Eidamas pro šalį žvalgiausi į šonus ir stebėjau aplinką: žmones ir jų veiksmus, pastatus ir jų detales, gamtą ir jos jėgą kurti bei griauti. Tik niekam nesakykite, bet žinote, ką aš mačiau? Aš pamačiau, jog žmogus nekuria, bet tyliai riaumodamas griauna. Sustojau lyg išvydęs savo mirtį.
Dar mačiau vaikščiojančius nuobodžius prekybos centro manekenus su įvairiausiais blizgučiais, mačiau iššokantį iš „Mercedes-Benz“ mašinos gal žmogų, o gal žvėrį, kuris užsipuolė priekyje esantį dėl per lėto judėjimo ar posūkio nerodymo...
Eidamas pro didelį tunelį į šviesą pamačiau paklydusį „gyvūną“. Ėjo jis iš paskos tai prie vienų kojų, tai prie kitų... Prasilenkiau su juo praeidamas, o jis dar spėjo mane apuostyti ir nuskubėjo paskui kojas. „Nesąmonė, čia kažkas ne taip“, – pagalvojau atsisukęs į jo pusę. Jis nepriklausė toms kojoms, joms nerūpėjo, jis tik ėjo šalia... Supratau, jog jis, kaip ir aš, einame paskui „kažką“, nežinodami, ar esame reikalingi.
Lijo. Aš nubraukiau nuo veido lietaus lašus ir apsisukęs prisivijau „gyvūną“. Man gera, jog lijo, gera, nes galėjau būti nematomas kitų praeivių akyse su pasiklydėliu. Mes paėjome į šoną ir pradėjome kalbėtis apie nieką. Aš pastebėjau jo akyse džiaugsmą, jis pradėjo man pasakoti, neramiai bėgti ir rodyti, ko jis nori. Aš jį laikiau šalia savęs ir klausiausi. Žinojau, ko jis trokšta viduje dar tada, kai pastebėjau jį šalia kitų kojų. Aš žinojau, ką privalau daryti. Padėti rasti kelią... šeimą... Tai, kas atrodė neįmanoma, po kelių valandų tapo realybe, Jis vizgino uodega prie tų kojų, kurias labiausiai norėjo saugoti ir mylėti.
Paklydėlis pagaliau prisiglaudė prie šeimininko. Nei jis, nei tos kojos į mane nesureagavo, nepasisveikino ir neatsisveikino, neužkalbino... Aš išėjau atgal į niekur. Širdyje pasidarė gera, jog jis buvo pasiklydęs. Gera, jog leido man jį surasti ir padėti, parodyti jam kelią atgal. Pasijutau buvęs reikalingu, o iš tikrųjų juk pagalbos einant pro tunelį reikėjo man... Juk aš nežinojau, į kurią pusę man pasukti ir kuriuo keliu eiti. Nežinojau ir padėjęs jam rasti kelią, bet žinojau jam padėdamas. „Keisti tie žmonės“, – pagalvojau. Kur eiti nežinai, bet kitam kelią parodai.
Susimąsčiau ir pradėjau eiti greičiau, po keleto žingsnių sustojau... Grįžau į pradinę savo padėtį, grįžau į tunelį ir vėl pradėjau žvalgytis iš pradžių...
Atsigręžiau atgal...
Kai vaikystė, ir dabar net galėčiau pasakyti jaunystė, pasilieka Tau už nugaros, TIK tada pradedi dairytis aplinkui save... „Ką matai?“ – paklausi savęs. Kažkokie keisti visi aplinkui.
Tik dabar pradedu suvokti, jog pats vėjavaikiškiausias ir nerūpestingiausias metas buvo po mokyklos baigimo. Kai suvoki, jog nereikia leidimo išgerti dar po vieną stikliuką, nereikia įrodinėti pardavėjai, jog cigaretes perki tėveliui, tada prasideda pati pradžia, pati pradžia, kuri nulemia tavo pasirinkimą. Su kuo būti, prie ko pritapti ir prisišlieti, o gal sukurti save visai kitokį negu buvai mokykloje, negu tave mokė tėvai ir mokytojai... Juk atėjęs į kitą, visai nežinomą kompaniją, gali būti bet kuo. Prasideda tarsi žaidimas – kas geresnis. Bet gal jau laikas užaugti?
Tokį žaidimą aš matau kiekvieną dieną.
Tunelis pasiliko man už nugaros toli. Aš vėl ėjau gatve, žvelgiau į tolį ir stebėjau manekenus su blizgučiais ant kaklų. Spėjau sustoti! Jis prašvilpė pro mane įjungęs garsinį signalą, jog pasitraukčiau iš kelio. Jis buvo teisus. Nusikeikiau – juk vos likau gyvas. Aš ėjau per kelią netinkamoje vietoje, netinkamu laiku ir nepaisčiau visų taisyklių... Bet palauk! Juk jis atlėkė pasiutusiu greičiu, dvigubai leistinu nei galima ir jis prašvilpė pro mane, pažeidęs tas pačias taisykles. Susimąsčiau. O gal jam galima, juk jis sėdi už stiklais užtamsinto BMW vairo. Taip jam galima pagalvojau juk gal jis ir kuria tas taisykles.
Einu gatve ir pamatau „Mercedes-Benz“. Gražus, sportiškas, tamsinti langai. Apsidairau ir patraukiu vairuotojo dureles. „O geras! – pagalvoju. – Galbūt jis „niekieno“ ir atsisėdu už vairo. Jauku, malonu, viskas spindi mano akyse ir taip trokštama paliesti bei... Skaitau prie lango paliktą raštelį.
