Pravardžiuotis, žinoma, negražu. Tačiau aš labiau norėčiau pakalbėti apie teisę į laisvę turėti savo nuomonę bei pasirinkti pagal savo vertybes ir interesus. Net jei ši nuomonė ar pasirinkimas nesutampa su oficialia medicinos pozicija.
Viešojoje erdvėje, apie gimdymą ne ligoninėje kalbant, girdimas medikų tvirtinimas, jog tai yra nesaugu, ir juo tiki nemaža dalis visuomenės. Tuo tarpu kita pusė, sakanti, jog tinkamai pasiruošus, namuose gimdyti saugu, o kai kuriais aspektais netgi saugiau nei ligoninėje, lieka neišgirsta. Neišgirsta dėl įvairių priežasčių. Ir dėl to, kad tai yra neįprastas, gana retas pasirinkimas. Galbūt ir dėl to, kad specialistų balsas svariau skamba. Taip pat gal ir dėl to, kad šią antrąją pusę stengiamasi įvairiopai diskredituoti: tai jie - sektantai praplautomis smegenimis, tai - „priplaukę“ menininkai arba - tiesiog žmonės, atsakomybės stokojantys.
Norėčiau labiau pasigilinti į tuos pasirinkimus, kuriuos daro šeimos, gimdančios namuose, į oficialiosios medicinos rekomendacijas ir nuomones gimdymo tema. Esu nemažai bendravusi su žmonėmis, kartu su manimi lankiusiais užsiėmimus ir paskaitas besilaukiančioms šeimoms. Kai kurie jų taip pat pasirinko gimdymą namuose. Ir pati gimdžiau namuose abu savo vaikus. Taigi nebūsiu objektyvi, jei objektyvumas reiškia žiūrėjimą į situaciją visiškai iš šalies. Bet esu tikra, jog žiniasklaidoje pasisakantys gydytojai į tokį objektyvumą, taip pat negali pretenduoti.
Kaltinimai neatsakingumu
Didžioji dalis pastarųjų apie gimdymą namuose atsiliepia labai nepalankiai. Štai viename straipsnyje neonatologas, „išgelbėjęs ne vieną kūdikio gyvybę“, piktinasi gimdančių namie „neatsakingumu“. Kaip stipriai pasakyta. Turint omenyje jo profesinių žinių ir patirties gelbėjant gyvybes svorį, pridėjus vartojamus emociškai stiprius išsireiškimus („netyčinė žmogžudystė“, „gimdymo trauma“, „neteksite kūdikio“ ir kt.), šio gydytojo nuomonė paveikia skaitytoją gerokai labiau, nei namuose norinčių gimdyti moterų kalbos apie pasirinkimo laisvę, žmogaus teises, moters pageidavimus. Velniop tas žmogaus teises, kai eina kalba apie žmogaus gyvybę, ar ne? Ir štai didelė visuomenės dalis supratingai linksi galvas – aha, neatsakinga; na, taip, turbūt sekta (nes koks gi „neužverbuotas“ ir nepraplautomis smegenimis tėvas ar motina statytų savo vaikelio gyvybę į pavojų).
Į gydytojus įprasta žiūrėti su pagarba, tikėti jų žodžiais ir, savaime suprantama, – patikėti savo sveikatą, neretai ir gyvybę. Mes, medicinos mokslų nekrimtę (įskaitant ir prokurorus bei policijos tyrėjus), gydytojų nuomonę linkę sureikšminti. Mažai kam kyla noras pasidomėti, kiek pagrįsta ir patikima vieno ar kito mediko nuomonė, o ir jų būna prieštaringų. Daugelis žmonių nesupranta medicinos kaip mokslu paremtos srities ir yra linkę tiesiog pasitikėti gydytoju. Ir tai racionalu - pasitikėti specialistu, be to, pasitikėjimas, psichologiniu požiūriu, yra sveikas reiškinys, nes nuima bereikalingą nerimą. Tačiau visi mes žmonės, medikai taip pat - taigi klystame, esame subjektyvūs, mūsų sprendimus gali lemti mums neteisingai pateikta informacija, kai kurių žinių gali trūkti ir pan.
