdavo atviresnis Antanas Sniečkus atvažiuodavo dažnai. Pradžioje su sūnumi, o vėliau vienas arba su kitais tuometiniais valdininkais. Apie ketinimą medžioti pranešdavo iš vakaro. Reikėjo pasiruošti. Organizuoti varovus, transportą. Paskutiniais metais jau šlubavo jo sveikata, todėl į mišką važiuodavo rogėse. Po medžioklės dažniausiai pasivaišindavo. Mėgo ir naminukės vieną kitą stiklą išlenkti. Tuomet tapdavo atviresnis ir betarpiškesnis.
Jautėsi jo savotiškas nusivylimas Maskvos diktatu. Kartą išsitarė, jog be Maskvos sankcijos nė nužnyko negalima Lietuvoje pastatyti. Čia jis, tikriausiai, turėjo omeny Trakų pilies restauraciją. Tuomet N. Chruščiovas A. Sniečkų viešai papeikė už tai, kad restauruoja bajorų pilis.
A. Sniečkus buvo kontraversiška asmenybė. Gimęs ir augęs turtingoje Suvalkijos valstiečių šeimoje, jis tapo revoliucionieriumi. Prieš pat Lietuvos okupaciją 1940 m. jis vos nepakliuvo į ČK nagus. Karo metu vadovavo raudoniesiems partizanams. Tai - žmogus, kuris savo brolį ištrėmė į Sibirą. Žmogus, kurio motina po karo pasitraukė į vakarus ir, tikriausiai, išsižadėjo savo sūnaus. Negalima paneigti ir jo nuopelnų okupuotai Lietuvai. Iki pat 1974 m. jis užėmė Lietuvos komunistų partijos pirmojo sekretoriaus postą.
Maskvoje turėjo daug įtakingų draugų. Jo laikais Lietuvoje buvo pastatyta daug įmonių, nutiesti puikūs keliai. Kita kalba, kur tų įmonių ir žemės ūkio produkcijos didžioji dalis tada iškeliaudavo. Nežiūrint į tai, kad jo dėka žuvo ir buvo deportuota į Sibirą daugybė lietuvių, jam mirus, tūkstančiai tautiečių braukė ašaras.
Ministro pirmininko pavaduotoją sugėlė širšės
Pasitaikė ir tragikomiškų atvejų. Miško aikštelėse ir laukymėse buvome pristatę aukštų bokštelių, kurie naudojami šernams ar stirnoms medžioti. Kartą pavasarį medžioti iš tokio bokštelio atvyko Kazys Preikšas, tuometinis ministro pirmininko pavaduotojas. Jėgeris Bronius Romeika jį palydėjo į Širvintų mišką. Ten laukymėje buvo bokštelis. Preikšas užlipo į bokštelio viršų, o Romeika pasiliko apačioje. Po kurio laiko šis mato, kaip Preikšas greit neria kopėčiomis į apačią, energingai mosuodamas rankomis. Iš išgąsčio jis vos nenukrito nuo kopėčių.
Pasirodo, ten viršuje didžiulės tarsi nykštys širšės buvo susisukusios lizdą. Pamatę netikėtą įsibrovėlį, šie pikti, labai skaudžiai geliantys, padarai puolė vargšą medžiotoją, kuriam tą dieną medžioklė jau baigėsi net neprasidėjusi. Atrodo, tų pačių metų rudenį Preikšas mirė. Nežinau, ar šis įvykis turėjo tam įtakos.
Valgėme bulves su bulvėmis
Vienintelė transporto priemonė buvo vienos arklio galios traukiamas vežimas arba rogės. Tačiau dažniausiai tekdavo tenkintis nuosavomis kojomis. Būdavo atvejų, kuomet Širvintų ar Šešuolių miškuose per dieną sukardavau kelias dešimtis kilometrų per dieną. Tik vėliau gavome dviračius. Ūkyje pridžiovindavome daug šieno, kurį žiemą dėjome į žvėrelių šėryklas. Jas buvome įrengę visuose mūsų ūkio miškuose. Šernams šerti iš kitų ūkių gaudavome runkelių ir bulvių. Įvairūs ūkiniai darbai reikalaudavo daug laiko. Miškų aikštelėse sodinome Topinambą, Kiškiakrūmius.
Buitis neglostė mūsų šeimos ir čia. Įsikūrėme nuomojamame šaltame kambaryje antrame aukšte, Kabaldos kaime, ištįsusio palei Širvintos upę miestelio pakraštyje. Žiemą mūrinės plonos kambario sienos per naktį pasidengdavo storu šerkšno sluoksniu, nes krosnelė šildė tol, kol ją kūrenome. Vanduo kibire pasidengdavo storoku ledo sluoksniu. Naujagimę dukrelę tekdavo pervystyti pridengiant antklode. Į svečius atvykusio Olgerto neturėjome kur paguldyti. Su juo nuėjome į gretimą statybvietę, atsinešėme porą lentų ir įtaisėme jam gultą.
