Bet jis ištraukė didelę gepardo rašto piniginę, o iš jos - „Sodros“ pažymėjimą. Tik po to atsitokėjo ir paklausė, ką aš noriu sužinoti. „Graži Taschen“, - apdovanojau jį komplimentu ir suvaidinau susipainiojusį pilietį, kuriam atėjo metas skubėti į kitą gatvės pusę.
Ėjau ir galvojau, ar šitokia didžiulė rankinė ant vyro peties nėra revanšo žygis prieš moterų planetą, kuri kadaise iš mūsų atėmė kelnes, laikrodį, automobilio vairą ir daug kitokių naudingų dalykų. O kas toliau? Nejaugi vyrai lups iš moterų nagų laką, blakstienų tušą, depiliaciją, liemenėlę ir šluotą?
Ši mintis mane persekiojo be galo ilgai, trukdė miegoti, iškildavo vos išėjus į gatvę ar prie buto durų kišenėje rausiantis raktų.
Galiausiai atsitiko taip, kad peržengęs namų slenkstį ant kėdės prieš kambaryje padėjau savo naująją rankinę... kuri yra tokia nuostabiai žavi, stilinga ir talpi, kad galėčiau į ją sukišti dvi savo galvas.
„Vau“, - stoviu ir žiūriu į ją. Įdomu, ką pasakytų Panevėžio statybos treste dirbantys mano draugai? Tikriausiai jie tik pakartotų auksinę Rusijos žvalgybos taisyklę - protingiems vyrams moterys pačios kabinasi ant kaklo.
Juk šiais prakeikto pertekliaus ir masinio vartojimo laikais sugebėjimas įsigyti daiktą, kurio tau tikrai reikia, yra neabejotinas proto požymis.
Štai ir aš, lyg tyčia, įėjau pro parduotuvės duris ir pamačiau akciją. Iš pradžių vaikščiojau tarp lentynų, tyrinėjau susikaupusių pirkėjų veidus ir aplink juos šokinėjančių pardavėjų figūras.
Nusipirkau porą maišelių varžtų ir išėjau. Tačiau prie pat durų sustojau lyg žaibo trenktas.
Apsisukau ir sugrįžau į prekybos salę. Priėjau prie lentynos su vyriškomis rankinėmis. Ta, kuri man iškart krito į akį, buvo likusi tik viena vienintelė.
Todėl kitas apžiūrėjau skubiai, tarsi vaikinas klube šokančias merginas, kol jo vienintelė tualete pudruojasi nosytę. Griebiau tą, nuo kurios etiketės iki šiol į mane žvelgia besišypsantis vyras baltais, bet truputį išpurvintais marškinėliais.
Eidamas kasos link jau žinojau, kiek daug erdvės yra jos viduje. Jeigu būčiau pasakų princas, pamatęs mano rankinę pasakų karalius tikrai suabejotų, ar paimsiu iš jo tik pusę žadėtosios karalystės... Prie kasos dar demonstratyviai atsegiau ir parodžiau, kad viduje išsinešu tik pirkėjų lūkesčių ir nusivylimų (juk paėmiau paskutinę) pripildytą parduotuvės orą.
Prie durų stovintis apsaugos darbuotojas mane nužvelgė taip lyg primintų, koks brangus ir prašmatnus daiktas dabar yra mano rankose. O kokią jis turi galią moterims... Įsitikinau vos išėjęs pro duris. Nors dvigubą sagtį užsegiau tvirtai, kad žvangėjimas nepatrauktų aplinkinių dėmesio, tačiau mane iš karto ėmė varstyti žvilgsniai. Galėjau į parduotuvę eiti sutemus. Bet dabar per vėlu.
Visada stebėjausi, kaip moterų smalsumą Paryžiuje, Romoje ar Gariūnuose patraukia „Louis Vuitton“, „Gucci“ ar „Prada“ rankinių klastotes pardavinėjantys vyrukai. Jos susigundo pirkti gerai žinomą prekės ženklą ir pirmiausia apgauna save. Nejau kokybė visai nesvarbi? Nejau daug svarbiau, ką apie tave pamanys aplinkiniai? Ar sugebėsi juos įtikinti, kad esi turtinga ponia, leidžianti sau įsigyti aukščiausios klasės produktus?
O jeigu gatvėje sutiksite Konstantiną Sergejevičių Stanislavskį ir jis ištars „Netikiu“?
Nešdamasis savo naująjį pirkinį aš nevaidinau. Žinoma, neslėpsiu, kad jis man suteikė daugiau pasitikėjimo ir vyriškumo. Galbūt šios rankinės gamybos procese į vidų įlašina testosterono? Taip nereikia jokios reklamos - vyrai patys tiesia rankas lyg prie moters krūtinės... Laikyti lengva ir malonu. Rankena be galo maloni - beveik kaip oda aptrauktas naujo „Jaguar“ vairas. Jaučiuosi šiek tiek žvėris, plėšrūnas. „Laisvai joje galėčiau nešiotis katę“, - pagalvoju.
