„Manau, kad visi šitie „prodiuseriai“, be jokios sąžinės darosi pinigus, o ne padeda žmogui. Jei jam (V. Šapranauskui. - Red.) ir toliau nebus pagalbos, tuoj vėl visa Lietuva galės žliumbti, kad prarado nuostabų aktorių, ir kad niekas jam nepadėjo, o tik naudojosi jo nelaime ir kalė iš to pinigus“, - prieš tris savaites rašė gydytojas. Jis psichiatras, Sveikatos mokslų universiteto docentas ir aktyvus kovotojas, kad Lietuva nustotų gerti.
Pranašiški žodžiai! Iš kur jis žinojo, kad tai nutiks? (A. Verygos komentarą skaitykite teksto pabaigoje. - Red.) Mane tai sujaudino. Mes galėjome žinoti, kad V. Šapranauskui reikia pagalbos, kad jis kenčia ir ilgai taip netemps. Jei vienas žmogus tai pastebėjo, vadinasi, tai nebuvo kažkas paslėpto. V. Šapranausko mirtį kaip priešą dar buvo galima susekti ir sustabdyti.
Visai nenoriu kaltinti nei prodiuserių, nei ko nors kito. Lengva kalbėti po visko, kai jau šaukštai po pietų. Be to, nepažinojau V. Šapranausko. Tik stebėjau jo gyvenimą kaip daugelis kitų - per televiziją, laikraščiuose, portaluose. Galbūt visa jo aplinka ėjo kryžiaus kelius, kad išgelbėtų aktorių. Aš šito nežinau.
Girdėjau „Chorų karų“, kuriuos vedė V. Šapranauskas, prodiuserį Justiną Milušauską, kaip jis sakė darbe niekada nepastebėjęs aktoriaus girto. Jis kalbėjo per „Lietuvos ryto“ televiziją, Jakilaičio laidoje.
„Jis į darbą niekada neateidavo girtas. Darbe jis buvo labai profesionalus žmogus. Net įtarti nieko nebuvo galima. Jam buvo sunkumų ne darbe. Jis kartais paskambindavo, pakalbėdavome telefonu. Yra be galo daug žmonių, kurie būtų padarę viską, kad Vytautas nebūtų ryžęsis tokiam žingsniui.“ Jei tiksliai pamenu, kažką tokio kalbėjo prodiuseris.
Kai Jakilaitis suktai paklausė, kad turbūt prodiuseris nekaltina savęs dėl to, kas įvyko, J. Milušauskas atsakė, kad bando savyje ieškoti priežasčių, gal jis galėjau dar kažką padaryti, pasakyti. „Bet nežinau, ką galėjau pasakyti. Situacija yra labai neapibrėžta ir neaišku, kas iš tiesų vyko jo galvoje.“
Būtų kvaila dabar ką nors kaltinti. Tai būtų pats kvailiausias ir nebrandžiausias sprendimas. Geriausia, ką galim, tai pasimokyti iš tragedijos. Ką galėjom padaryti kitaip, kad tai nenutiktų?
Man A. Verygos įrašas yra vilties šaltinis. Jei esame atidūs, įmanoma pastebėti ar nuspėti nelaimę. Dar pasakyčiau, kad, ko gero, daug tokių nelaimių ir neįvyksta dėl aplinkinių pastabumo, atjautos.
„Lietuvos ryte“ šeštadienį skaičiau straipsnį, kaip vienas vaikinas išgelbėjo nuo tilto šokti susiruošusį vyrą. Arba kaip viena mama, ką tik pagimdžiusi lėliuką, po mėnesio gydymo net pati negalėjo suprasti, kodėl bandė nutraukti savo gyvenimą. Jai buvo pogimdyminė depresija.
Taigi yra daug atvejų, kai žmonės išgelbėjami. Esu tikra, ir V. Šapranauskas galėjo tarp jų patekti. Gal ir yra patekęs praeityje, tik vėl, mes nežinome apie tai?
Labiausiai noriu padrąsinti tuos, kurie taip kaip ir aš buvo priblokšti. Mes nesame bejėgiai nevilties akivaizdoje! Esame bendruomenė, mes visi. Palaikykim vieni kitus, neužsidarykim, kalbėkimės, leiskim vieni kitiems žinoti apie mūsų sunkumus.
Jau geriau prarasti kietuolio įvaizdį ir storaodžio vardą negu numirti ir palikti po savęs kelias ar keliasdešimt tūkstančių išdraskytų širdžių (juk visiems skauda, kai išeina žmogus).
A. Veryga nenujautė
„Bendraukime“ paklausė psichiatro A. Verygos, ar jis tikrai nujautė artėjančią nelaimę. „Tikrai nenujaučiau. Tai yra labai bendras dalykas. Yra labai daug žymių žmonių, kurie prasigėrė ir savo gyvenimą pabaigė liūdnai. Nereikia būti specialistu, kad tai nuspėtum. Jei žmogui yra bėda, didelė rizika, kad jis kažką pasidarys. Lietuvoje apie 70 proc. savižudybių yra siejama su alkoholio vartojimu“, - kalbėjo psichiatras, aršiai kovojantis už blaivybę Lietuvoje.
Jo įsitikinimu, aktoriui reikėjo pagalbos. „Nėra recepto, ką konkrečiai reikėjo daryti. Pirmiausia žmogui problema turi būti įvardinta. Jei mes kalbame apie priklausomybes, tarkime, alkoholizmą, yra daugybė centrų, kurie suteikia pagalbą“, - aiškino A. Veryga.
Nebuvo būtina V. Šapranausko atleisti iš darbo, kad jis suprastų, jog turi bėdų. „Reikėtų pasakyti, kad žmonės mato problemą, kad padės, kur kreiptis, o ne tą problemą dangstyti. Dangstymas ir priveda prie tokių situacijų“, - kalbėjo psichiatras.
Visgi jis nieko savo pasisakymu socialiniame tinkle nenorėjo kaltinti. „Gali būti, kad labai daug žmonių jam stengėsi padėti. Nepriimkit mano prielaidų už gryną pinigą. Nežinau, kaip iš tikrųjų buvo“, - sakė A. Veryga.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