Po labai šilto ir saulėto rudens, staigiai prasidėjusi žiema, parodė savo dantis. Kartą, gruodžio mėnesį, spaudžiant 25 laipsnių šalčiui ir pučiant labai žvarbiam vėjui, su žmona važiavome į mišką malkų. Jau apie vidurnaktį jėgeriui grąžinome arklį ir roges. 10 kilometrų reikėjo grįžti pėsčiomis, siaučiant pūgai ir spiginant šalčiui. Stebiuosi, kaip mes tada nesušalome! Kai kas gali pagalvoti jog mano alga buvo didelė, nes vadovavau nomenklatūros medžioklės ūkiui. Anaiptol. Gaudavau 69 rublius į rankas. Pradžioje žmona neturėjo darbo, todėl ruošiant pietus reikėjo daug išmanumo ir fantazijos. Dažnai pagrindinis patiekalas buvo bulvės su bulvėmis. Mūsų nacionaliniai cepelinai, kuriuose nerasta mėsos.
Vaikystės svajonė vos nepražudė
Dar nuo vaikystės puoselėjau svajonę įsigyti motociklą. Abu su žmona per atostogas padirbėję Latvijos cukrinių runkelių laukuose, susitaupėme pinigų. Kaip žinia, tais laikais net ir turėdamas pinigų galėjai nenusipirkti reikiamo daikto. Jaunimas dabar jau neturi žalio supratimo apie visuotinio deficito laikus.
Jaunesnis mano brolis tuo metu tarnavo kariuomenėje. Žiemą jis pranešė, kad Baltarusijoje yra mano svajonė. Su žmona traukiniu ten nubildėjome. Babruisko pakrašty suradome dalinį, kuriame brolis tarnavo. Laisvai praėjome pro vartų sargybinį. Tik grįžtančius mus sulaikė. Teko ilgokai aiškintis, jog mes ne diversantai.
Po poros savaičių mūsų raudonas žirgas - „Jawa-350“ jau stovėjo kieme. Dabar tapome mobilesni. Galėjome dažniau aplankyti Vilnių, kurio be galo pasiilgdavau. Pasiekdavome ir tolimesnes vietas: Baltarusiją, Palangą, Neringą, Rygą. Dažnai aplankydavome Olgerto tėvus, kurie gyveno Pamūriškių kaime prie Biržų. Marija ir Mykolas tapo tarsi mūsų tėvais.
Mūsų santykiuose jautėsi nepaprastas dvasinis bendrumas. Tada dar niekas nedėvėjo šalmų. Porą kartų ši mano svajonė galėjo mus nugabenti ir į aną pasaulį. Kartą su žmona dideliu greičiu vos nesitėškėme į valstiečio vežimą, kuris stovėjo skersai kelio už stataus kalniuko. Antrą kartą, sprogus padangai, aš su Olgertu Kvedaravičium dideliu greičiu čiuožėme asfaltu ties Širvintomis.
Sunkesnis motociklas, skeldamas kibirkštis kaip kometa, sukdamasis mus aplenkė. Laimė, kad tą kartą mūsų skriejimo orbitoje nepasitaikė iš priekio važiuojanti transporto priemonė ar koks betono stulpelis pakeliui! Stebėtina, kad tų avarijų metu net nesusižalojome. Tik Eugenija dėl staigaus stabdymo nukrito nuo motociklo. Žvyruotas kelias iki kraujo jai nubrozdino šoną. Tuo tarpu čiuožiant asfaltu, mane apsaugojo odinė apranga, o Olgertą - ilgas lietpaltis.
Farmakologiją dėsčiau ir D. Grybauskaitei Nors imperijos armijoje buvau praleidęs net tris metus, tačiau to nepakako. Bent keletą kartų manęs pasigedo karinis komisariatas. Vėl norėjo paimti į rekrutus. Dabar neturėjau jokio noro ten patekti ir palikti vieną žmoną su mažu vaiku. Nesvarbu, kad ir porai mėnesių. Teko gudraut ir išsisukinėti. Šį kartą išsisukti pavyko. Deja, visai atsikratyti tos prievolės, neturėjau jokių galimybių.
