Žmogus išvažiuoja studijuoti kitur, nors Lietuvoje yra puikių aukštųjų mokyklų, universitetų ir, tada pradeda rašyti apie meilę tėvynei, apie tai, kaip širdelę spaudžia leidžiantis lėktuvui, kada išgirstamas stiuardesės balsas lietuviškai.
Pirmiausia, žmonės valyti seneliams užpakalių ar dirbti juodžiausių darbų nevažiuoja dėl to, kad lietuviui patinka jaustis vergo kailyje. Važiuoja tik todėl, kad Lietuvoje daugiau kaip du trečdaliai dirbančiųjų neuždirba net vidutinės algos. Be to, nuo sausio 1-osios pakeltas minimalus uždarbis didėjo tik trečdaliui jį gaunančiųjų, o likusiems nebuvo pakeltas, nes juk lietuvis protingas - sumažinai etatą, nors dirbi tiek pat, kiek dirbai, ir išsprendei reikalą.
Ir niekam nerūpi, kaip šeima, žmogus gyvens. Niekam nerūpi, kad sumokėjęs mokesčius jis maistui pinigų beveik nebeturės. Buvo tokia valstybė, kuri savo tautą vedė į prarają, o lyderis, nors matydamas, kad nieko nepakeis, vis liepdavo savo specialiai įkurtai ministerijai kurti filmukus, straipsnius, kaip reikia mylėti savo šalį ir aukotis dėl jos, nors ji dėl tavęs nedarys nieko. Kaip viskas baigėsi, dauguma žino.
Niekada žmogus nebus laimingas, jei nebus laimingi jo artimiausi žmonės. Manau, daugumai skaudu žiūrėti, kai vaikas mojuoja atsisveikindamas oro uoste su tėvais, skaudu tėvams, kad su tuo, kas brangiausia, turi atsisveikinti vien dėl to, kad kita šalis gali duoti daugiau svetimam, atvykusiam iš kitos šalies, nei sava, mylima šalis gali duoti savo piliečiui.
Skaudu tėvams, kada vaikas, baigęs mokyklą, nori kažkur studijuoti, bet negali vien dėl to, kad tėvai nėra tokie pajėgūs mokėti už jo studijas, kurias baigus nesi garantuotas, jog vaikas gaus darbą, kurį dirbdamas galės oriai gyventi.
Galima rašyti labai daug, bet, manau, viską pasako statistika: jei savo vaikams reikia padėti materialiai, net tada, kai jiems 30 metų, jei pas mus savižudybių skaičius vis dar labai aukštas ir esame vieni iš pirmaujančiųjų pagal jį. Čia galima vardinti ir vardinti faktorius, kurie tikrai šalies nedaro laimingos.
Manau reikia kalbėti realiu laiku: daugumai šalies meilė atsiranda tik tada, kai esi toli nuo jos. Bet jei esi tikras patriotas, tada nė už ką savo šalies neiškeistum ir viską darytum tik čia. Nesvarbu, kad ji - kaip dykuma, kuri daug reikalauja iš tavęs, bet tiek mažai duoda tau...
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
