Antrą kartą surengtuose Kėdainių krašto Metų Moterų rikimuose gyventojai nesnaudė – maždaug per mėnesį pasiūlė 37 kandidates į nominacijas „Metų altruistė“, „Matų atradimas“, „Metų ambasadorė“, „Metų mama“, „Metų kūrėja“, „Metų specialistė“ ir „Metų įstaigos vadovė“. Tačiau kovo 8-ąją „Vikondos“ pramogų centre surengti ir anšlaginio žiūrovų būrio sulaukę nominančių apdovanojimai pribloškė provincialumu bei renginio organizatorių nepagarba pačioms nominantėms.
Jei nori ateiti ne viena, nusipirk bilietą
Keistenybės prasidėjo dar gerokai anksčiau prieš prasidedant apdovanojimų ceremonijai.
Nominuotos moterys sulaukė kvietimų į renginį vienam asmeniui. Tos, kurios panoro Tarptautinę moters dieną ir nekasdienišką savo asmenybės įvertinimą švęsti ne vienos, sulaukė pasiūlymo nupirkti lydinčiam asmeniui 30–40 litų kainuojantį bilietą į renginį.
Regis, savaime suprantama, kad jei žmogui įteikiamas kvietimas kažkur dalyvauti po darbo valandų ar savaitgalį, juolab kai tai nesusiję su jo darbu ar tiesioginėmis pareigomis, nepagarbu atimti jo laiką iš šeimos ar artimųjų ir kviesti jį vieną.
Žinomas apžvalgininkas Rimvydas Valatka yra sakęs, kad jei gauna tokio pobūdžio kvietimą vienam asmeniui, jį tiesiog ignoruoja ir meta šiukšlių dėžėn. Tačiau Kėdainių krašto moterys kuklios ir kvietimą į apdovanojimus ignoravo tik vos viena kita. O kitos, žinoma, pirko bilietus. Ir ne tik savo vyrams, bet ir kitiems artimiesiems.
Maža to, Kėdainių kultūros centro darbuotai nepasivargino joms net padorių kvietimų įteikti – brūkštelėtas staliuko numeris ant kasdieniško Kultūros centro bilieto...
Tik nemanykite, kad Kėdainiuose tai įprastas reiškinys. Yra ir kitokių pavyzdžių. Yra tokių, kurie kviesdami į renginį sugeba išsiųsti net po 200 asmeninių kvietimų, rašytų ranka, nes pagal visas etiketo taisykles tai – didžiausias pagarbos ženklas tam, kurį kvieti.
Nugrūdo į galą
Ne ką didesnės pagarbos kandidatės į Metų Moteris sulaukė ir susirinkusios į šventę. Visos jos buvo pasodintos prie stalo pačiame salės gale. Ir niekam nerūpėjo, ar jos matė, kas vyksta scenoje, ar tik į priešais sėdinčių žiūrovų nugaras žiūrėjo.
Pačių nominančių pristatymas žiūrovams buvo panašesnis į statistų mizansceną ar tiesiog scenoje besikeičiančias gyvas dekoracijas – visos nominantės vorele į sceną, vorele žemyn... Net ir gėlės joms įteiktos ne scenoje, o prieš užlipant į ją. Jau net nesinori kalbėti apie tai, kad nepasivarginta kiekvienai bent kokį žavų klausimą pateikti. Ką jau kalbėti apie galimybę pristatyti kiekvieną nominantę vaizdo projektoriaus ekrane – juk kultūros darbuotojams reikėtų ir čia darbo įdėti.
O ir tos, kurioms vėliau buvo įteiktos nugalėtojų nominacijos bei tai pažyminčios juvelyrinės sagės, į žiūrovus kreipėsi savo, o ne renginį vedusio dainininko Egidijaus Sipavičiaus iniciatyva.
Beje, renginio vedėjas E. Sipavičius taip pat kaip reikiant „sublizgėjo“. Rodės, kad į sceną jis įpuolė nė scenarijaus neperskaitęs – renginio režisierių parašyti žodžiai pynė jam liežuvį. O kai susiruošė uždainuoti, garso operatoriui paleidus ne tą fonogramą, nesugebėjo susiorientuoti ir sustabdęs įrašą paprašė paleisti kitą. Matyt, moterys tikrai turėjo jaustis pagerbtos.
Programa – stulbinanti
Žinoma, dėl renginio koncertinės programos nepadiskutuosi – skonis – individualus dalykas. Renginio organizatorės pasirinko grupę „Rondo“ ir „Božolė“ chorą, bet štai kam dar scenoje prireikė kėdainiečių Naurio ir Raimondo Gutauskų – logiškai nepaaiškinama. Mažų mažiausiai keista, kad ponios kultūrininkės mano, jog žmonės susirenka į tokį renginį pasiklausyti net gerokai prasčiau už populiariausius Kėdainių vestuvių muzikantus dainuojančio dueto. Lyg ir ne saviveiklininkų pasirodymo vakarėlis buvo organizuotas...
