Todėl anksčiau ar vėliau visa tai kažkokiu būdu, bet išsitaiso. Arba tie pirmieji vyrai nustoja čia gavę savo milijonus ir išvyksta ten, kur juos vis dar moka, arba tie antrieji pradeda gauti logiškai suderinamą su atliekamo darbo reikšme atlygį. Tai atsitinka savaime, nes negali turėti to, ko negali.
Jei sakysite, kad taip dabar yra visame pasaulyje, tai būsite visiškai neteisūs. Taip, NBA sviedinuko mėtytojai į skylę tikrai gauna tuos milijonus. Tačiau ten ir chirurgas, kurio kvalifikacija tarp kitų jo kolegų yra tokioje pat aukštumoje, kaip ir NBA žaidėjo tarp kitų krepšininkų, gauna tokius pačius, o gal net ir didesnius milijonus. Ir, pastebėsiu, be jokių kyšių. Todėl ten viskas logiška ir pateisinama – kiekvienas profesionalas, pasiekęs savo srities kvalifikacijos viršūnę yra tinkamai atlyginamas. Ir tai visai nepriklauso nuo to, kiek žiūrovų susirinko pažiūrėti tavo atliekamo darbo.
Pas mus šiek tiek viskas išsikreipė (ne veltui kai kas šioje aplinkoje vis kartojo žodį „iškrypėliai“). Tie sviedinuko mėtytojai gyvena aukščiausio pasaulyje to žaidimo rinkos, kainų ir atlyginimų sąlygomis, o visi kiti taip, kaip čia pas mus pavyksta. Ir tada jau tikrai prasideda su logika ir paprasčiausiomis galimybėmis susiję nukrypimai.
Čia juk lygiai tas pats, kaip ir bet kuriam žmogui asmeniškai pasirenkant laisvalaikio pramogų hobį – reikia blaiviai įvertinti savo pajamas. Jei gali sau leisti, tai nusiperki, kad ir visą avialainerį kelionėms aplinkui pasaulį ir savo vardo garsinimui, ar vis tik paskaičiavęs, ką turi sutaupęs, pasirenki kokį alaus bokalą ir kėglių padaužymą boulinge.
Su šalimis yra lygiai tas pats. Va, aukščiausio lygio profesionalus krepšinis pasaulyje dabar kainuoja tiek. Kol jame buvo tik mūsų šalies piliečiai, gaudavę tokį pat atlyginimą kaip ir to meto šaltkalvis frezuotojas ir draskėsi ne dėl pingų, o iš pasiutusio patriotizmo, noro įrodyti, pasirodyti ir nugalėti, tol viskas buvo valio. Ir kol dar toliau gali važiuoti iš to patriotizmo, genų ir aplinkinių palaikymo, tol važiuojasi, bet kai tik šis užsiėmimas tampa profesija ir labai gerai pasaulyje apmokama profesija, į kurios darbo vietas pradeda pretenduoti jos geriausi viso pasaulio atstovai, viskas išsisemia ir tenka leistis iki tos ribos, kurią ir diktuoja sveika gyvenimo logika.
Jau nusileido su tuo sportu Serbija, nusileido Kroatija, teks jau sėsti ir mums. Niekas dėl to nekaltas. Galimybės mūsų tokios. Mums ši pramoga tapo per brangi, einam geriau pamėtyti diską ar pabėgioti. Žinoma, tie taikliai sviedinuką į skylę mėtantys vyrai garsina mūsų šalį. Bet garsina ją tik kaip vietą, kurioje yra taikliai sviedinuką į skylę mėtančių vyrų. Ir tikrai ne daugiau.
Kas iš jūsų, stebėjusių kokias nors tarptautines krepšinio rungynes, po finalinio švilpuko skubėjote į interneto paieškos sistemą ir ieškojote, ką ten dar gero pas save be krepšinio daro, sakykime, puikiai pasirodžiusi Nigerija? Tai lygiai tiek pat užsieniečių po gero mūsų sviedinuko mėtytojų pasirodymo pasidomėjo, ką gero savo darbe padaro mūsų šalies chirurgai ir lazerio specialistai. Ir kai tas gerų sviedinuko mėtytojų garsinimas yra garsesnis už tokį, kad mūsų šalyje yra vyrų gerai gelbstinčių operacinėse gyvybes, tai irgi nelogiška. Ir tai irgi išsitaisys.
Taip, buvo laikai, kai jų garsinimo reikėjo. Kai jie leido pasauliui neužmiršti tokio pavadinimo kaip Lietuva. Ačiū jiems už tai, lenkiamės iki žemės, pastatysime net paminklą ir dabar jau žiūrėsime, kuo galime garsintis dar. Juk per visą mūsų istoriją buvo šimtai jei ne tūkstančiai dalykų, kurie garsino šitą kraštą ne ką mažiau. Kažkada plačiai garsėjo ir ištvermingieji arkliai žemaitukai. Nebeliko arklių poreikio, nebeliko ir garsinimo.
Labai gaila, arklių augintojai gali apsiverkti ir iki dabar daužyti galvą į sieną šaukdami: „Kodėl? Neleiskit mums išnykti!” Kažkada garsino Lietuvą ansamblis „Lietuva“. Nustojo visi domėtis liaudies šokiais ir jis taip pat nustojo garsinti. Kažkada garsino ir Panevėžio „Ekrano“ kineskopai, kurių dabar net muziejams nebereikia. Buvo nacionalinių krepšinio klubų metas ir mes tada buvome kiečiausi. Atsiminkime ir užrašykime į istorijos vadovėlius, jeigu reikia. Bet dabar tai yra tik daugiamilijoninių lėšų reikalaujanti pramogos rūšis, o mes dar negarsėjame kaip tų milijardų turinti ir netgi norinti turėti šalis (tegul ir šiame strapsnelyje būna dar kartą gėda Žygaičiams).
Mėtyti tą sviedinuką tikrai yra smagus užsiėmimas. Tegul jį mėto ir toliau visi, kas tik nori ir gali. Tegul geriausi mėtytojai važiuoja į tas pasaulio vietas, kur jų sugebėjimai bus tinkamai įvertinti. Tegul sugrįžta čia, kai reikės pakovoti už Lietuvą. Kai vėl galėsime pademonstruoti tas šio žaidimo puses, kurios galingiausios tik pas mus: patriotizmą, pasiaukojimą ir tėvynės meilę.
Bet kai reikia tai daryti už pinigus, mes jau nebe konkurentai. Ir todėl nebūkime vaikai, kurie spardosi nukritę žaislų skyriuje ir nebegirdi mamos žodžių, kad ji neturi už ką nupirkti to baisiai gražaus ir blizgančio žaislo. Net jei jis vadinasi „Žalgiris“.
Žiūrėkime, ką dar mokame daryti geriausiai pasaulyje. Žinoma, jei sviedinuko mėtymas į skylę iš tiesų ir bus tas vienintelis geriausias dalykas, ką šioje šalyje moka daryti, tada jau iš viso labai liūdna.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
