Darbas – profesija jo gal nepavadinsi – vadinosi gyvulių palydovas, trumpinant, tiesiog – palydovas. Tarybiniais laikais (dabar juos kažkodėl vadina sovietiniais – kur žiūri Lietuvių kalbos inspekcija! ) Lietuva visoje Tarybų Sąjungoje garsėjo savo veisliniais gyvuliais, o ypač pieningomis Lietuvos juodmargėmis karvėmis, todėl veislines telyčias noriai pirkdavo visų broliškų respublikų kolūkiai (jei norit – kolchozai) ir tarybiniai ūkiai (sovchozai), tokiu būdu tikintis, o gal kad jų pirmininkams nurodydavo iš viršaus, pagerinti savo kolektyvinių ūkių karvių bandos kokybę.
Nesvarbu kur, svarbu – keliauti
Vadinamoji laisvoji rinka tuo metu Tarybų Lietuvoje, kaip ir visoje Tarybų Sąjungoje neegzistavo, todėl kiek ir kur reikia išsiųsti Lietuvoje užaugintų veislinių telyčių, kiaulių, kartais ir arklių ar bulių, būdavo numatyta visagalio centrinio plano. Kartais telyčias išsiūsdavo į Vidurinės Azijos respublikas ar į Tolimąją Šiaurę, kur vargšės veislinės telyčios, nesant tinkamos priežiūros ir sąlygų, net nespėjusios apsiveršiuoti būdavo paskerdžiamos ir suvalgomos.
Bet asmeniškai tuo metu manęs jų tolimesnis likimas nejaudino. Buvo nesvarbu kur jas vežti, tik džiaugiausi galimybe aplankyti dar vieną nematytą tolimą Tarybų Sąjungos kampelį. Juk paaugliui galimybė keliauti ir už tai dar gauti atlyginimą – kokia romantika! Pirma mano kelionė su telyčiomis buvo palyginti netolima – į Vakarų Ukrainą.
Kai dabar pagalvoju, man labai pasisekė, kad Kapsuke (dabar Marijampolė) tuo metu buvo tokia įmonė – Lietuvos TSR Tarprajoninė veislinių gyvulių supirkimo bazė (jei nesuklydau dėl pavadinimo). Nuolat joje dirbo (su vairuotojais ir sargais) gal dešimt darbuotojų – valdytojas, pavaduotoja, veterinarijos gydytojas, gal pora zootechnikų, buhalterė. Jų darbas buvo atrinkti iš aplinkinių kolūkių veislines telyčias, kurias, pagal nustatytą planą, kolūkiai turėdavo pateikti pardavimui.
Bazės darbuotojai buvo savotiški tarpininkai tarp „pardavėjų“ ir „pirkėjų“ . Bazės veikla buvo kažkuo panaši į šiandienines logistines ir eksporto įmones. Kartais atsirinkti telyčių atvažiuodavo patys pirkėjai – iš Rusijos, Ukrainos ir dar toliau, kartais pakakdavo, kad jas atrinkdavo Veislinių gyvulių supirkimo bazės zootechnikai. Po to atrinktas ir pažymėtas telyčias vairuotojai su sunkvežimiais atveždavo į bazę, kur gyvuliai ir būsimi jų palydovai laukdavo, kol iš geležinkelio stoties praneš, jog užsakyti tušti gyvuliniai vagonai jau vietoje ir formuojamas krovininio traukinio sąstatas.
Tas laukimas dažniausiai užtrukdavo keletą dienų, kartais savaitę. Palydovai nebuvo etatiniai, pastovūs darbuotojai, jie dirbdavo pagal sutartis. Kai telyčios jau būdavo vežamos į bazę, palydovų brigadininkas (dažniausiai jis pats sukomplektuodavo savo brigadą ) ir kiti palydovai su įmonės buhaltere sudarydavo darbo sutartis, gaudavo avansu dalį pinigų ir būsimų palydovų darbas prasidėdavo. Palydovai turėdavo bazėje iškrauti ir suvaryti į tvartus naujus atvežamus gyvulius, juos pašerti, pagirdyti, išmėžti tvartus ir sulaukę signalo, kad vagonai jau stove geležinkelio stotyje pristumti prie rampos ruošdavosi kelionei.
