Devintojo dešimtmečio pabaigoje Lietuvoje atsiranda toks darinys kaip Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis, kuris mobilizuoja žmones ir 1990 m paskelbiama, kad Lietuva yra nepriklausoma suvereni šalis. Įdomiausia, kas tuo laikmečiu atsitinka su Lietuvos kompartijos veikėjais? Dar Sąjūdžio veiklos metu daugelis iš jų, matydami, jog Lietuva vis tiek ištrūks iš Sovietų Sąjungos glėbio tiesiog prisitaiko prie naujų sąlygų, tikėdami ne nauja laisva Lietuva, o tiesiog norėdami išlikti olimpe, o dalis komunistų tokių, kaip Mykolas Burokevičius, Kuolelis lieka ištikimi savo idėjoms dėl kurių net tenka paragauti kalėjimo duonos.
Tad štai Lietuva tampa nepriklausoma valstybe, kurios vienas iš pirmųjų uždavinių turėjo būti apsivalymas nuo nomenklatūros, įvardijimas kas darbavosi KGB gretose, be šito Lietuva negalėjo nieko gero tikėtis. Be istorinio teisingumo tauta negali egzistuoti. Šių žingsnių nepadarius tauta prarado galimybę atgimti iš naujo ir sparčiais žingsniais eidama į priekį kurti Lietuvos gerovę.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę jau pirmaisiais jos metais pačiais aukščiausiais valstybės veikėjais tampa buvę kompartijos veikėjai, kurie imasi darbo sen1ja dvasia, kitaip jie ir nemokėjo dirbti baigę pačias aukščiausias partines mokyklas. Ir nors Lietuva lyg ir nepriklausoma valstybė pamažu ir vėl atsiduria buvusių komunistų ir KGB darbuotojų rankose ir aišku tai, jog būdami tokios moralės ir lojalumo Lietuvai, jie nieko gero negalėjo pasiūlyti.
Ir štai buvusių kompartijos veikėjų tinklas plečiasi, jie užima pačius svarbiausius postus, broliškai padeda vieni kitiems, išstumdami padorius, garbingus piliečius. Jie tai darė senais kompartijos metodais, vesdami propagandą, juodindami žmones žiniasklaidos pagalba. Juodas darbas dirbamas ne Lietuvos labui, buvo stengiamasi sukurti tokią atmosferą, jog prie Sovietų Sąjungos buvo gyventi geriau. Reikia pastebėti, jog jų darbas pavyko, net plika akimi galėjai justi, jog šioje šalyje tikrai kažkas negerai, teisybės niekur nerasi, daugelis ir dabar sako: „anksčiau galėjai pasiskųsti, o dabar nėra kam“.
Buvusių nomenklatūrininkų vedama šalis tapo protekcijų, dvigubų standartų, korumpuotų valdininkų, profanų šalimi. Buvę kompartijos veikėjai ir tapę nepriklausomos Lietuvos veikėjais stengėsi kiek įmanydami, dažniausia nešvariais metodais imti kapitalą į savo rankas. Kiek nuo nepriklausomybės pradžios nešvariai privatizuota objektų? Dar nepriklausomybės pradžioje vienas buvęs kolūkio pirmininkas man sakė: „reikia supirkinėti investicinius čekius, kurių dėka bus galima įsigyti gana pigiai įvairiausio turto“. Niekas kitas to nežinojo tik buvę komunistai. Jie kryptingai dirbo, jog atsidurtume tokioje padėtyje, kuri yra dabar. Šiuo metu vyksta šalyje ne emigracija o evakuacija. Žmonių evakuacijos pagrindine priežastimi tapo ne nedarbas, o sukurtos nežmoniškos gyvenimo sąlygos per tuos 23 metus buvusių nomenklatūrininkų.
Jau nuo pat nepriklausomybės pradžios buvę kompartijos veikėjai savo demagogija stengėsi ugdyti žmonių apatiją, kuri su kiekvienais rinkimais kokie jie bebuvo tik didėjo. Tuo aišku naudojosi šie veikėjai, kadangi jų elektoratas buvo vieningas, dar tą vienybę įskiepijo aukščiausio lygio partinės mokyklos veikusios sovietmečiu. Palaipsniui buvę nomenklatūrininkai taip supančiojo mūsų šalį, jog joje gyventi, dirbti padoriam, lojaliam Lietuvai piliečiui jau tapo nebeįmanoma. Buvę komunistai valdo visą kapitalą, daugelis iš jų tapę milijonieriais. Spec. tarnybos jų rankose, teisėsauga taip pat.
