Kol nebuvo to 71, tai visko būdavo – ir negali įsėst nes prisigrūdęs atvažiuoja, lauki autobuso dar pusvalandį, vėluoji į darbą. Ir išlipt yra tekę neprivažiavus tos nelaimingos stoties. Esu apalpus bestovėdama prisigrūdusiame autobuse, kai jis įstrigo kamštyje ties Liepkalniu.
Važiuoja juo ir pensininkai į sodus, ir vaikai į mokyklas. Kelionė autobusais iš namų iki darbo trukdavo geriausiu atveju virš valandos. Dabar mikriuku atvažiuojam per 20 minučių.
Turbūt suprantat, kokius jausmus kelia savivaldybės užmojai vėl grąžinti tą praeitį – neleisti važinėti mikroautobusams. Jau galvoju, jei teks šitaip vargti, kaip tada, tai turbūt reiks ryžtis laikyti teises ir pirkti mašiną.
Bandome kalbėtis su valdžios atstovais, kad gal geriau tegul tikrai optimizuoja tą sistemą, jei jau taip skelbiasi. Lai keičia tuos maršrutus, kurie nepasiteisina, o ne naikina viską, kas tik bent kiek patogu ir gerai žmonėms.
Nesame įsikabinę į tą maršrutą, jis irgi turi savų trūkumų. Važiuojame pro taborą ir tenka važiuoti kartu su visa taboro publika, kartais plaukams šiaušiantis nuo jų priekabių ir pasakojimų, nosį užsiėmus dėl tvaiko. Bet kelionės autobusais atima tiek laiko ir sveikatos, kad mes linkę pakentėti narkotikų vartotojų, kalinių ir čigonių draugiją. Galų gale, stotyje laukti autobuso vakare, kai dažnai tenka stovėti ir po valandą, irgi ne pyragai.
Bandėm visaip paaiškinti. Bet gavom va tokį atsakymą, kuris tiesiog pribloškė. Pasirodo, vilniečiai kalti dėl tų milijonų, kurių vis trūksta ir trūksta savivaldybei, kuriančiai ambicingus projektus ir šiaip tiek daug visko darančiai, kaip ir šiame atsakyme privardinta (žiūrėkite nuotraukų galerijoje).
Tai jie turėtų iš Seimo tuos pinigus turbūt atimti, ar kaip suprasti? O ypač kalti tie 6 procentai, kurie naudojasi privačia vežimo sistema, „neužtikrinančia socialinio teisingumo“ – vos ne dėl jų dabar visi atsidūrė finansinėje duobėje?
Ir dabar jie turėtų kaip suprantu turbūt „mokėdami visą kainą“ už transportą, dar sumokėti ir savivaldybei trūkstamus milijonus, nes Seimas ir Vyriausybė kiek žinau pinigų irgi nesiruošia duoti.
Mes, pasirodo, dar ir verčiame viešojo transporto sistemą dubliuoti maršrutus. Sunku tik suvokti, kas ir kokiu būdu tą prievartą taiko? Pasižiūrėjus į dabartinius autobusų grafikus, tai tikrai kyla mintis, kad gal tikrai kažkoks žmonių nekenčiantis padaras laikė įrėmęs pistoletą į galvą tam, kuris sudarinėjo tuos grafikus.
Jau nekalbant apie tai, kad jeigu reikia persėsti, autobusas būtinai nuvažiuos pora minučių anksčiau, tai jei važiuoja du autobusai panašiu maršrutu, jie būtinai važiuos kartu 1-5 minučių intervale, o paskui pusvalandį ar valandą nebus nei vieno.
Pavyzdžiui, mes miestą galime pasiekti tik 19 ir 42 autobusais. Ryte, kai reikia važiuoti į darbą, 7 val. 06 min. ir 7 val. 07 min. nuvažiuoja abu autobusai, ir jeigu savo nelaimei ateini į stotelę 7 val. 08 min., tai kito autobuso gali tikėtis sulaukti tik 7 val. 30 min.
Savaitgaliais ir vakarais būna dar geriau – tenka ir po valandą, ir dar ilgiau laukti. Jei pietauja – pietauja visi vairuotojai, jei važiuoja, irgi kartu. Ar čia kompanija svarbu, ar saugumo sumetimais, sunku suprasti.
Keista, kad vis kalbama apie tuos priverstinai dubliuojamus maršrutus ir nevykusiai sukurptą nuostolingą eismo sistemą, bet va kas verčia kurti tokius grafikus ir maršrutus - tai ir lieka neaišku.
Mano atlyginimas ne toks, iš kurio norėčiau dar ir p. Zuokui trūkstamus milijonus padengti. Jei galėčiau, važiuočiau į darbą dviračiu. Deja, pas mus net kelkraščių nėra, ką jau kalbėti apie kokius takus pėstiesiems ar dviračiams.
O kelias vingiuotas, mašinos laksto visu greičiu, pakelės ir taip krepšeliais nustatytos. Žiemą niekas nesivargina jų nuvalyti, kol neapskambinam visų atsakingų instancijų. Taigi, nesiryžtu.
Kaip jau parašiau ir atsakyme savivaldybei, mes tikrai nenorim išsaugoti kokių pasenusių sistemų. Tenorim ramiai žmoniškai ir laiku pasiekti darbą. Na, ir namo grįžti norisi ne naktį ir išsekus nuo stumdymosi pilname autobuse.
Siunčiu ir oficialų savivaldybės atsakymą, šaltą ir abejingą. Nežinau, ar jie kada nors supras, kad jei nežiūrėtų į žmogų tik kaip į perkamą ir parduodamą daiktą, kaip į šaltinį, iš kurio galima būtų dar kažką išspausti, - nereikėtų jokių karų, jokių lozungų nei šantažo. Visi juos palaikytų ir padėtų.
O dabar, kai pradedama nuo pelno skaičiavimo ir visko naikinimo, belieka tik kovoti už savo teises, kiek dar įmanoma.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
