Pati esu šeimos gydytoja ir poliklinikoje dirbau beveik du dešimtmečius, tačiau pastaruosius kelerius metus dirbu privačiame kabinete. Labai norėčiau čia ir pasilikti ir labai bijau, kad tolimesni V. Andriukaičio bei jo komandos veiksmai, kurie prilygsta sveikatos sistemos amputacijai, gali mane vėl grąžinti į nakties darbo režimą, kuriame iki šių dienų yra įstrigęs ne vienas kolega bei didesnė dalis Lietuvos medicinos darbuotojų, o drauge su jais – ir tūkstančiais tų, kuriais rūpinamės – pacientų.
10 minučių pacientui - beprotybė
Pirmasis ir svarbiausias faktorius, kuris mane paskatino keisti darbo vietą – gydytojui tenkanti atsakomybė prieš pacientą ir savo sąžinę bei pareigas. Dažnam atrodo, jog medikas privalo ar gali išspręsti visas paciento problemas jam skirdamas vos dešimt minučių. Tai, kad svarbiausia gydytojo pareiga, dar Hipokrato priesaikos užtvirtinta, – besąlygiška pagalba ligoniui – esu visiškai įsitikinusi. Tačiau taip pat neabejoju, jog nerasite tokio gydytojo, kuris vos per 10 minučių sugebėtų nuodugniai apžiūrėti, surinkti anamnezę, ištirti, išsiaiškinti ligos priežastis ir paskirti tinkamą gydymą.
Kokybė per 10 minučių tiesiog negalima. Tik tenka spėti, kaip dažnai nenustatomos ligos, padaromos klaidos diagnozėse, skiriamas netinkamas gydymas, – o juk Hipokrato priesaikoje bene pagrindinis teiginys: „Svarbiausia – nepakenkti pacientui.“
Deja, kai dirbau miesto poliklinikoje, tai buvo kasdienybė, kartais per pamainą tekdavo priimti per pusšimtį pacientų, o po to dar lankymai pacientų namuose. Apie kokią kokybę čia galima būtų kalbėti? Tiesiog bėgomis viską tekdavo daryti. Ir visa tai – už 2,5 tūkst. litų algą per mėnesį – gydytojui, atidavusiam pacientams per 20 metų gyvenimo?.. Panašiai uždirba ir autobuso vairuotojai ar vadybininkai prekybos centruose.
Dovanas priimdavau nusukusi šalin akis
Sutinku, kad kiekvienam darbui tenkančios atsakomybės yra svarbios, tačiau 20 savo gyvenimo metų mokslui ir praktikai paaukojęs, kovojantis dėl paciento gyvybės ar sveikatos, neretai nerandantis laiko šeimai dar turi ir svarstyti apie tai, kaip ją aprūpinti iš šios apgailėtinos algos? Kas gi beliko, teko prisidurti prie atlyginimo „atsidėkojimais“ ir kitokiomis dovanėlėmis, kurias priimti tekdavo nusukus šalin akis ir jaučiant didelį gėdos ir kaltės jausmą, kad nusižengiau savo principams ir vertybėms...
Pastebėjau, kad dažnam ligoniui į galvą įskiepyta, kad be „dovanų“ gydytojo dėmesio jis gali nesitikėti. Ši visuomenėje atsiradusi keista nepagrįsta baimė ir nepasitikėjimas medikais privertė mane pačią suabejoti savo profesionalumu. O tai padaryti itin sudėtinga, kai į kabinetą vos įėjus vienam žmogui jau imi galvoti apie tai, kaip kuo greičiau priimti kitą, nes kitu atveju tiesiog nebespėsi apžiūrėti vieno ar kito ligonio, kad už kabineto durų kylantis bruzdesys ir pikti komentarai yra tik mano pačios problema ir nemokėjimas susiplanuoti savo laiko.
Tačiau ar tai įmanoma, jei nori nors truputį ilgiau užtrukti konsultuodamas bent vieną pacientą – jis džiaugiasi, jog jam skirtas apžiūros laikas pratęsiamas, nors vos prieš kelias minutes pyko, kad daugiau dėmesio mėginau skirti kito ligonio istorijai. Tai tiesiog nesibaigiantis užburtas ratas...
Atsirado žodis „kokybė“, o ne tik „kiekybė“
Išvarginta tokio darbo miesto poliklinikoje, nusprendžiau išbandyti darbą privačioje klinikoje. Buvo sunku apsispręsti, vis dėlto pora dešimčių metų išdirbta vienoje poliklinikoje... Tačiau priėmiau sprendimą ir dabar drąsiai galiu pasakyti – gailiuosi tik dėl to, kad anksčiau to nepadariau. Visai kitos galimybės, kita kultūra – milžiniški skirtumai. Nors dirbti tenka panašiai, kaip ir anksčiau, tačiau darbe atsirado žodis „kokybė“, o ne tik „kiekybė“. Per pamainą priimu vidutiniškai 10-15 pacientų, pacientas registruojamas kas pusvalandį. Atsirado tas saugumo jausmas, kurio labai trūko valstybinėje įstaigoje, nes čia skiriu pacientui laiko tiek, kiek reikia, todėl esu rami, kad kiekvienam skirtas laikas buvo išnaudotas kaip ir pridera.
Nors iš darbo grįžtu vos pavelkanti kojas, tačiau laiminga. Laiminga, kad galiu būti tikra daktare, galiu atiduoti save visą ligoniams ir galiu tai daryti profesionaliai. O ir atlygis už darbą čia kitoks: privačioje įstaigoje uždirbu pusantro karto tiek, kiek uždirbdavau valstybinėje poliklinikoje, ir viską oficialiai, be jokių „dovanėlių“. Tikriausiai ir norint čia jų negausi, nes pacientai susimoka už paslaugas kasoje ir nesijaučia esą skolingi gydytojui. O ir mokėti nėra už ką, kiekvienas priimamas sutartu laiku, kiekvienam skiriu dėmesio ir laiko tiek, kiek būtina. Tai ir yra tikra medicina. Be to, ne tik atlyginimas svarbu – šios įstaigos vadovas dažnai pakalbina, padėkoja, o tai taip pat labai svarbu...
Nustokite gąsdinti gydytojus
Pastaruoju metu dažnai tenka perskaityti straipsnius apie reformų planus sveikatos apsaugos sektoriuje. Niekaip nesuprantu, kodėl dabartinė planuojama sveikatos apsaugos ministerijos reforma yra prieš privačiai dirbančius medikus bei privačiai besigydančius pacientus? Sveikatos ministras, pats dar neseniai kaltintas reikalavęs kyšio iš „Rubikono“, dabar visai be pagrindo viešai šmeižia ir rubikonais vadina privačias medicinos įstaigas, gąsdina, kad su privačiomis gydymo įstaigomis nebus sudaromos sutartys ir ligoniai negalės gauti bent dalinio apmokėjimo iš ligonių kasų už gydymą. Nori visus gydytojus ir pacientus sugrūsti į valstybines poliklinikas ir ligonines...
Kokia viso to prasmė? Ar tuo norima pasiekti, kad būtų mažesnės eilės, ligoniai būtų geriau aptarnaujami, sumažėtų kyšiai gydymo įstaigose? Atrodo, kad tokie sveikatos apsaugos valdininkų žingsniai į gerą neatves. Dalis gydytojų tiesiog nepakentę šios netvarkos emigruos į kitas Europos šalis, išaugs eilės poliklinikose, blogės medicinos kokybė, dar labiau suklestės korupcija gydymo įstaigose. Ar tokios ateities sveikatos apsaugoje laukia medikai ir pacientai? Atsakykite man, prašau..
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