Kiek valdininkų už nešvarius darbus teko stoti prieš teismą? Jei ir teko tai tik tiems, kurie neturi nieko bendro su buvusiais veikėjais. Šalyje ryškiai jaučiamas dvigubų standartų tvaikas. Jei priklausai „saviems“ tai išvengsi atsakomybės, o jei ne, tai teisėsauga atsigriebs ant tavęs. Tokia stipri buvusi patriotiškumo dvasia nuo nepriklausomybės laikų su kiekvienais metais vis blėso, tarsi tolo lyg nuplaukiantis laivas, o apie pilietiškumą nėra nė kalbos. Apie jį niekas nė kalbėti nė žinoti nenorėjo vos tik atėjus į valdžią buvusiems veikėjams.
Kokį palikimą praėjus 23 metams mes turime? Dėka buvusios nomenklatūros įgavome sparčiai nykstančios tautos statusą, esame jau praradę per 700 tūkst gyventojų. Penktadalio Lietuvos jau netekome per tokį gana trumpą laiką, o kiek suluošintų žmonių gyvenimų, kas suskaičiuos ir įvertins? Net žiauriu stalininės Sovietų Sąjungos laikotarpiu Lietuva prarado sūnų bei dukrų žymiai mažiau negu per pastaruosius 23 nepriklausomybės metus. Tai galima įvardinti tik vienu žodžiu – genocidu prieš Lietuvos gyventojus. Aukščiausio rango Lietuvos pareigūnams nė motais jog nyksta tauta emigracijos dėka, jog gimstamumas jau seniai gerokai atsilieka nuo mirštamumo, kad uždarbio bei pragyvenimo disproporcijos vienos blogiausių Europoje. Mes tuoj suklūstame išgirdę, jog kažkas tinkamai neprižiūrėjo vaiko, suluošino ar kitaip paveikė psichinę, fizinę sveikatą, tuoj reikalaujame atsakomybės už tokį elgesį.
Deja, iš tų kurie atsakingi už tautos naikinimą atsakomybės mes pareikalauti nesugebame, net nebandome reikalauti. Taip mes ir toliau grimztame į prarają, nematydami esminių dalykų, o tik knaisiodamiesi nereikšminguose nieko nelemiančiuose dalykuose, kurių dėka mūsų merdėjimas tik tęsiasi. Ar tokie turi būti mūsų šalies vadovai apatiškai stebintys Lietuvos nykimą? Aišku, kad ne! Tai prilygsta aukščiausio laipsnio cinizmui.
Kuris iš buvusių ar esamų aukščiausio rango šalies vadovų parengė ir pasiūlė planą, kaip mažinti drastišką emigraciją, mažinti mirtingumą bei didinti gimstamumą, ženkliai pagerinti pajamų bei pragyvenimo disbalansą? Ogi nė vienas! Tad pagrįstai kyla klausimas, kam lig šiolei ir šiandien dirbo ir dirba šie ponai? Kaip niekam kitam kaip aukščiausio rango pareigūnui visų pirma turi rūpėti kiekvienas Lietuvos žmogus ar jaunas, senas ar mažas, didelis jis bebūtų. Jam ne tik turi rūpėti, bet ir privalo daryti ir siekti to visomis išgalėmis, jog jis atstovauja kiekvieną iš mūsų. Privalo daryti viską, jog tauta ne merdėtų o klestėtų ir nuolat siekti ne žodžiais o darbais, jog kiekvienam lietuviui gyvenimas tik gerėtų o ne blogėtų kaip yra lig šiolei.
Dar Viduramžiais Vytautas Didysis, esant itin nepalankioms istorinėms aplinkybėms, stengėsi kiek įmanydamas ne tik, kad Lietuva neišnyktų, bet ir didinti Jos galybę. Nejau Lietuvoje nebeliko žmonių kurie sektų Vinco Kudirkos, Jono Basanavičiaus, Juozo Lukšos bei kitų didžiavyrių idealais? Ak, kaip trūksta Lietuvai tokio požiūrio į valstybingumą vadovų.
Tad, lietuvi, paklausk savęs ir atsakyk, ar galėjome gyventi geriau?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
