Vien tik pagalvojus apie tai, aš jaučiu tą milijoną tonų sveriantį „kodėl“ užgulantį mano pečius ir širdį, jaučiu protą pasiutusiu greičiu filtruojantį tūkstantines akimirkas praleistas su tuo žmogumi... Su žmogumi, kuris savanaudiškai nusprendė – gana! Žmogus, kuris nusprendė, kad aš jam nepadėsiu, kad jis man nerūpi ir atidavė save nebūčiai.
Ginkdie, aš neplaku savižudžių. Tame jau nėra jokios prasmės. Šio straipsnio tikslas kitas. Mane šiurpina savižudybės idealizavimas virtualioje erdvėje. Patinka mums tai ar ne, bet mūsų jaunėliai yra priklausomi nuo įvairių socialinių tinklų. Bendravimas, draugystė, bičiulystė įgavo visiškai kitą pavidalą. Kelios dešimtys, ar keli šimtai draugų fFeisbuke sukuria populiarumo iliuziją.
Iš gyvenimo išėjusiam Vytautui Šapranauskui, feisbuke akimirksniu buvo sukurta dešimtys nuorodų jo atminimui pagerbti. Puslapiai su Vytauto nuotraukomis, sentimentaliais posakiais, žvaigždžių komentarais ir užuojautomis. O kas vyko prieš kelias savaites ar kelis mėnesius? Šapranauskas buvo vanojamas esą jis girtuokliauja, negerbia žiūrovų ir taip toliau.
Nežinau, kaip ten iš tiesų buvo, o ir šiaip tai jau post factum. Bet staiga, po mirties, jis tapo super nova. Dėmesys, eilėraščiai ir dainos sukurtos tik jam. Straipsniai ir graudūs monologai okupavę virtualią erdvę.
O dabar lygiagrečiai, įsivaizduokime paskutiniame mokyklos suole sėdintį paauglį. Nelaimingą paauglį. Gal jį uja klasiokai, gal kiekvieną dieną jis ar ji turi eiti namo pakampėmis, nes kažkur tyko žiaurių bendraamžių šutvė. Gal namuose jo laukia ne gardus vakarienės kvapas, o alkoholio tvaikas ir agresyviai nusiteikę namiškiai.. Jis jaučiasi nemylimas ir nemėgstamas.
Ir štai jo galvon šauna ta „išganinga“ mintis, jog yra likęs dar vienas kelias gyvenimą padaryti geresniu – pasirinkti mirtį. Staiga iš nelaimėlio jis tampa dėmesį prikaustančiu žmogumi. Prevencija ir socialinė bendruomenės atsakomybė yra geriausia priemonė užkirsti šį kraupų reiškinį. Pareikšti užuojautą yra gražu, kilnu ir būtina. Tačiau įžymių žmonių savižudybės turi siaubingas pasekmes bręstančių žmonių nuovokai.
Reikia paauglius šviesti – visų pirma, kad pagalba ir sprendimai yra, ir tai turi būti prieinama kiekvienam. Visų antra, jie turi suprasti ir suvokti savižudybės pasekmes. Ta žala, tas begalinis, savižudžio paliktas nuometas, supintas iš daugybės juodų, skaudžių „kodėl“ ės artimųjų gyvenimus iki paskutinio atodūsio.
Laikas po truputį išpustys iš žiniasklaidos straipsnius ir komentarus, Vytauto gerbėjų puslapiai feisbuke bus lankomi rečiau ir rečiau. Liks tik skausmas artimųjų širdyse. Aš jiems linkiu stiprybės ir dvasinės ramybės. Viename straipsnyje V. Šapranausko bičiulis R. Bogdanas rašė, jog jis gali “...įsivaizduoti dabar jį (V. Šapranauską) sėdintį ant debesėlio ir besijuokiantį iš šaršalo, kurį sukėlė išeidamas.“
Aš tuo nuoširdžiai abejoju.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