Prasidėdavo paruošiamieji pakrovimo darbai. Pirmiausia sunkvežimiu iš bazės nuveždavo jau iš anksto paruoštas medines blankas ir kartis (jas kiekviename vagone prikaldavo prie sienos – prie jų bus rišamos telyčios), supresuoto šieno kitkas, bačkas po dvi į vagoną, (prieš išvykstant jos bus pripildytos vandens), šiūpėles, kibirus ir, paskiausiai, pačias telyčias. Paprastai būdavo pakraunama keliasdešimt telyčių – užpildomi trys, keturi ar penki vagonai. Viena komandiruotė palydovui buvo apmokama už septynių telyčių priežiūrą, o viename vagone jų būdavo keturiolika. Dažniausiai vienas palydovas apsiimdavo prižiūrėti visas viename vagone esančias telyčias, o kartais dviese prižiūrėdavo tris vagonus ir atlyginimas už darbą (beja neblogai, tais laikais, apmokamą – 150 rublių už vieną dviejų savaičių komandiruotę) padvigubėdavo ar net patrigubėdavo.
Pakrovimo diena pralėkdavo siuvant sunkvežimiais iš bazės į geležinkelio stotį ir atgal. Paruošti vagonus ir pakrauti gyvulius dažnai padėdavo kiti palydovai, laukiantys savo eilės sekančiam reisui ar šiaip kiti jų draugai. Vagonus iš stoties dažniausiai ištraukdavo po vidurnakčio, o neretai ir paryčiais, tad būdavo pakankamai laiko palydoms. Palydėtuvės prie butelio degtinės, užkandant lašiniais, dešra ir raugintais agurkais, tęsdavosi tol kol garvežys truktelėdavo ir sąstatas pajudėdavo. Tada iš vagono iššokdavo ar išropodavo talkininkai, o šio reiso palydovai eidavo į savo vagonus, pas savo telyčias. Kelionė , kuri tęsis savaitę, dvi, tris, o kartais ir ilgiau – prasidėdavo.
Taip, prisimenu, prasidėjo ir mano pirmoji, kaip palydovo, kelionė. Truktelėjus sąstatą sušvilpia garvežys ir iš lėto pradeda didinti greitį. Netrukus traukinys ritmingai dunksint ratams pradeda judėti tolygiai, telyčios apsiramina ir aš pro atviras duris dar kurį laiką žiūriu į tolstančias Kapsuko šviesas . Diena buvo ilga. Tuoj pradės brėkšti , tad einu gulti. Septynios telyčios iš vienos pusės, tiek pat iš kitos , tarp jų viena ant kitos lygiai sukrautos presuoto šieno kitkos, o ant jų viršaus, perpjovus virves pora kitkų paleistos ir šienas išsklaidytas – tai mano lova ir telyčių pašaras , kurio turės užtekti savaitei. Prie durų – iš vienos ir iš kitos pusės pastatytos dvi vandens pripildytos bačkos. Palieku šiek tiek pravertas duris ir įlendu į miegmaišį. Ritmiškai dunksintys vagono ratai bei atrajojančių ir dūsaujančių telyčių skleidžiami garsai veikia migdančiai.
Telyčios traukiniais keliavo taip pat pirmą kartą ir pradžioje joms tai buvo neįprasta ir baugu – garvežiui truktelėjus vagoną ar vėliau, jau kitose stotyse, formuojant naują sąstatą stumdant vagonus , telyčios išsigąsdavo – gulinčios pašokdavo iš vietos, o tos kurios stovėdavo, griūdavo ar, bandydamos išsilaikyti ant kojų, atsitrenkdavo į šalia stovinčią kelionės draugę. Bet tai praeidavo po dienos kitos ir jos puikiai išmokdavo, kaip išlaikyti lygsvarą . Į kelionės pabaigą jos tik išsižergdavo plačiau ir nesibaimindavo.
Pabudau nuo stipraus trinktelėjimo. Telyčios stojosi, atsistojau ir aš , iki galo atstūmiau duris – užrašas ant stoties sako, kad mes (dar tik) Palemone. Dar keletą kartų trinktelėjo prijungiami ir atkabinami vagonai ir mus nustūmė ant šalutinio kelio. Išlipau iš savo vagono. Paaiškėjo, kad stotyje stovėjome jau kelios valandos, o brigadininkas, (tą kartą tai buvo brigadininkė Andzė), jau išsiaiškinus pas geležinkeliečius, kad stovėsime dar mažiausiai kelias valandas, o gal ir pusę dienos, tad leido pamiegoti ir manęs nebudino. Turėjome pakankamai laiko pagirdyti telyčias, pašerti, apsimėžti , kibirais prisinešti iš netolimais esančio krano šviežio vandens ir vėl užsipildyti statines, apsiprausti patys ir papusryčiauti. Tą kartą iš Palemono mus ištraukė apie vidurdienį . Paprastai niekas nepranešdavo , kada prekinis traukinys pajudės, galima tik suprasti , kai užsidega žalia šviesoforo šviesa (bet šviesoforą, jei esi sąstato gale, ne visada galima matyti), kad tai bus netrukus. Tad nuo traukinio nueiti toliau būdavo nepatartina.