Taigi norėčiau pabandyti pažvelgti į gydytoją kaip į žmogų. Jo darbas įtemptas, atsakomybė didelė, krūvis dar didesnis, o klaidos brangiai (ne vien materialine prasme) kainuoja. Darbo nepalengvina ir tos dar visai šviežiai iškeptos pacientų teisės, kurių privalu paisyti, gausybė sutikimo formų, kurias nori nenori reikia pildyti. O dar kai kurie pacientai nepasitiki, klausinėja ir abejoja, negana to, nesutinka su gydytojo, savo srities specialisto, paskirtu gydymu ar procedūra.
Štai atvažiuoja gimdyvė natūralistė ir pateikia savo pageidavimus – ji nori gimdyti be skatinamųjų, be nuskausminamųjų, vaiko širdies tonus, sąrėmių stiprumą matuojančios ir kitokios aparatūros atsisako, pageidauja pasirinkti gimdymo padėtį, ant stalo nelipa ir dar nori vonios! Iš gydytojo staiga atėmė viską, ką jis išmano ir kuo pasitiki. Reikia pripažinti, retas akušeris ginekologas dabar pasitiki savo rankų jautrumu, ausimis, akimis. Šios diagnostinės priemonės jau kuris laikas nebelavinamos, nes jas nukonkuravo modernūs prietaisai.
Ir čia kyla konfliktas. Tylus, žinoma, nes nesibarsi juk su gimdančia moterimi. Bet galima ją švelniai pagąsdinti, mažumėlę spustelėti...
Ligoninėje - ne vienas požiūris
Noriu pasidalinti (gavusi sutikimą viešinti) man artimos moters gimdymo istorija. Ji atvažiavo į gimdymo namus, kur ją apžiūrėjęs gydytojas pranešė, kad darys cezario pjūvį. Vargšė apsiverkė, nes svajojo gimdyti natūraliai, pabandė aiškintis, kodėl, o gal galima be tokios drastiškos intervencijos apsieiti? Medikas iš karto ėmė su ja kalbėti griežtu tonu, paminėjo gresiančią kūdikio mirtį, už kurią ji būsianti atsakinga, išsakė ir daugiau epitetų ir priekaištų jos atžvilgiu (ir visa tai kas minutę – dvi vykstant skausmingiems sąrėmiams). O ši kelis kartus apsiverkusi ir išsigandusi pareikalavo kitos nuomonės ir kitos ginekologės.
Po to, kai ji atkakliai laikėsi savo reikalavimo, pastaroji jai buvo iškviesta ir... į situaciją sureagavo jautriai, išklausė moters norų ir pasiūlė kitą būdą įstrigusiems kūdikio petukams pasukti. Mažylis gimė natūraliai ir sveikas, be chirurginės intervencijos. Kaip vėliau paaiškėjo, pirmasis medikas yra žinomas dėl savo „pomėgio“ daryti cezario pjūvius. Reikia pridurti, kad jis į gimdyklą buvo atėjęs bent keletą kartų (patikrinti, ar nepersigalvojo, bandyti įkalbėti), be to – su palydovais – trim studentais vyrais, kurių gimdyvė vis pakartotinai prašydavo neiti. Bet jie šio jos prašymo nepaisė ir užeidavo vėl. Moteris savo gimdymą prisimena ne vien kaip džiaugsmingą kūdikėlio atėjimą į pasaulį, bet ir kaip sunkią, dramatišką kovą su nepagarba, nepaisymu ir jos teisių pažeidinėjimu.
Istorija neįtikėtina, bet visgi ji reali. Natūralu, kad panašios istorijos (o jos ne tokios ir retos) ne vieną šeimą paskatina ieškoti „savo“ gydytojo, kuriuo galima pasitikėti, o kai kurias šeimas išvis atgraso nuo ligoninės.