„Labas žmogau, jeigu Tu skaitai šį mano raštelį vadinasi panorai būti kitokiu. Buvimas kitokiu nereiškia, jog Tau patiks tai, ką padarysi ir aš Tau tai įrodysiu. Matai spynelėje yra paliktas raktelis, o dar pažvelk – šalia yra pirkimo-pardavimo sutartis su mano parašu. Tai va, įsirašyk joje savo vardą, adresą ir sumą už kurią norėtum nusipirkti šį automobilį ir pinigus paaukojęs šalia esančiam benamiui, kurį matai per kairį langą, gali judėti kur tik nori. Nedvejok, nes šis pasiūlymas galioja tik dešimt minučių. Tu klausi manęs kodėl tik dešimt minučių. Gerai. Papasakosiu Tau aš istoriją.“
Garsas gatvėje mane privertė nustoti skaityti tą raštelį ir apsižvalgyti, kas vyksta aplinkui.
Kažkodėl iš niekur pasirodė žaliai apsirengęs žmogus ir, pabeldęs man į mašinos langą, paklausė, ką aš veikiu, liepė išlipti, pražergti kojas, iškelti rankas. Jis apieškojo mane, bet nieko nesurado. Pradėjo klausinėti, ką veikiu prie „Mercedes-Benz“, ar tai mano, kaip įsėdau į jį... Ir daug kitų klausimų jis man uždavė, kad net vos spėjau teisintis, jog aš tik, tik, tik... Tik staiga tas benamis, kuris sėdėjo šalimais prie pastato, priėjo prie manęs ir mane tardžiusiojo. Benamis ištraukė dokumentus ir parodė mane tardžiusiam pareigūnui, tada ištarė, jog esu jo draugas ir tai jo mašina. Pareigūnas nuėjo. Likome tik mes dviese – benamis ir aš. Ramuma, tyla ore ir nerimas viduje: kas toliau?
Benamis įsėdo į automobilį ir atsisukęs man ištarė žodžius: „Aš Tau daviau pakankamai laiko padėti parašą, numesti man po kojomis litą ir nuvažiuoti su mano „Mercedes-Benz“. Dabar labai atsiprašau Tavęs, bet aš skubu“. Jis pažvelgė į auksinį laikrodį, padavė man jį ir nulėkė tolyn. Aš dar girdėjau žodžius: „Pradėk vertinti laiką“. Nuvažiuodamas prieš perėją jis kažkam paspaudė signalo garsą, jog pasitrauktų, bet man tai jau nerūpėjo. Kodėl aš skaičiau tą istoriją? Kodėl? Aš juk būčiau spėjęs.
„Nesupratau“, – staiga pagalvojau. Juk taip paprastai jo vietoje galėjau būti aš ir švilpti pro stovinčius praeivius, o dabar kulniuoju vėl gatve, paskendęs minioje. Vėl ėjau žvelgdamas į manekenus ir pasijaučiau vienu iš jų. Juk ir į mane kažkas pažvelgęs pavadina manekenu, kas jis toks ir kodėl jis toks... Laikas toks svarbus tapo. Pažvelgiau į laikrodį.
Mes visi tokie panašūs ir tokie skirtingi, drėbti iš tokio pačio molio, bet skirtingo minkymo. O ar kas pagalvojo apie tą minkytoją, kuris mus gamino, bandė palenkti kiekvieną mūsų įlinkimą, jog būtume gražiai pavaizduoti. Išminkė, na ir kas? Ėjau, užkliuvau, nusibrozdinau alkūnę ir jau buvau kitoks. Kitoks negu visi aplinkui. O dar griuvau ir nuskilo nosis, paskui ausis nukrito nuo to, ką aš girdėjau kalbant apie save autobuse ir gatvėje, belaukiant kada man užsidegs žalias šviesoforo signalas.
Kitą kartą eisiu degant raudonam signalui, jog negirdėčiau tų bjaurių žodžių apie mane, stengiančių padaryti mane blogesniu nei iš tiesų esu. Na ir kas, jeigu išgirsiu vėl pravažiuojančios mašinos signalą, aš vis tiek eisiu degant raudonam signalui, sustosiu, praleisiu ir eisiu...
Nenoriu būti tuo manekenu, nenoriu vaikščioti ir vienas dairytis po tamsų pilką kelią. Nenoriu aš to GPS, kuris man sako kur man eiti, o kur sustoti...
Norėčiau būti kitokiu. Norėčiau kurti, tobulėti, matyt pasaulį kitomis spalvomis negu iki šiolei kažkas mane priversdavo matyti. „Ar aš galėčiau tapti kitokiu?“, – ne kartą teko man susimąstyti. Kažkada vaikystėje skaičiau pasaką apie didvyrius ir tik dabar supratau taip svajojęs būti panašiu į juos... Vienas nieko pakeisti nesugebėsi. Vienam tau visada akyse bus tie manekenai su blizgučiais, o tu, ieškodamas kelio, klaidžiosi tarp svetimų kojų, tikėdamasis jog kažkas iš minios tau jį parodys ir, sėdęs į savo blizgantį „Mercedes-Benz“, nuvažiuos palikęs auksinį laikrodį dovanų.
Sustok ir apsidairyk. Sumažink apsukas ir apsidairyk. Išmok vertinti laiką ir dėlioti jį. Yra kitas kelias...
Kas bus palikta po mūsų? Mums paliko, o ką palikti galime mes?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
