Atsiliepiant į lrytas.lt kampaniją „Lietuvoje gyventi gera“, jau pasirodė nemažai straipsnių, kurių autoriai, gyvenantys Lietuvoje ir emigracijoje, džiaugiasi ir dalinasi mintimis apie tai, kokia graži Lietuvoje gamta, kokia garbinga istorija, kaip smagu, kad visi kalba lietuviškai, koks skanus maistas ir pan.
Tikriausiai turėtų graužti sąžinė, kad skaitant jų išpažintis jau nejaučiu homesickness (taip angliškai vadinasi ši liga) – to, ką jaučia prieš keletą metų iš Lietuvos išvykę, svaigstantys Lietuva ir drąsinantys patys save prieš planuojamą sugrįžimą panašaus likimo broliai ir seserys.
Nors juos aš puikiai suprantu. Pats nostalgijos kamuojamas prieš šešerius septynerius metus esu dalyvavęs panašiuose projektuose ir rašinio konkursuose, kuriuose pakiliu tonu (matyt, liga buvo paūmėjusi) postringavau kodėl “emigracija yra išsigelbėjimas, bet kodėl aš sugrįšiu į Lietuvą“ (taip vadinosi ir straipsnis „Amerikos lietuvyje“, kuris, beje, buvo įvertintas kažkokiu prizu) ir kūriau ateities viziją – kaip atrodys Lietuva po 20 metų (buvo ir toks konkursas “Atgimime“). Tuomet linkėjau kiekvienam iš mūsų pirmiausiai susikurti savo asmeninę viziją ir siekti ją įgyvendinti, o tuomet tos visų mūsų vizijos kaip upeliai per dvidešimt metų susilietų į vieną galingą upę, kuri ir būtų Ateities Lietuva.
Taip ar panašiai seilėjausi tuo metu. Ir prisipažįstu – tikėjau tuo, ką rašiau. Bet kai prieš šešerius metus, po šešerių pragyventų JAV metų sugrįžau į Lietuvą, ėjimas vizijos įgyvendinimo link tetruko tik šešis mėnesius.
Dabar jau beveik šešeri metai esu Airijoje. Ir jau jaučiuosi išsigydęs. Tikiuosi, visam laikui. Vietoj to, kad sugrįžčiau į Lietuvą dar vienam bandymui ir – kaip ragino naujoji socialinės apsaugos ir darbo ministrė A. Pabedinskienė lankydamasi Dubline – investuočiau ir kurčiau pridėtinę vertę tėvynėje, prieš savaitę nusipirkau “namelį ant vištos kojelės“. Pro jo langus atsiveria Viduržemio jūros mėlis ir dabar pasakoju visiems, kokia Ispanijoje graži gamta, koks pigus vynas, kokia skambi ispanų kalba (kurią dar turėsiu išmokti ) ir dainos, kokie linksmi draugiški imigrantams ispanai ir kaip jie kovoja už savo teises (paminėsiu tik anarchistinę socialinę 1936–1937 m revoliuciją, kurią pasmaugė stalinistai ir fašistai ir prieš keletą metų sudrebinusius Ispaniją pasaulinio „Occupy“ judėjimo įkvėpėjus – indignados), kad ten nėra rasizmo, nėra homofobijos, o kieme prie mano namo auga kanapės...
Nuoskaudų, kad teko išvykti iš Lietuvos nejaučiu, o gal taip dar geriau – kaip sakoma – nematai – širdies neskauda – taigi nematau iš arti nei Lietuvoje siaučiančios homofobijos epidemijos iškankintų, nei nacionalizmo bacilomis užsikrėtusių ligonių, jaučiuosi laisvas kaip vėjas.
Aišku, širdies kertelėje visada yra (ir tikiuosi, išliks) vietos Lietuvai. Prisiminimai kartais netikėtai išnyra kaip tie baravykai rūke auštant Varėnos miškuose ir tada matau lynukus, “stovinčius“ tinkle skaidriame ežero vandenyje prie Aukštadvario, ar tarsi jaučiu pirmo varymo samanės, dar šiltos, iš aliuminio puoduko, skonį miške prie Kapčiamiesčio (girdėjau varomas iki šiol adresu “Aglės 5“), prisimenu maudymąsi nuogiems Dusioje šviečiant pilnačiai, ar girdžiu švilpiantį vėją skrodžiant bangomis burlente (tais laikais priėjimas prie viso ežero buvo laisvas ir stovėjo vienintelė „Šumausko vila“).
Bet tokie prisiminimai sugrįžta nedažnai ir to ilgesio, nemeluoju (ir kodėl turėčiau), tikrai nebeliko. Jie reiškia ne daugiau kaip ir slenkantys vaizdai Karpatų kalnuose leidžiantis saulei, kai dundant prekinio vagono ratams sėdėjau nuleidęs kojas pro atviras duris, o už nugaros tame pačiame vagone sugulę atrajojo keturiolika Lietuvos juodmargių telyčių, arba Irkutskas žiemą su savo mediniais namukais ir mediniais šaligatviais, ar bėgimas Dušanbės stadione dvyliktą nakties (iki ryto reikėjo numesti du kilogramus svorio), ar Majos Pliseckajos, jau ne tokios lanksčios tuo metu, bet vis tiek, šokis Maskvos Didžiajame teatre. O kaip pamiršti Amsterdamą, į kurį vėl ir vėl norisi sugrįžti ir kuriame į Raudonųjų žibintų kvartalo ekskursijas daugybę kartų vedžiau šimtus lietuvaičių, Paryžių, Niujorką, Latvijos pajūryje degančius laužus per Jonines...
O kai kalba pasisuka apie sveiką lietuvišką maistą, visada prisimenu skaniausią kada nors valgytą barščių sriubą Kapčiamiesčio valgykloje vidurvasaryje prieš beveik 40 metų, bet taip pat prisimenu ir kaip teko raudonuoti iš gėdos, kai vienoj prestižinėj Marijampolės kavinėj (jau Lietuvos laikais) svečius iš Suomijos pavaišinau nesukramtomais cepelinais. Bet Lietuva čia ne prie ko. Visur visko pasitaiko.
Tai, kad tokio skanaus avienos troškinio kaip vyno rūsyje, šalia Debreceno Vengrijoje daugiau niekur neparagavau, o tikras gruziniškas šašlykas Tbilisyje nuvylė, dar nieko nepasako apie šalį. Gal vienu ar kitu atveju tiesiog nepasisekė. Ir dėl skonio, beje, nesiginčijama. Visur galima rasti kažko ir gero ir blogo, gražaus ir keliančio pasibjaurėjimą.
Bet ne Lietuvos ar kitų šalių gamtos grožis, ne dangoraižiai ir ne architektūriniai paminklai miestuose, ne kulinariniai ir net ne meno kūriniai ir tikrai jau ne maximos ar panašūs molai, yra didžiausia vertybė – o žmonės. Giminės, artimieji, mokytojai ir draugai, su kuriais patyręs gražiausias akimirkas, yra tai, kas vertingiausia, bet netgi prisiminimai apie juos jau nebėra tokie ryškūs kaip kadaise. Kad Lietuvoje nevertinamas jos didžiausias turtas – žmonės – neverta ir kartoti. Nesiimsiu duoti pamokymus, ką reikėtų daryti – juos mažai kas mėgsta, o dar rečiau jų paklauso. Tenoriu pasakyti viena, kad po kurio laiko, geriau anksčiau, nei vėliau, supranti, jog yra nebesvarbu, kur gyventi. Svarbu su kuo.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