Įstojus į universitetą teko lankyti karo mokslus, kurie man jau buvo įgrįsę iki gyvo kaulo. Šiaip taip atsikračiau. Nežiūrint to, baigus universitetą mane padarė leitenantu, o prieš sugriūvant imperijai buvau „pasiekęs“ net kapitono laipsnį. Negana to, keliolika metų universiteto studentėms dėsčiau farmakologijos kursą pagal karo medicinos seserų programą.
Totalitarinė valstybė visus piliečius ruošė būsimam karui. Tarp jų ir moteris. Tačiau nemanau, kad tos žinios, kurias joms perteikiau, buvo nereikalingas balastas. Farmakologiją verta žinoti kiekvienam žmogui. Juo labiau, būsimai motinai.
Įdomus faktas. Šią specialybę apie septinto dešimtmečio vidurį Vilniaus universitete dėsčiau ir būsimai prezidentei Daliai Grybauskaitei. Tą tylią blondinę puikiai prisimenu. Ji buvo stropi studentė.
Telefonas prilygo technikos stebuklui
Po kurio laiko žmona gavo pardavėjos darbą vietinėje maisto parduotuvėje. Neturėjome kur palikti dukrelės. Vėliau susipažinome su Steponu (mirė 1997 m.) ir Antanina Didžiokais. Šie žmonės prieš porą metų buvo grįžę iš tremties. Abu - buvę partizanai. Likimo draugai: žemaitė nuo Tauragės ir širvintiškis Steponas susipažino Karagandos lageriuose. Ten jie ir susituokė. Įdomus faktas. Stepo tėvai visai nemokėjo lietuviškai. Jie buvo, taip vadinami, vietiniai. Kitaip tariant - nutautėję lietuviai. Širvintų rajone tokie žmonės sudaro daugumą.
Antanina ir Steponas sutiko pagloboti mūsų dukrelę, kurią į Antaninavos kaimą atveždavau pasodinęs priešais save ant motociklo bako. Puiki gamta, grynas oras, prijaukintas stirniukas kieme. Antosėlė ir Stepas mūsų Ingridėlei buvo tarytum antri tėvai.
Po poros metų gavome nedidelį komunalinį butą. Jau turėjome telefoną. Tais laikais tai buvo tikras technikos stebuklas, kurį gauti buvo labai nelengva. Nedidelis atstumas iki sostinės ir žvėrelių gausa mūsų miškuose, suteikė galimybę jauniems mokslininkams čia dirbti mokslinį darbą. Vilniaus universiteto studentai Bluzma ir Baleišis pora metų tyrinėjo briedžių mitybą. Atvažiuodavo ir ponia Palionienė, žinomo kalbininko žmona. Ji rinko medžiagą kažkokiam moksliniam darbui. Kadangi miškus žinojau neblogai, teko mokslininkus pagloboti.
Staigus posūkis gyvenimo kelyje
Buvau įstoję į Vilniaus universiteto gamtos mokslų fakulteto neakivaizdinį skyrių. Baigiau įžanginę sesiją. Profesorius Bluzmanas mums davė augalų sąrašą. Šiuos augalus reikėjo surinkti ir herbarą pateikti rudens sesijos metu. Deja, per visą vasarą taip ir neradau laiko tiems augalėliams rankioti ir džiovinti. Herbaro neturėjau, todėl į sesiją nenuvykau.
Tačiau sakoma, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Kartą pas mus užsuko mano kurso draugas Olgertas Kvedaravičius ir pasigyrė įstojęs į Kauno medicinos institutą. Prieš tai jis mokėsi Žemės ūkio akademijos neakivaizdiniame skyriuje. Teko ir man apsispręsti. Po technikumo baigimo privalomus 4 metus jau buvau atidirbęs.
Labai įkyrėjo pastovus tarnavimas nomenklatūrininkams ir nuolatiniai išgėrimai. Sąlygų tobulėti praktiškai nebuvo. Be to ir žmonai nusibodo gyventi šiame Dievo užmirštame užkampyje, toli nuo kultūros. Kita vertus, ar aš blogesnis už Olgertą? Galvojau, kad žmogus, turintis nepilnavertiškumo kompleksą, nevertas padoresnio gyvenimo.
Pavasarį turėjau eilines atostogas. Universitete gavau stojamųjų egzaminų į Medicinos fakultetą programą. Susirankiojau literatūrą, nes per 4 metus jau buvau gerokai primiršęs vidurinės mokyklos kursą. Pasisodindavau dukrelę priešais save ant motociklo bako ir važiuodavau prie ežero mokytis. Rudenį išlaikiau egzaminus. Tokiu būdu 29 metų „dėdė“ tapo pirmo kurso studentu. Dauguma mano bendrakursių buvo bent dešimt metų jaunesni.
Bus daugiau.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
