„Genetinis užkodavimas“ slypi telomerose – tai chromosomų dalis, kuri dalinantis ląstelei vis trumpėja. Ląstelės gyvenimo trukmė užkoduota telomerų ilgyje: pasiekus tam tikrą telomerų ilgio ribą ląstelė pradeda „senti“ ir žūsta. Navikinėse ląstelėse normalus telomerų trumpėjimas yra sutrikęs.
Gyvenimo sąlygos, mityba, emocinės būklės gali paspartinti šiuos procesus. Tai reiškia, kad patys galime šiek tiek prisidėti prie šių procesų pristabdymo. Tačiau už visus mokslinius paaiškinimus, manau, daug svarbiau suprasti realybę ir tikrąsias priežastis.
Todėl papasakosiu asmeninę istoriją, kaip „gyvensenos mada“ paveikė mane. Sakoma, kad į alkoholizmą veda du keliai: socialinis ir problemų sprendimo. Tie patys keliai mane atvedė ir į sveikesnę gyvenseną. Nuo vaikystės mačiau socialinius pavyzdžius: iš pradžių tėvus, tada draugus ir visą kitą supančią aplinką.
Kokie tai pavyzdžiai? Manau, kad visiems mums įprasti ir puikiai pažįstami. Tėveliai daro viską, kad aprūpintų ir apsaugotų savo vienturčiu tapusį vaiką, tačiau patiems tai tampa nepakeliamai sunkiu darbu. Tėvelis įninka į alkoholio liūną iš beviltiškumo, mama tiesiog priima gyvenimo žaidimo taisykles ir vis kažko laukia, tikisi, viliasi...
Paauglystėje keistai atrodė ir bendraamžių svaiginimasis, rūkymas, tam kad būtum socialiai priimtas, neatstumtas asmuo. Noras būti priimtai socialiai nedingo, tačiau toks gyvenimo būdas atrodė beprasmis. Matymas, kaip žmonės nesugeba bendrauti neapsvaigę, man kėlė nuostabą. Nejaugi bendravimas – tokia kančia ar diskomfortas, kad jį reikia malšinti alkoholiu ar cigaretėmis?
Ar jums tai neskamba dviprasmiškai ir paradoksaliai? Visa tai priimtina visuomenei... tačiau ne man. Šeimoje šios nuostatos taip pat atsispindėjo. Kai pradėjau rūkyti, tėtis tai pirmasis įtarė, nors ir pats rūkė. Moralų nebuvo, tačiau norėjo atvirumo.
Pirmą kartą rūkiau tėtės cigaretę būdama aštuonerių. Niekaip nesupratau, kaip galima rūkyti ir mėgautis. Būdama vienuolikos mačiau, kaip tėvai sunkiai suduria „galą su galu“, todėl pasiprašiau eiti dirbti į statybas, kad galėčiau užsidirbti „arbatpinigių“, už kuriuos galėčiau nusipirkti naują lovą, dviratį, galėčiau leisti sau išeiti susitikti kur nors „prabangiau“ su draugais – į kavinę. Tai buvo gera pamoka suvokiant, kad fizinis darbas nėra didelis malonumas.
Kartu tai didino mano atskirtį nuo bendraamžių dėl skirtingo požiūrio ir patirties. Kuo buvo didesnė atskirtis, tuo didesnis buvo noras būti priklausomai.
Paklausit, kam toks atviravimas? Tam, kad parodyčiau, jog elgesys gali keistis. Tokias „gyvenimo žaidimo taisykles“ kurį laiką toleravau, kol supratau, jog man tai nepriimtina. Į sveikesnę gyvenseną ėjau po truputį. Pirmiausia atsiskyriau nuo tų draugų, kurių elgesys man buvo nepriimtinas. Nesmerkiau jų, tačiau pasirinkau ieškoti kitų draugų, kitokio gyvenimo būdo, kad būtų galimybė atsisakyti žalingų įpročių.
Nuo gimimo nebuvau stipriausios sveikatos, todėl suvokiau, kad žalinga gyvensena – ne išeitis. Gal nuo sunkaus darbo, gal nuo streso krūtinę draskė skausmai, tad maniau, kad sulaukti penkiasdešimties – maža tikimybė. Pradėjau bėgioti, sportuoti, tikėti, kad tai, ką darau – naudinga mano sveikatai.
Būdama 22-ejų jau turėjau nemenką darbo patirtį, kurią nuolatos reikėjo suderinti su studijomis.
Siekiu rūpintis ne tik savo sveikata, tačiau dalindamasi savo patirtimi parodyti žmonėms, kad gyvenant sveikai, gyvename dėl savęs, savo įsitikinimų, kurdami naujas moralės normas, naudingas visuomenei. Sakysite sveikuoliai atsiskyrėliai, atstumti visuomenės nariai? Visai ne! Tai – mąstantys, inteligentiški žmonės, kurie patys formuoja tikrąsias normas. Sveikuoliškai gyvenančių žmonių propaguojamos idėjos įkvepia ir palaiko, leidžia pasijusti teisingai gyvenančios visuomenės dalimi.
Nepriklausomas gyvenimas – tikrąją šio žodžio prasme, nepriklausomas nuo žalingų įpročių – pati didžiausia laisvė, kurią man pavyko surasti. Socialinis kelias į sveiką gyvenseną tapo svarbus mano gyvenime ir leido rinktis pačiai. Klausimas nelengvas: ar rinktis nuo vaikystės matomą žalingą gyvenseną ir apsimesti, kad tai padeda išspręsti problemas, arba išties spręsti šias problemas renkantis sveiką gyvenseną.
Dabar galiu pasidžiaugti keliais pasiekimais: nerūkau jau trejus metus, nevartoju alkoholio, esu fiziškai aktyvi, suderinus mitybą ne tik atsikračiau virškinimo ir odos problemų, bet ir jaučiuosi energinga visą dieną ir galiu džiaugtis, kad gyvenu.
Šiais metais, matydama sveikuoliškai gyvenančių žmonių laisvalaikio praleidimo būdą, blaivius vakarėlius „VAROM“, tapusi „ruone“ supratau, kokios neribotos žmogaus galimybės ir kad daug kas priklauso nuo mūsų suvokimo ir požiūrio.
Paskaičius straipsnių apie kitus sveikuoliškai gyvenančius žmones, manęs nestebina daugybė komentarų, kuriuos rašo baikštūs žmonės, kritikuodami sveikuolių gyvenseną ir mintis. Kuo remiantis manau, kad neigiamai komentuoja baikštūs žmonės? Mano nuomone, sveikuoliškas gyvenimas jiems nežinomas, nesuprantamas, todėl galbūt ir gąsdinantis.
Tikiu, kad „priklausomam“ žmogui matyti į teigiamą pusę besikeičiančią aplinką gali būti sunku, nes suvokiama grėsmė „likti už borto“ arba būtinybę keistis.
Savo tapatybės neatskleidžiu tik dėl to, kad šį pasirinkimą keistis priėmiau aš, o ne mano tėvai, kurie, tikiu, kažkada irgi šį sprendimą priims laisva valia. Todėl norėčiau padrąsinti nebijoti pokyčių, nebijoti keisti geriančius „draugus“ į tikrus draugus ir sveikatai palankią aplinką. Elgiantis teisingai lengviau sulaukti palaikymo. Jo sulaukiau ir aš.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