Dunkstelėjus garvežiui patraukus vagonus ir pradėjus sąstatui judėti, pabėgėjęs prisivijau ir įšokau į savo vagoną. Pūškuojant mūsų traukiniui tarp Palemono ir Vilniaus, pro praviras duris išmečiau į krūvas sustumdytą mėšlą ant augančių prie geležinkelio bėgių krūmokšnių, tada pabarsčiau šiek tiek šieno dulkių ant vagono grindų, kad telyčios būtų sausos ir švarios. Atlikęs visus darbus, atsisėdau ant grindų, kojas nuleidęs pro vagono duris ir žiūrėjau į pro šalį pralekiančias vidurvasario Lietuvos pievas, javų laukus, besiganančias karvių bandas, mažus miestukus ir ištroškęs įspūdžių tetroškau, kad judėtume greičiau.
Kitas sustojimas buvo Naujojoje Vilnioje, vandens dar turėjome, tad tereikėjo sulaukti, kada traukinys vėl pajudės.
Pradžiugino sklidinas kibiras raudono vyno
Kitą rytą pabudome jau Baltarusijoje. Traukinys jau keletą valandų stovėjo Mogiliove. Ta pati rutina – dar pasipildėme vandens atsargas telyčioms, o mano bendradarbiai pasipildė atsargas ir sau. Formuojamame ant gretimų bėgių sąstate tarp prikabintų cementų, trąšomis, kitais kroviniais pakrautų vagonų ir naftos produktais užpildytų cisternų, buvo keletas vagonų, kuriais buvo vežamas į statines supilstytas moldaviškas vynas. Mano kolegoms nereikėjo ilgai įkalbinėti vyno palydovo-apsaugininko. Moldavas už penkis rublius jiems pripylė sklidiną kibirą raudono vyno.
Traukinio sąstatui vėl pajudėjus, visa mūsų kompanija – brigadininkė Andzė, sudžiūvus šeštą dešimtmetį įpusėjusi moteriškė, kuri man priminė raganą, tik ji buvo ne su šluota o su šiūpėle, trys vyrai ( Andzė į savo brigadą priimdavo tik vyrus) ir aš sulipome į vieną vagoną. Diena pralėkė greitai – to kibiro pakako, kol pervažiavome visą Baltarusiją ir tik traukiniui pakeliui trumpam stabtelėjus, pažiūrėdavome telyčias savo vagonuose – ar kuri neatsirišus ar nesismaugia, paduodavome šieno ir atgal į „vagoną-restoraną“.
Man vyno niekas nesiūlė, buvau paauglys, niekad neragavęs alkoholio, o ir dar jų viršininkės sūnus (mano motina dirbo veislinių gyvulių supirkimo bazėje valdytojo pavaduotoja) , tad jie žinojo, jog toks pavaišinimas galėtų jiems atsirūgti, bet istorijomis ir nutikimais iš ankstesnių kelionių ir iš savo asmeninio gyvenimo (gal moldaviškas vynas jiems atrišo liežuvius), jie dalinosi noriai.
„Aš carska kurva“ – prisimenu apie save sakė Andzė ir papasakojo istoriją, kaip gražus jaunas general kapitan norėjo ją pamylėti daugiabučio namo laiptinėje. „Tada dar buvau keleta metų jaunesnė“, – sako ji. – „Su mini sijonuku ir šinjonu. Tik pyst, kažkas uždegė laiptinėje šviesą.“ General kapitan, pamatęs Andzę šviesoje, nusikeikė ir jam praėjo noras mylėtis. „Todėl, kad aš с зади пионерка с переди пенсионерка“, – sako Andzė ir juokiasi. Prisimenu šį pasakojimą, nes po to jį girdėjau su šiek tiek skirtingomis variacijomis, ne vieną kartą.
Prisivaišinus pagailo telyčių
Pro Ukrainos stepes su sustojimais pradardėjome per tris dienas ir pasiekėme Karpatų priekalnes. Niekad nebuvau iki tol išvažiavęs už Lietuvos ribų toliau Gardino, tad daugiausiai laiko, jei nešerdavau, negirdydavau telyčių, nemėždavau ir neskaitydavau Jacko Kerouacko „Kelyje“ ar nestovėdavome kokios nors stoties šalutiniame kelyje, praleisdavau pro praviras vagono duris (viena medinė blanka apdairiai buvo prikalta tarp durų, kad sėdint, net šiek tiek persisvėrus neiškristai) vėpsodamas į besikeičiantį landšaftą – lygumas, o vėliau į tolumoje boluojančius žalius kalnus, kurie Suvalkijos lygumose augusiam vyrukui atrodė kaip nerealiai gražus paveikslas; į pakelėse nokstančias trešnes, kukurūzų laukus ir nedidelėse gyvenvietėse pravažiuojant traukiniui mums mojančius vaikus. Pagaliau, po penkių parų, naktį pasiekėme tikslą – gal šimtas kilometrų nuo Ternopolio nutolusią gyvenvietę, vieno kolūkio centrą.
