Šiandien paukštis žmogui – jau daugiau nei džiaugsmo šaltinis, meilės ir ištikimybės pavyzdys. Paukštis šiandien laikomas svarbiausiu aplinkos švaros indikatoriumi - net pagrindinės Europos Sąjungos su aplinkos apsauga susijusios direktyvos yra Paukščių ir Buveinių direktyvos. Direktyva 79/409/EEC dėl laukinių paukščių apsaugos (Paukščių direktyva) priimta 1979 m. balandžio 2 d. yra viena seniausių gamtos apsaugą reglamentuojančių direktyvų. Direktyva dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos (92/43/EEB) (Buveinių direktyva) yra pagrindinė Europos gyvūnijos ir augalijos bei jų buveinių apsaugos priemonė.
Lietuvių gyvenime paukščiai, kaip ir kituose kraštuose, nuo seno užima reikšmingą vietą - su paukščiais susiję įvairūs mitologiniai vaizdiniai, apeigos, šventės. Neatsitiktinai Lietuva prisiėmė ir įsipareigojimus dėl subalansuotosios plėtros, pasirašė tarptautines konvencijas susijusias su aplinkos apsauga.
Mūsų šalyje priimtos Aplinkos apsaugos, Biologinės įvairovės išsaugojimo, Visuomenės aplinkosauginio švietimo ir kitos strategijos. Viena svarbiausių - Lietuvos Vyriausybės 2003 m. patvirtinta ir 2009 m. atnaujinta Nacionaline darnaus vystymosi strategija, kurioje numatomos pagrindinės veiklos kryptys - atliekų tvarkymas, energetika ir, be abejo, miškų naudojimas ir išsaugojimas.
Šiandien Lietuva – dar gali pasigirti gražiomis giriomis, kurias reikia tausoti. Lietuvos girių tankumynuose auga retos augalų rūšys, veisiasi įvairūs žvėrys ir paukščiai. Mūsų krašto upės it puikios sidabrinės juostos, plačiu tinklu vingiuojančios per Lietuvos žemę, taip pat dažniausiai slepiasi miškuose ir sudaro ekosistemų dalį. Vien upių, per 10 km ilgio yra apie 800, o įskaitant visus upelius ir upokšnius, jų gali būti netoli dešimties tūkstančių. O kiek ežerų ežerėlių slypi miškų glūdumoje!.. Vien didesnių nei 1 ha ploto Lietuvoje per pustrečio tūkstančio!
Lyginant su Vakarų šalimis, tai pavydėtini sveikos aplinkos resursai, tačiau šiandien Lietuvos gerovė daugiau priklauso nuo žemės ūkio nei nuo miškų. Žemės ūkiui naudojama žemė sudaro daugiau nei pusė visos Lietuvos teritorijos, o žemės ūkis, aprūpindamas gyventojus maisto produktais bei perdirbimo pramonę žaliavomis, užima beveik ketvirtadalį darbingų gyventojų ir sukuria daugiau nei dešimtąją dalį šalies BVP. Tad daugelis į žemę žiūri kaip į pragyvenimo šaltinį, o miškas miestiečiui tarsi maloni pramoga.
Siekiant padidinti žemės ūkio pelningumą, diegiamos naujos technologijos, intensyvinama gamyba, įdirbamos net ir nenašios žemės. Tačiau toks atkaklus žemės draskymas naudos duoda nedaug: darbo našumas, lyginant su Vokietija ar Danija, mažesnis kone tris kartus, energetikos dalis žemės ūkio gamybos išlaidose, lyginant su Vakarų Europa, yra apie dešimt kartų didesnė. O kur dar tarša nitratais, pesticidais - vien herbicidų Lietuvoje kasmet išbarstoma apie 11–12 tūkst. tonų, t.y., apie 330 g vienam gyventojui...
Pasunkėja aplinkos ekologinė būklė ir pavasarį, kuomet pradedama deginti išdžiuvusi pernykštė žolė. Žolės deginimas – tai ir tiesioginis dirvožemio pakenkimas, ir ekosistemų pažeidimai, nes sudega dalis pernykštėje žolėje, viksvose ar nendryne pasislėpusių ką tik gimusių kiškiukų, anksti pavasarį susuktų ančių lizdų. ūkiui naudingų laukinių ir kultūrinių augalų apdulkintojų – boružių, žygių, vyčių, laukinių bičių.
Didesnė aplinkos tarša nei Vakaruose, žmogaus veikla žemės ūkyje atsiliepia ir aplinkai: kraštovaizdžio pasikeitimai, ekosistemų pažeidimai, pasunkėjusi aplinkos ekologinė būklė. Žmogus tai gali ne visuomet pajusti iš karto: aplinkos kaitos pasekmes žmogus pajunta gerokai vėliau, o dažnai tik tuomet, kai jau nieko nebegalima padaryti. Paukščiai, tuo tarpu, visa tai pajunta pirmieji: Dėl kenksmingos aplinkos žuvus smulkiajai faunai, suprantama, netenka maisto šaltinio paukščiai ir jie palieka gimtas vietas. O tai jau reiškia, kad kažkas ne taip...
Taigi, neatsitiktinai ir ne šiaip sau mūsų protėviai ir tėvai laukė parskrendančių paukščių, ne šiaip sau atsirado ir jų pagerbimo papročiai. Keturiasdešimties paukščių diena, Pempės diena, Gandrų diena ir kitos šventės turėjo savo prasmę, buvo tarsi gyvenimo kokybės indikatorius. Net ir vėlių išėjimo į gamtą paminėjimo diena - Velykos sietinos su paukščiais, kadangi nuo neatmenamų laikų paukščiai buvo mistifikuojami, paukščio pavidalas dažnai buvo suteikiamas ir vėlėms.
Šių dienų realybė jau gerokai nutolusi nuo mistikos: nedaug kas betiki vaiduokliais ir pomirtiniu gyvenimu. Tačiau paukščio reikšmė mūsų gyvenime, anaiptol, nesumenko. Paukštis, kaip minėta, šiuolaikiniame pasaulyje įgavo naują prasmę – tapo natūraliu aplinkos taršos indikatoriumi. Todėl ir kasmetinės miškininkų inkilų kėlimo šventės, kuriose dalyvauja ne tik miškų urėdijų darbuotojai, jaunieji miško bičiuliai, bet ir savivaldybių, visuomenės atstovai, politikai, padeda suprasti, kuo reikšmingi žmogui paukščiai.
Inkilo įkėlimas ar lesyklėlės pastatymas padės augančiajai kartai suprasti, kad saugodami paukštelius, mes saugome ir aplinką kurioje gyvena ir jie, ir mes patys.
Taigi norėdami išsaugoti etninį kraštovaizdį, kaimo kultūrines vertybes, istorinį palikimą neturime vien tik žvalgytis į Vakarus ir laukti atsrūvančios paramos, kuri, esą, „išspręs“ visas kaimo problemas. Pirmiausia – reikia išmokti mylėti savo gimtąjį kraštą ir stebėti jo ekologinę būklę. O tik po to imtis žygių ir negailėti investicijų tam, kad visa ūkinė veikla kuo toliau, tuo daugiau būtų derinama su aplinkos apsauga. Paukščiai – mums pasakys, ką darome ne taip.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