Kaip visuomet, yra ir kita medalio pusė. Gydytojai irgi galėtų pasidalinti savo nuoskaudomis dėl nepatiklių pacientų. Tai, kas labai užkliūva medikams, susidūrusiems su norinčiomis gimdyti natūraliai, neretai yra pagarbos stoka jiems ir jų žinioms. Pasitaiko moterų, kurios jau iš pat pradžių į gimdymo įstaigą atvažiuoja nusiteikusios įtariai, pasiruošusios atmesti visus gydytojo pasiūlymus. Sunku tokiai moteriai padėti. Nepadėti negali, nes tokia gydytojo pareiga. O gimdymas vyksta, negalima be galo tik kalbėtis. Suprantama, medikas jaučiasi įspraustas į kampą.
Ar iš tiesų gimdymo įstaigos pritaikytos moters poreikiams?
Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) atstovai ir ginekologai praktikai tvirtina, jog dabar gimdyklos maksimaliai pritaikytos moterų ir naujagimių poreikiams, todėl jie nesuprantą, ko šios dar norinčios. Be to, tik gydymo įstaigos, jų teigimu, yra saugios gimdyti, tuo tarpu namuose – garantuotai nesaugu. Bet gimdyvės taip pat kalba apie saugumą, jo ieško ir tikisi gimdymo metu. Kodėl nesusikalbam?
Saugumas, kurio pageidauja dažna gimdyvė, – ne vien fizinis, bet ir psichologinis saugumo jausmas. Liūdna, bet medicina mūsuose vis dar yra tik kūno medicina. Ji nėra linkusi atsižvelgti į tuos faktorius, kurių negalima pamatuoti ar pačiupinėti. (Na, nebent ilgai ieškoję jūsų simptomų priežasties gydytojai jos kūne neaptinka, tuomet keliaujate pas psichiatrą.) Tad ir gimdyvė medicinoje yra tik kūnas, kuris funkcionuoja tinkamai arba kokia nors jo funkcija sutrinka; tuomet tą funkciją „sureguliuoja“ atitinkamais vaistais ar kitomis intervencinėmis priemonėmis. Jei reikia, kūną „išjungia“ ir vaikelį išima.
Nemaža dalis medikų gimdymo namuose labai menkai tenutuokia apie tai, kad psichologinė gimdyvės savijauta gali turėti didelės įtakos fizinei gimdymo eigai (pavyzdžiui, dėl svetimų žmonių buvimo gimdykloje ar grubaus elgesio su gimdančia moterimi gali silpnėti sąrėmiai, gali net ir visiškai sustoti gimdymo veikla).
Teoriškai gimdyvei galima rinktis, sutikti ar nesutikti su jai siūlomomis intervencijomis ir procedūromis, tačiau realybėje jai anaiptol ne visada suteikiama pilna informacija ir ji spaudžiama rinktis tai, kas patogiau ir saugiau gydytojui. Deja, didelė dalis gydytojų Lietuvoje nepasiruošę lygiaverčiam dialogui su pacientu. Pacientas, turintis nuomonę, ne vieną mediką taip išveda iš pusiausvyros, kad šis imasi gąsdinti komplikacijomis, sužalojimais ir mirtimis, ne mažiau populiaru naudoti medicininius paprastam piliečiui ne visada suprantamus terminus, dėl ko diskusija iškart tampa nelygiavertė. Supraskite, gimdyve, mes geriau už jus išmanome, tad atsiduokite ir neprieštaraukite – sutvarkysim tą jūsų gimdymą. Nereta moteris po tokio „sutvarkymo“ pasijunta praradusi teises į savo kūną, o tai traumuojantis patyrimas; turi praeiti daug laiko, kad trauminė patirtis būtų išgyventa ir išspręsta, o kartais vien laiko neužtenka.
