Visiškai suprantu žmones, laikinai pakeičiančius gyvenamąją vietą dėl mokslo ar darbo reikalų. Tačiau tai - tik labai maža dalelė visų į užsienį ieškoti geresnio gyvenimo plūstančių lietuvių. O juos pelnytai galima apibūdinti kaip parijus. Indijoje parijais vadinami žmonės, jų kastų sistemoje esantys net žemiau kastos ir neturintys jokių teisių.
Lietuviškieji parijai – tai žemesniojo socialinio sluoksnio atstovai, kurie nematydami jokių prošvaisčių savo gyvenime traukia į užsienį it į pažadėtąją žemę. Šie žmonės nesuvokia, kad kitose šalyse, nors ir gaudami kiek didesnį atlyginimą, ir toliau liks parijais - tik jau ne gimtinėje, o svetimoje šalyje.
Ribotas mąstymas ir dar labiau riboti poreikiai verčia šiuos žmones jaustis laimingais geriant pigų alų, rūkant kontrabandines cigaretes ar kartu su kitais, panašus tipo tautiečiais keikiant mūsų šalį ir visus čia likusiuosius vadinant „lochais“.
Tokie žmonės nesuvokia, kad gyvendami Didžiojoje Britanijoje, Norvegijoje arba Airijoje jie niekada netaps pilnaverčiais britais, norvegais ar airiais. Jie visam gyvenimui links nepilnavertiškumo kompleksų kankinamais parijais – imigrantais, gyvens į primityvių poreikių tenkinimą orientuotą nepilnavertį gyvenimą. Jie ko gero niekada taip ir nesuvoks, ką prarado išvykę iš Lietuvos.
Praras, visų pirma, pilnavertį gyvenimą savo visuomenėje, gebėjimą komfortiškai jaustis, nebūti varžomiems kalbos bei kultūros barjerų.
Emigruojantieji negali suvokti, kaip sparčiai mūsų šalis progresuoja. Užtenka pažvelgti į netolimą praeitį, kai keliones už išvajotąjį užsienį vainikuodavo „privalomi“ apsilankymai parduotuvėse ir deficitinių prekių įsigijimas. Tuomet suvoki, jog vertinant pagal pasiūlos kriterijų, dabar mūsų šalis nebesiskiria nuo išsivysčiusių pasaulio šalių.
Na, tiesa, dėl lietuviško „verslumo“ prekių kainos čia kur kas aukštesnės nei kitur, tačiau niekas neverčia finansuoti godžių Lietuvos buržujų. Juk turime iš ko pasirinkti – mums prieinami tokie elektroninės prekybos gigantai kaip „Amazon“ ar „eBay“.
Kartais imama replikuoti, jog darbo užmokestis Lietuvoje žeminantis, sunkiai dirbančius žmones pasmerkiantis niūriai egzistencijai. Pripažinsiu - šiuose pasvarstymuose esama nemažai tiesos, tačiau ar tai - esminė priežastis, verčianti priimti sprendimą kardinaliai keisti gyvenimą, atsisakant savos visuomenės bei aplinkos? Kita vertus, ar mes esame pasmerkti absoliučiam vargui, ar nėra jokių prošvaisčių tunelio gale?
Juk turime bene greičiausią internetą pasaulyje, puikiai išplėtotą informacinių technologijų rinką, daug gabių ir perspektyvių žmonių. Ekonomika sunkiai, tačiau po truputį kyla į priekį, Lietuvoje atsiranda vis daugiau įmonių, kurių darbuotojams mokamas konkurencingas, išsivysčiusioms užsienio šalims prilygstantis atlyginimas.
Pastebimos ir repatriacijos tendencijos, Lietuvoje šaknis vis giliaus įleidžiant užsienio kapitalui ir atsiradus kvalifikuotų darbuotojų poreikiui, specialistai grįžta atgal į Lietuvą. O įvertinus užsienio investuotojų planus, reemigracijos tendencijos ateityje tik didės.
Gal ir gerai, jog iš Lietuvos emigruoja savo tamsių spalvų pasaulyje užsisklendę, dienos šviesos ir vilties žiburio matyti nebesugebantys žmonės. Išvykus viskuo nusivylusiems žmonėms čia liks tie, kurie vertina gyvenimo savoje aplinkoje svarbą, kurie sugeba konstruktyviai mąstyti, džiaugtis tuo, ką turi, ir kurti savo ateitį. Labai svarbu, jog visuomenėje įvyktų lūžis ir kritinę visuomenės narių masę sudarytų konstruktyviai mąstantys žmonės. Emigravusių, viskuo nusivylusių parijų vietą užimti darbštūs imigrantai, ukrainiečiai, kinai, svečiai iš Vidurinės Azijos, savo darbu prisidėsiantys prie mūsų šalies klestėjimo.
Juk Lietuva – nuostabi šalis, tereikia atsikratyti parijų komplekso, išmokti pozityviai bei konstruktyviai žvelgti į gyvenimą ir patiems kurti savo ateitį.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