Apie tai, kaip buvo iškrautos telyčios, kaip jos buvo suvarytos į sunkvežimius ir išvežtos į kolūkio fermas, daug papaskoti negaliu, nes nuo darbo, pats to nenorėdamas, išsisukau ir jos buvo išvežtos be mano pagalbos.
Kai iškrovimo dienos rytą atvyko kolūkio atstovė, apžiūrėjo telyčias ir vėl išvažiavo suorganizuoti transporto, visi dykinėjome ir laukėme sunkvežimių. Buvo nežmoniškai karšta iš pačio ryto. Norėjosi gerti, o mamos įdėti kompotai buvo seniai pasibaigę, limonadas, kurį buvau nusipirkęs vienoje iš pakelės stočių, taip pat išgertas, tad kol laukėme sunkvežimių, nusprendžiau pasidairyti ir nusipirkti ko atsigerti. Netoliese prie stoties pamačiau tai, ko ieškojau, – būrelis vyrų gaivinosi iš bačkos pilstoma gira.
Tuo metu mano rusų kalba nebuvo labai gera, bet drąsiai priėjau, ištiesiau dvidešimt kapeikų, ir matronos, kuri pilstė girą, paprašiau – oдин пиво – taip buvo užrašyta ant geltonos bačkos. Paėmęs pusės litro bokalą siurbtelėjau giros ir tik tada supratau, kad čia kažkas ne taip, kad пиво , tai tikrai ne gira. Ką gi, karšta, o gerti tai norisi, o pinigai sumokėti (vis tik gimęs ir augęs Suvalkijoje) – taip ir išgėriau tą bokalą.
Kai sugrįžau numalšinęs troškulį prie mūsų vagonų, sunkvežimiai jau buvo atvažiavę. Aišku, tuoj puoliausi padėti atrišinėti ir pervarinėti telyčias iš vagonų į sunkvežimius, tik staiga man jų pasidarė taip gaila – per kelionę jau buvome susidraugavę – apėmė toks graudulys, jog net ašaros pradėjo riedėti skruostais ir visai apleido jėgos. Pamačiusi, kad nekordinuoju judesių ir kažko graudinuosi, Andzė paklausė, kas yra, ką gėriau. Sakau – пиво. Tada nusijuokus pavedė mane prie tvoros ir pasiūlė išsitiesti ant žolės po medžiais. Atsigulęs dar pakūkčiojau ir pabudino mane tik tada, kai paskutinis sunkvežis jau buvo išvažiavęs, o mūsų visų laukė kolūkio zootechnikė, kad su viliuku nuvežtų į kolūkio gyvenvietės kontorą, kurioje bus atžymėtos komandiruotės, o po to – į bendrabutį, kur galėsime pernakvoti naktį ar dvi, kol Andzė nupirks traukinio bilietus – plackarte – namo.
Tų laikų jau nepakartosi
Po to buvo daugiau kelionių – važiuodavau kiekvieną vasarą po vieną ar du kartus – į Rusiją, už Uralo, į Vidurinę Aziją, į tą pačią Ukrainą. Paskutinį kartą lydėjau telyčias į kažkokį Pamaskvės kolūkį jau studijuodamas Vilniuje – tą kartą parvežiau būsimai žmonai į celofaninį krepšį sudėjęs savo mėšlu pasmirdusius darbinius drabužius, kad išskalbtų (tiesa, jų daugiau neprireikė) ir lenkiškų kvepalų buteliuką „Быть Может“, kuriuos pirkau Makvoje.
Tų kelionių metu patyriau daugybę įspūdžių, išgirdau įvairiausių istorijų iš žmonių, su kuriais kartu lydėdavome telyčias, per tą laiką puikiai išmokau rusų kalbą, ir tokios klaidos dėl kalbos nemokėjimo daugiau nebepakartojau. Bet šiandien žinau, kad rusų kalbos žinios jau nepadės, o kai išeisiu į pensiją, palydovų brigadininku nebūsiu, nes – это быть не может...
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