Taip pat yra gerai žinoma, kad gimdymo įstaigų personalas labai mažai susipažinęs su nemedikamentinių ir neinvazinių pagalbos gimdyvei metodų įvairove. Laimei, pasitaiko nuostabių akušerių, intuityviai „iš dūšios“ suteikiančių emocinę paramą, nuraminimą, pamokančių atsipalaiduoti, geranoriškai paaiškinančių moteriai, kas vyksta su jos kūnu. Esti iniciatyvių medikų, besidominčių alternatyviais metodais ir juos pagal galimybes taikančių savo darbe. Gaila, kad taip nedaug.
Reikia suprasti, kad čia aprašyti trūkumai atsiranda ne dėl konkrečių medikų piktos valios, bet taip yra organizuota visa pagalbos gimdyvei sistema. Norisi tikėti, kad dabar užsimezgusi diskusija pasitarnaus tam, kad sistema būtų pertvarkyta, o medicinos personalas tinkamai paruoštas, galbūt netgi būtų įsteigti jaukesni gimdymo centrai, labiau paisoma moters privatumo, jai rodomas tinkamas dėmesys ir pagarba.
Moteriai palanki gimdymo priežiūra
Smagu, kad Lietuvoje atsirado naujagimiui palankių ligoninių. Jose leidžiama mažylį žindyti iškart pagimdžius, mamos gauna žindymo konsultacijas, kūdikiai nėra dirbtinai primaitinami. Šie dalykai paprastai svarbūs toms moterims, kurios renkasi natūralų gimdymą ir kūdikio priežiūrą. Neretai girdžiu priekaištą gimdančioms namuose dėl to, jog jos nesirūpina savo į pasaulį ateinančiu vaiku ir jo saugumu, kartais netgi pavadinamos egoistėmis. Turiu pasakyti, kad yra priešingai - natūraliai gimdančioms moterims (kaip, beje, ir daugeliui kitų mamų) jų kūdikis yra svarbiausias. Jos nori jam sudaryti galimybes gimti be trauminės patirties (tiek dirbtinis gimdymo sužadinimas bei kai kurios kitos intervencijos, tiek mamos diskomfortas gimdymo metu vaikeliui sukelia stresą). Itin svarbu ką tik užgimusiam mažyliui prisiglausti prie mamos. Visų svarbių sąlygų neišvardinsiu, tačiau viena svarbiausių - kad mama jaustųsi gerai.
Laukdamasi pirmagimio aš rinkau informaciją, kalbėjausi su gimdžiusiomis moterimis, skaičiau, lankiau paskaitas ir užsiėmimus besilaukiančioms. Medikų kontroliuojamo gimdymo scenarijus man neatrodė patrauklus. Todėl nutariau pasikalbėti su nėštumą prižiūrėjusiu gydytoju ir draugiškai aptarti mano gimdymo planą. Tą ir padariau, tačiau po poros pokalbių supratau, kad jis įprastai ligoninės tvarkai nenusižengs ir gimdymo metu teks peštis. Gimdydama ginčytis tikrai nenorėjau, todėl pasitarę su vyru nusprendėme, jog geriau bus namuose. Kad nekiltų neaiškumų dėl mano pageidavimų, paatvirausiu ir juos išvardinsiu:
* gimdymo aplinka turi būti jauki, intymi (be pašalinio personalo ir studentų, tik akušerė ir, jei reikia, gydytojas);
* turi būti patogu prieiti ir pasinaudoti vonia (sąrėmių palengvinimui);
* nesant absoliučios būtinybės, nenoriu vartoti vaistų, lašelinių, dirbtinio skatinimo ar nuskausminimo;
* nenoriu, kad prie manęs būtų prijungti aparatai, pvz., vaisiaus širdies tonų matuoklis ar sąrėmius matuojantis aparatas; noriu nebūti suvaržyta, galėti bet kuriuo man pačiai tinkamu metu laisvai judėti;
* jei norėsiu, man turi būti leista valgyti ir gerti (nesiruošiau sušveisti cepelinų porcijos, bet ištroškusi turėčiau gauti galimybę atsigerti vandens ar suvalgyti apelsiną);
* gimdymo padėtį noriu rinktis pati, t. y., nesutinku su „privalomu“ gulėjimu ant nugaros iškėlus kojas;
* gimusį vaikelį noriu iškart paimti ant rankų ir pamaitinti;
* vienas svarbiausių mano pageidavimų – mano atžvilgiu pagarbiai ir tolerantiškai nusiteikę medikai.
