Gyvenome laikais (ir toliau iš inercijos pasiliekame), kai apie viską buvo meluojama: buvo perrašyta istorija, stengtasi pakeisti papročius, moralę, vertybes, tikslus, duoti kitą gyvenimo prasmę. Siekdami Nepriklausomybė bei laisvės, pirmiausia norėjome tiesos žodžio. Už to slypi troškimas apginti vertybes, savo tapatybę, orumą, religiją, kurie neša esminį dalyką – tiesos apie save ir pasaulį suvokimą bei patirtį. Tai buvo pastangos išsilaisvinti iš melagingos, klaidingos egzistencijos, kurią primetė okupantas, kurią primetame ir patys sau daugybe saviapgaulių.
Pirmiausia siekėme išsilaisvinti iš metafizinės klaidos, kurią smurtiniu būdu skelbė komunizmo ideologija ir kurią propaguoja mokslas bei materialistinis liberalizmas, jog Dievas neegzistuoja. Ši klaida tiek sovietiniais, tiek dabartiniais laikais sukėlė visą melo ir klaidų virtinę, tiesiog griūtį filosofijos, psichologijos ir praktinėje srityse, neteisingai suprantant žmogaus ir pasaulio prigimtį. Materializmo erezija nėra nugalėta, tačiau naujomis formomis braunasi ir toliau alina visuomen, jos narius, Žemės planetą.
Netiesą kalbą tie, kurie teigia, jog šios šalies žmonės yra atgimę ir pasiryžę gyventi nepriklausomoje šalyje. Kovo 11-osios šventėje kažkas karčiai pajuokavo, kad kritinė masė net nepastebėtų, jei ši šalis prisijungtų prie Šiaurės Korėjos ar Kinijos, nes vis tiek daugumai nepriklausomybės vertybės yra nulio vietoje. Didžioji visuomenės dalis yra susigyvenusi su melu apie gražią sovietinę tikrovę, ilgesingai ją prisimena ir koneveikia dabartį. Jie nesuvokia, kad sovietinė ideologija buvo prieš žmogaus prigimtį ir gamtos tiesas, komunistinis melas privedė prie ekonomikos griūties.
Televizijos transliacijos parodė ne pilną tiesą apie Kovo 11-osios renginius. Tai buvo politinės grietinėlės, bet ne liaudies renginiai. Susidarė įspūdis, jog šventė vyko, tačiau iš tikrųjų absoliuti dauguma nepasijudino. Vos viena kita plevesuojanti Trispalvė, menkas piliečių reagavimas į Nepriklausomybės šventes, masinis nedalyvavimas rinkimuose, kontrabandos mastai, emigracija ir kiti dalykai demaskuoja tikrąjį Nepriklausomybės idėjos ir sąmoningumo išplitimo mastą.
Daugelis be didesnio liūdesio iškeistų laisvę į naudą, suvokdami laisvę materialistiniu požiūriu, tariant, jog, pavyzdžiui, priklausyti Rusijai būtų praktiška, naudinga: nereikėtų kontrabanda vežti pigesnių cigarečių, kuro, elektra būtų pigesnė, o ir siūlytoji Jelcino saugumo garantija būtų ne ką mažesnė nei NATO. Koks skirtumas, iš kieno rankos gauni duona? Svarbu gauni...
Beje, kad Rusija nebėra sovietinė, liudija jos vyriausybės didelė pagalba, pavyzdžiui, bažnyčioms, nepalyginamai didesnė nei Lietuvoje: ten kaip ant mielių kyla naujos bažnyčios ir restauruojamos senos, drauge veikiama puoselėjant patriotines vertybes. Pas mus viskas vyksta priešinga linkme. Mūsų šalis neturi ideologinio pagrindo ir bendros dvasios palaikytojų, kuriuo daug šimtmečių buvo katalikybė ir jos dvasininkija. Dabartinė Lietuvos Respublika toliau tęsia sovietinę politiką religijos atžvilgiu: atimti, išstumti, neduoti.
Netiesa yra tai, kas Kovo 11-osios proga iš Seimo tribūnos ir kitais kartais teigiama, jog mūsų vienybės pagrindu yra kalbėjimas ta pačia kalba, priklausymas tai pačiai tautai ir valstybei. Kalba bendra, bet nesusišnekame. Jei valstybė ir tauta vienytų, tai milijonas nebūtų iš jos pabėgęs ir lietuvis nebijotų sutikti lietuvio, pavyzdžiui, Londono gatvėse. Tautos masė lyg ir ta pati, tačiau sueižėjusi. Būtų galima suabejoti, ar jaunoji karta turi tautybę, nes sėkmingai sužlugdžius tautinės mokyklos idėją, jie tapo kosmopolitų ir indiferentų karta.
Taigi, galima sakyti, jog vienybė pasireiškia bendromis vertybėmis, panašiu požiuriu. Būdamas katalikas, aš neturiu jokių vienybės saitų su neopagonimis baltais, kurie bando kaip iš supuvusio mamuto genų atgaivinti kažkokią pasakų religiją, beje - agresyvią. Kartais didesnę vienybę negu su kai kuriais lietuviais jaučiu su lenkais. Antai Valdemaras Tomaševskis ir Lenkų rinkimų akcija pateikia geresnių pasiūlymų valstybės sustiprinimui. Už siūlymo įvesti privalomas religijos pamokas matytis jo rūpestis didesne moralinių vertybių įtaka visuomenei. Arkivyskupas Tamkevičius neįžvelgė tikrosios Tamaševskio pasiūlymo intencijos, papuldamas į absurdišką prieštaravimą, jog pasaulėžiūrinis, vertybinis ir moralinis ugdymas nėra privalomas. Kas tada lieka? Įsismarkaujanti antivertybių, amoralumo, nekultūringumo ir neatsakingumo epidemija, visuotinai plintanti pedagogiškai apleistų vaikų tarpe. Ar prie to neprisideda kai kurie žiniasklaidos kanalai, vis labiau atveriant ir demonstruojant mūsų civilizacijos gangreną?
Lenkai kelia abortų klausimą ir taip parodo didesnę atsakomybę už šalies demografinę padėtį, bando atkreipti dėmesį į žmogiškumo ir pagarbos gyvybei klausimą. Jonas Paulius II yra sakęs, jog vaikžudžių tauta neturi ateities. Lietuviai išjuokia lenkus dėl pagarbos gyvybei, tačiau jų pačių skaičius mažėja katastrofiškai. Liliputinė tautelė prarado sveiką nuovoką, su laisvai leidžiamais abortais ji išsiabortavo ne tik demografiškai, tačiau ir švenčiausius jausmus bei protą... Ar laisvų abortų reiškinį galima pavadinti teisinga egzistencija, vesiantį į šios šalies laisvą ateitį?
Kokia gali būti vienybė tiesoje su liberalu Eligijumi Masiuliu, kuris patriotiškai besielgiančius, gyvybę ir moralę, vakarietiškas vertybes ginančius lenkus vadina XIX amžiaus palikimu? O ką Masiulis gali pasiūlyti: dar didesnę laisvę absurdams, saviapgaulei, melagingam melui?
Ar mūsų šalies nepriklausomybė yra apvalyta nuo melo ir garantuoja mums laisvę tiesoje? Tikrai ne.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
