Taigi esminis klausimas, kuo gi užsiima šiuo atveju LFS - „fotosąjunga“? Kokie šios organizacijos, kaip pasakytų vienas literatūrinis herojus, sakraliniai uždaviniai? Teoriškai, bent man atrodytų - tai turėtų būti fotografinės bendruomenės telkimas, švietimas ir pagalba.
Paeiliui - fotografinės bendruomenės telkimas. Anot LFS pirmininko J. Staselio, didžiausia LFS problema - jaunimas. Kiek daugiau nei du šimtus narių turinčioje LFS didesnė dalis jau yra arti pensinio amžiaus arba pensininkai.
Ogi logiška būtų pasiteirauti, kokia nauda jaunam žmogui iš to, kad jis bus LFS nariu? Iš esmės naudos jokios.
Jaunasis LFS narys negaus nuolaidos nė viename pasaulio muziejuje (Aš pasigirsiu, kažkada esu įžūliai gavęs nuolaidą eidamas į MOMA Niujorke, bet tuomet turėjau dar sovietiniais laikais išduotą Fotodraugijos pažymėjimą. Dabar gi LFS nariai net pažymėjimo neturi).
Jaunasis LFS narys negaus jokios nuolaidos jokioje Lietuvos parduotuvėje, kuri prekiauja fotografine ar kompiuterine technika.
Ką jau kalbėti apie fotografijai prijaučiančias vynines - jaunasis LFS narys vyno specialia kaina taip pat negaus.
LFS vadovybei tokių naudų organizavimas , arba nesuprantamas, arba tokiems veiksmams tiesiog trūksta fantazijos ir kūrybiškumo.
Tai ko gi kūrybingam jaunuoliui veržtis į LFS gretas, jei iš šios organizacijos jis iš esmės nesulauks jokios pagalbos - nei patarimų, nei menamų partnerių, nei juo labiau jokios materialinės naudos? „Nėra lėšų“, - labai lietuviškai sako LFS pirmininkas J. Staselis.
Galima būtų leistis į detales, bet peršokime į kitą temą - fotografinės visuomenės švietimo problemą. Ir fotografijos kaip reiškinio populiarinimą tuo pačiu.
Šioje sferoje, ar temoje - iš tiesų dar sunkiau surasti LFS pėdsaką. Išskyrus kelis festivalių vardu vadinamus renginius, kuriuos tradiciškai organizuoja LFS, šioje švietėjiškoje sferoje kažin kokių žygių fotosąjunga nėra nuveikusi. „Nes nėra lėšų“, - sako pirmininkas J. Staselis.
Betgi tai ir yra sfera, kur galima uždirbti lėšų. Ar LFS organizuoja fotografijos kursus? Ar LFS organizuoja praktinius ar teorinius mokymus, taip sakant, „žmonėms iš gatvės“? Ar LFS siūlo savo narių darbus įsigyti valstybinėms įstaigoms, ambasadoms, ir kt.? Akivaizdu, kad ne. Galbūt tai savotiška arogancija? Galbūt LFS tarsi masonų ložė užsisklendusi ir paslaptinga? Deja, akivaizdu, kad tai – tik tingumo, nesusigaudymo ir neveiklumo pėdsakai.
„Aš kartais išeinu iš darbo aštuntą valandą“, - sako pirmininkas J. Staselis. Turbūt matome, kad ne pirmininko darbe praleistos valandos turi įtakos LFS veiklos produktyvumui.
Gal per daug neįsijausdami vėl peršokime į kitą - profesinės sąveikos lygmenį, kuris, bent jau mano įsitikinimu, turėtų būti svarbus LFS veiklos „žanras“.
Turiu įtarimų, kad LFS ir kitos kūrybinės sąjungos egzistuoja tam, kad būtų savotiškais mediumais tarp valdžios struktūrų (Seimo, Vyriausybės, prezidentūros, ministerijų ir pan.) ir kūrybinės bendruomenės. Taigi, jei kalbant apie kitas problemas kažkokias LFS veiklas ar jų pėdsakus dar galima įžvelgti, tai šioje sferoje - absoliutus nulis.
Ar LFS kaip nors gynė kūrėjų interesą, kai Vyriausybėje buvo žongliruojama autoriniais mokesčiais? Ar buvo stengiamasi kažkokiose plotmėse ginti kūrėjų socialinius ir buitinius interesus kokiais nors būdais ar veiksmais? „Aš nusiunčiau kelis e. laiškus ministro padėjėjai“, - sako pirmininkas J. Staselis.
Tai kam gi skirta LFS? Norom nenorom man peršasi įkyri mintis, kad LFS, kaip ir kitos kūrybinės sąjungos, skirtos formaliems įvairiais būdais „kūrybai“ skiriamiems pinigams „įsisavinti“. Turbūt nieko čia nuostabaus, kad kaip ir daugelyje sričių Lietuvoje, LFS veikloje svarbu veiksmas, o rezultato kokybė lieka kažkur tolybėse.
Nuolatinis, lietuviškas, sermėginis dejavimas apie lėšų stygių vis tik šiaip ar taip atsimuša į šeimininko kompetencijos sieną. Kaip ir kiekviename mūsų gyvenimo žingsnyje, taip ir LFS (o ir kitų kūrybinių sąjungų) veikloje svarbu šeimininko kūrybiškumas, išradingumas, ir turbūt nereiktų bijoti šio žodžio - verslumas. Galbūt ir reikėtų užgniaužti ambicijas, pasipūtimus, aroganciją ir kitas emocijas, prisitaikyti prie modernios visuomenės ypatumų ir pasiraitojus rankoves imtis darbų. Juk kaip sakė vienas mano pažįstamas, dėl meno ir užmušti galima.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