Žinoma, galima suprasti – kultūra basa, viskam stinga pinigų, o pasamdyti geriems atlikėjams – taip pat. Bet tiesą sakant, panašu, kad čia ne pinigų problema. Net ir tuose pačiuose Kėdainiuose yra dėmesio vertų atlikėjų. Kai kurie jų dirba arba dar mokosi šio miesto Muzikos mokykloje ir kasmet per Kalėdinį koncertą savo pasirodymais maloniai stebina. Kiti jau palikę šį miestą, bet mielai grįžtantys koncertuoti kai sulaukia kvietimo. Yra iš čia kilusių ir garsių atlikėjų, kurie vis dar jaučia sentimentus savo miestui.
Partneriams – ypatinga „padėka“
Prie šio Metų Moterų rinkimų projekto nemažai prisidėjo ir informaciniai partneriai – seniausio Kėdainių rajono laikraščio darbuotojai nuolat pristatinėjo nominantes ir reklamavo būsimą renginį. Už tai jiems buvo skirtas keturvietis staliukas renginyje, tik, pasirodo, toks, kuris daugiau niekam nebuvo tinkamas. Antrojo aukšto salėje, pačiame amfiteatro viršuje, už sceną užstojančios kolonos.
Belieka pajuokauti – bilietų į tokią vietą Kultūros centras niekam negalėjo parduoti, nes sumokėjus 30 ar 40 litų žiūrėti į koloną, o ne į sceną, nebūtų labai juokinga.
Maža to, pačiame amfiteatro viršuje esančių staliukų net padavėjos neaptarnavo. Paprašius kavos tik burbtelėjo, kad reikia patiems atsinešti iš baro...
Tiesą sakant, informaciniams partneriams nereikia jokios padėkos ar kokio renginio organizatorių dėmesio, tačiau ir tokios nepagarbos tikrai nenusipelnyta. Juolab kad pristatyti moteris laikraštyje ir taip išjudinti sumanymą išrinkti Metų moteris – ne Kultūros centro darbuotojų idėja, kurie dar pernai pradėjus šį projektą, neabejotinai matė, kad siūlymai nepasipylė tol, kol nebuvo pradėtas moterų pristatymas laikraštyje.
Ne geresnė ir Kovo 11-oji
Ne kiek daugiau išmonės Kėdainių kultūros centro darbuotojai sugeba parodyti ir valstybines šventes organizuodami. Kiekvienais metais scenarijus tas pats – Mišios bažnyčioje, gėlių padėjimas kapinėse, mokyklų mokinių kolektyvų koncertas Kultūros centre. Miesto gatvės tuščios, tartum išmirusios.
Nėra ko stebėtis, kad vaikai auga valstybines šventes suvokdami tik kaip papildomą išeiginę dieną. Patriotizmu tokiomis dienomis Kėdainiuose net nedvelkia.
Bėdos – mąstymas, ne pinigai
Paistyti apie lėšų trūkumą renginiams ar tiesiog originalesnių idėjų stoką neverta, nes yra gausybė pavyzdžių, kai organizuojami puikūs renginiai net ir tuose pačiuose Kėdainiuose ir turint ne ką didesnį biudžetą.
Štai į Daugiakultūrį centrą sugebama pakviesti net ir ryškiausias džiazo ar kamerinės muzikos žvaigždes ir ne tik iš Lietuvos. Žinoma, šio centro darbuotojams tenka nemenkai paplušėti ieškant rėmėjų.
Net ir Kėdainių krašto muziejus kviečia į originalius renginius, kuriems lėšų užsidirba per projektinę veiklą. Taip net ir savo darbuotojams sudaro sąlygas papildomai užsidirbti.
Be to, Kėdainiuose yra ir visuomeninės veiklos nevengiančių žmonių, pasiruošusių dalintis idėjomis ir prisidėti savo sugebėjimais tam, kad visiems čia būtų įdomiau gyventi. Puikus pavyzdys – vasarą Kėdainiuose vyksiantis džiazo festivalis.
Nemato net savų
Ir tarp pačių kultūrininkų yra perliukų, kurie, deja, nepasitelkiami nei organizuojant valstybines šventes, nei kitus renginius.
Kad kultūros srityje daug ką galima nuveikti, įrodo Kėdainių rajono Šėtos miestelio pavyzdys. Šiame miestelyje gyvenimas atgijo, kai vietos kultūros centrui pradėjo vadovauti jaunas ir veržlus specialistas – Vidmantas Valantiejus. Žmonėms čia jau nebepakanka saviveiklininkų pasirodymų – rengiami ir džiazo koncertai, ir „protų mūšiai“, ir kitokia veikla.
Visai neprastu pavyzdžiu gali būti ir Josvainių miestelis, kuriame kultūros darbuotojai taip pat nevengia ieškoti naujesnių ir originalesnių idėjų.
Belieka tik konstatuoti faktą – Kėdainių kultūrininkai naikiną kultūrą ir patriotizmą savo pačių rankomis brukdami visuomenei primityvumą ir niekaip nepajėgdami išsiplėšti iš provincialumo.
Ne šiaip sau sakoma, kad žmogų iš kaimo gali ištraukti, o kaimo iš žmogaus – neištrauksi... Skirtumas tik tas, kad tikrieji kaimo žmonės gerokai ir šviesesni, ir atviresni pokyčiams. Provincialumą apibrėžia ne gyvenamoji vieta.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