Einant pro alkoholio parduotuvę iš jos iškaukšti daili dama. Ji dairosi savo automobilio ir rankoje laiko šampano butelį. „O!“ - tarsteli ji, tarytum netyčia aptiko savo mašiną kitoje vietoje, negu pastatė. Iš tikrųjų ji pamatė mane. Atsakau jai maloniu žvilgsniu. O ji negali atplėšti akių nuo mano rankinės. Tada mūsų žvilgsniai vėl susitinka ir ji pakelia šampano butelį, moja galva kviesdama eiti kartu, pasimėgauti šampanu ir draugija. „O braškių su plakta grietinėle nenorit!?“, - šūkteliu aš ir nutolstu. Tegul užsirašo į eilę.
Dar viena beprotė mane pastebi iš kitos gatvės pusės. Galvotrūkčiais metasi per kelią ir vos nepalenda po automobiliu. „Sveiki. Gal jūs pas mane? Aš jūsų baisiai laukiu“, - beria sakinius, kad net nespėju atsakyti. Tik purtau galvą. Moters veide - nusivylimas. „Tikrai ne pas mane?“, - ji dar kartą pasitikslina, slapta viliasi, kad apsigalvosiu. „Atvėskit, moterys, juk žiema dar nesibaigė ir pavasario pumpurėliai nesprogo“, - priblokštas žingsniuoju toliau.
Iš vaikų jogos studijos su bambliu iškėblinusi jauna mamytė vos nepameta vaiko ant žemės. „Oooo!“, - nustemba ji. „Ohoho!“, - atsakau aš lyg Kalėdų Senelis. Bet dovanų metas jau praėjo, nieko nesitikėkit.
„Norėčiau jums parodyti savo mašiną. Su ja kažkas netvarkoje“, - neatstoja mamytė ir kone maldaujamai klapsi blakstienomis. Vaikas pradeda niurzgėti. „O jūs pabandykit pasukti raktelį - kartais suveikia“, - kaip įmanoma maloniau atsakau aš ir neleidžiu jai įsikibti į savo rankovę. Šalin!
Įnėręs į savo namo laiptinę atsikvepiu. Per anksti! Atsidaro liftas ir prieš mane išdygsta kaimynė Jolita. „Jurgeli, meistreli“, - šypsosi ji, žvelgdama į blizgantį mano nešulį. Jolita tikina, kad namie pamiršo skėtį, todėl į viršų kils kartu su manimi ir mano rankine. „Naujas daiktas“, - savo ekspertinius sugebėjimus rodo ji. „Taip“, - aš mandagiai linkteliu. „Dar nepatyręs vyriškų įrankių sunkumo, neapibraižytas“, - moterišką pastabumą toliau skleidžia Jolita.
Nežino ji, kiek man jau teko patirti. „Šį užraktą galiu atsegti užsimerkęs, viena ranka, - parodau akimis, - turbūt suprantate, kad, jeigu moki tai padaryti užsimerkęs viena ranka, vadinasi, tau net tamsiausią - nors į akį durk - naktį paklus bet kokia saga, sagtis, sagtelė, spūsčiukas ar užtrauktukas.
Svarbiausia nesinervinti ir neskubėti, atsegti švelniai, bet tvirtai ir užtikrintai. Moterys juk iškart sumeta, kad turi reikalų su meistru, o ne su pradinuku, kuris žaidžia mėgėjų lygoje“, - savo žinių bagažą iškratau aš. Po mano žodžių Jolita tik paskutinę akimirką susilaiko nenualpusi.
„Amoniako joje neturiu“, - kilsteliu į viršų savo naująjį pirkinį. „O man ir nereikia“, - šypteli ji ir lifto durys atsiveria. „Linkiu pripildyti vyriškų dalykų“, - šelmiškai atsisveikina su manimi ir mano rankine.
Taip, šitam daiktui moterys nėra abejingos. Mano naujoji įrankių dėžė atrodo tvarkinga ir tvirta, kaip tikro džentelmeno. Visa iš plastiko, tik užraktai metaliniai. Rankena irgi plastmasinė, bet, atrodo, stipri. Yra skyrelių varžtams ir tarpinėms. Bet kol kas ji stovi tuščia. Kol šį vakarą rašau savo įspūdžius, ant jos viršaus jaukiai garuoja arbatos puodelis. Ar tai ne geriau negu ryte lovoje kvepiantis puodelis kavos?
Tuojau ją persmelks metalo ir tepalo kvapai, o kur dar keli prakaito lašeliai ir keiksmažodžių dulkes.
O jeigu jau dabar į vidų įdėčiau plaktuką, reples, atsuktuvą?! Jeigu įberčiau varžtelių... Audrina vaizduotę ir kaitina kraują, ar ne? Galėčiau tęsti ir toliau pasakoti apie įrankius, bet jaučiu, kad šiame tekste svajingai klaidžioja tyros nepilnamečių akys. Tad kol kas užteks.
Mūsų laukia ne tik įrankiai, bet ir varvantis čiaupas - vienas didžiausių iššūkių vyro gyvenime. Laukite tęsinio.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