Deja, nors apie šių sąlygų sudarymą kalbėjau su „šeimai ir naujagimiui palankių“ gimdymo namų gydytoju, tai pasirodė neįgyvendinama (nepaisant to, kad šie gimdymo namai skelbia, jog su gimdyve aptaria gimdymo planą). Na taip, čia laikas išstoti SAM ir tarti išgarsėjusią frazę „moteriškių užgaidos“.
Todėl palyginimui pateiksiu solidžios organizacijos rekomendacijas, kurios sukurtos remiantis akušerine praktika ir moksliniais tyrimais (sutrumpintą lietuvišką vertimą galite rasti čia, pilnas tekstas angliškai čia). Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO) siūlo tokią motinai palankią priežiūrą normalaus gimdymo metu (ištraukos):
* leisti gimdančiai moteriai laisvai judėti, nesirenkant gulimos padėties ant nugaros;
* vietoje vaisiaus tonų matuoklio periodiškai naudoti stetoskopą vaisiaus širdelei klausyti;
* nenaudoti intraveninio lašinimo, neriboti valgymo ir gėrimo;
* riboti dirbtinį gimdymo sužadinimą (jis neturėtų būti taikomas daugiau kaip 10 proc. gimdyvių);
* apmokyti personalą nemedikamentinio nuskausminimo būdų;
* pasiūlyti moteriai rinktis kitą gimdymo padėtį, nei gulint ant nugaros (tyrimais nustatyta, jog gulima ant nugaros padėtis pati nepalankiausia moters ir kūdikio kraujotakai bei apsunkinanti stūmimo procesą).
Lietuvos gimdymo centruose šių rekomendacijų beveik nesilaikoma (sprendžiu iš moterų pasakojimų, net ir tų, kurios savo gimdymu iš esmės patenkintos). Žinoma, galima ginčytis, kas yra „normalus“ gimdymas, apie kurį kalbama šiose rekomendacijose, tačiau tame pačiame tekste gana išsamiai aprašyti kiekvienos intervencijos ar procedūros gimdymo metu privalumai ir trūkumai, apžvelgiami susiję moksliniai tyrimai ir pateikiami siūlymai dėl šių procedūrų naudojimo. Kiek man pavyko sužinoti, didžioji dauguma šių PSO siūlymų didelėje dalyje Lietuvos gimdymo stacionarų yra ignoruojami.
Beje, nepaminėjau dar vienos svarbios PSO rekomendacijos - pasiūlyti moteriai pasirinkti jos pageidaujamus artimus ar kitus asmenis dalyvauti gimdyme (tame tarpe gimdymo pagalbininkes, pvz., doula, pribuvėją ir pan.). Paspėliokim, kaip reaguotų mūsų medicinos personalas, moteriai atsivežus pribuvėją ir pasakius, jog ši dalyvaus gimdyme...
Medicinai yra kur tobulėti
Be jau aptarto žmogiškojo faktoriaus reikėtų pripažinti ir medicinos kaip tokios trūkumus. Medicinos mokslas, kuriuo vadovaujasi medicinos įstaigos, nėra statiškas atradimų rinkinys. Jame vyksta ir laipsniški pokyčiai, ir revoliucijos – ištisų paradigmų kaitos. Prieš 20-30 metų buvusi gimdymo namų tvarka, pagal kurią vyrai nebuvo įleidžiami (nes aplinka turėjusi būti sterili), kūdikiai būdavo atskiriami nuo mamų ir verkdavo už stiklinės sienos, - kad ir kokia nežmoniška ir motiną bei naujagimį psichologiškai žalojanti buvo, - taip pat buvo paremta to meto geriausiomis medicinos mokslo žiniomis, ar bent jau taip buvo teigiama. Beje, netobulumas ir neišbaigtumas yra būdingas daugeliui mokslo sričių, ne vien medicinos.
Todėl, manau, neverta daryti stabo ir iš dabartinių žinių bei ignoruoti psichologijos mokslo įžvalgų bei alternatyvių metodų naudos. Natūralu, kad atsiranda žmonių, kurie, matydami medicinos klaidas, nusprendžia pasitikėti gamta, nes tiki, jog tai, kas įgimta ir natūralu, bus mažiausiai kenksminga. Galbūt gimdantieji prie upelio ar jūroje ir perlenkia lazdą, tačiau ir oficialiojoje medicinoje tų lazdos perlenkimų apstu, ir ne tokių nekaltų (pvz., atsiradus rentgeno aparatams, nėščiosioms buvo daromos nuotraukos, kol pastebėti žymūs tokių naujagimių apsigimimai).
Be abejonės, namuose gali nebūti galimybės taip pat skubiai sureguoti į kilusias komplikacijas, kaip būtų sureaguota ligoninėje. Kita vertus, kaip jau rašiau aukščiau, dėl psichologinio diskomforto ir bereikalingų intervencijų tų komplikacijų tikimybė ligoninėje gimdant tik išauga. Kyla keblus klausimas, ką reikėtų rinktis... Viena aišku - geriausia, kai renkasi pati moteris, išklausiusi medikų rekomendacijas ir pati pasverdama visus už ir prieš. Medicina labai palengvintų šį pasirinkimą, jei būtų atvira pokyčiams ir atsižvelgtų į gimdyvių išsakomus poreikius.
Galimas ir kitoks kelias
Tad ar tikrai turime būti baudžiami, jei nusižengėme įprastai tvarkai ir iškrypome iš tiesaus „valstybinės medicinos“ kelio kokiu nors natūralistiniu takeliu? Ar tikrai turi būti baudžiami tie nukrypusieji arba jiems padedančios akušerės ir pribuvėjos?
Nemanau, kad kelias, kuris primena kitaip mąstančių persekiojimą sovietmečiu, yra vienintelis. Anaiptol. Ir ne visos valstybės linkusios elgtis taip, kaip šiandien elgiamasi Lietuvoje. Čia galime prisiminti neseną Latvijos atvejį, kur ta pati neįteisintos pagalbos gimdant namie problema buvo taikiai išspręsta. Kuomet medikų, o vėliau ir valdžios dėmesį patraukė gimdymo atvejai namuose, kuriuose moterims padėjo akušerė, ministro pirmininko iniciatyva buvo sudaryta darbo grupė šiam klausimui svarstyti. Buvo nuspręsta pagalbą gimdyvei namuose reglamentuoti ir įteisinti. Minėtoji akušerė ne tik kad nebuvo patraukta baudžiamojon atsakomybėn, bet buvo šios darbo grupės narė. Ji iki šiol padeda gimdyvėms jų namuose. Tuo tarpu Lietuvoje teisėsauga ėmėsi represijų, mamos ieško teisybės Strasbūre, o SAM atsisako pažvelgti plačiau ir bukai užsispyrusi tvirtina „negrįšianti į viduramžius“.
Nors šis palyginimas liūdnas ir Lietuvos nenaudai, aš visgi linkusi tikėti, kad daugėjant atgarsio visuomenėje iš įvairių organizacijų ir pavienių piliečių, valdžia ir teisėsauga pamažu ims koreguoti nelanksčias savo nuostatas ir grįšime prie demokratiškesnių kilusių problemų sprendimo būdų, nuo kurių pastaruoju metu mažumėlę nutolome.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
