Ar jums atėjo tokia mintis? Man atėjo. Nenoriu pripažinti to, kas įvyko. Man tai kol kas neįmanoma. Ketvirtadienį įpuoliau į gilų liūdesį ir pasimetimą. Iki šiol nesuprantu, kas dedasi. Nepažinojau V. Šapranausko, buvau gal viename spektaklyje, kuriame jis vaidino. Net televizoriaus namie neturiu! Tai jei ir esu mačiusi vieną kitą jo vedamą laidą, tai atsitiktinai, internete ar būdama pas draugus. Ir visgi buvau sukrėsta. Dėl man nesuprantamų priežasčių, jis buvo pasidaręs mano gyvenimo dalimi. Tai panašu į jausmą, kai sutinki Marijoną Mikutavičių gatvėje ir nori sakyti: „Sveikas!“ Atrodo, kad tai draugelis iš kitos laiptinės, kurį pažįsti kaip nuluptą.
Atrodo, kad mirė giminaitis. Žinia apie jo savižudybę man pakirto kojas, atėmė blaivų protą, apskritai galimybę mąstyti. Prisidėjo ir nuovargis, kuris kelias pastarąsias dienas yra mane išnešęs, rodos, į kitą planetą.
Nuo ketvirtadienio pietų, kai žinia apskriejo internetą, kolegos nesuprato, kas su manimi vyksta. Stengėsi nejudinti kaip supūliavusio narkomano, elgetaujančio gatvėje, ar išpampusio kaktuso, kuris per atstumą svaido spyglius. Buvau gyvas priekaištas. Kolegos, atsiprašau. Čia jūs beveik niekuo dėti. Jautrūs žmonės pykčiu ginasi nuo jiems nepakeliamos realybės.
Pykau ant viso pasaulio. Pirmiausia ant V. Šapranausko, kad jis taip nesugebėjo pasirūpinti savimi. Kad negalėjo atsisakyti alkoholio, dalies darbų, pinigų, savo – kietuolio – įvaizdžio. Kad neturėjo drąsos pripažinti – buvo pažeidžiamas kaip lietuviškas sliekas per žvejybos sezoną. Kad nepuolė kokiam supratingam žmogui į glėbį ir neišsiverkė, neišraudojo viso susikaupusio šūdo. Kad užrietė nosį ir sėdėjo užsispaudęs, paskendę alkoholyje iki kol smegenys užkaito ir iškirmijo.
Pykau ant savęs, savo bejėgiškumo. Kodėl aš nieko dėl to negaliu padaryti? Kodėl nesustabdžiau to? Kodėl turiu dabar kentėti tokią baisią neviltį? Kodėl mano rankos nesiekė šito nelaimingo žmogaus, kad galėčiau pakeisti jo likimą? Kodėl pasaulyje tiek kančios ir man reikia ją visą užsikrauti ant savo gležnų mergaitiškų pečių? Esu jauna, dar nesugebu atskirti, kur mano atsakomybės ribos.
Galiausiai pykau ant Dievo. Kur tu esi, Dieve, kai dedasi tokie dalykai? Juk tau viskas žinoma! Kur tu buvai, kai Šapras sėdėjo užsidaręs savo namuose? Kodėl nekvietei kokios nors „greitosios pagalbos“? Kodėl jam nepasipainiojo kokia plepi, linksma kaimynė arba koks valkataujantis kačiukas? Kodėl prieš jo akis neprasiskleidė koks pavasario pumpurėlis, kuris sukeltų jo galvoje mintį, kad ne viskas yra prarasta? Kad galima pabėgti į gamtą, į kaimą, aplankyti kokią pamirštą senolę, kuri kažkada pasirodė mokanti išklausyti? Kodėl dabar negali atsukti laiko ir visko pakeisti?
Viskas man ketvirtadienį, pamačius blogąją naujieną, kėlė skausmą ir neviltį, pyktį ir norą mesti darbą, draugus, šeimą, gyvenimą. Viskas atrodė prarasta, neverta pastangų. O dar ta mintis, kad Lietuva pilna tokių pat iškankintų varguolių, kurie nemato išeities! Kas dabar darysis? Kiek dabar savižudybių sulauksime? Man baisu apie tai pagalvoti!
Garą nuleidau, kai kolegė penktadienį pakvietė pietų. Ji – moteris, žino, kad kiekvieno žmogaus širdyje stipriau ar švelniau vyksta drama. Ypač tokiomis dienomis. Ji nedrąsiai paklausė, ar man viskas gerai. Blogai, sakau, labai blogai, negera, nieko aš čia nesuprantu.
Papasakojau tą patį, kas užrašyta aukščiau. Mano nustebimui, ji jautėsi panašiai. Sakė, kad prastai miegojo naktį. Kad kalbėjo su mama, kuri yra mokytoja, ir kad nerimauja dėl mokinių, kuriems V. Šapranauskas buvo autoritetas. Ji pyksta, kad aktorius nepagalvojo, kokią sumaištį ir neviltį sukels jo pasitraukimas.
„Vakar po darbo paskambinau broliui. Pagalvojau, kad žinau, ką jis veikia, kokiais projektais užsiėmęs, bet nežinau, kaip gyvena. Senokai bekalbėjom akis į akį, - priglaudusi lūpas prie kavos puodelio kalbėjo kolegė. - Jis irgi jautrus. Norėjau paklausti, kaip jaučiasi, sužinojęs šitą naujieną.“ Sesė susirūpino broliu. Gal tai yra geroji tragedijos pusė? Gal imsime labiau rūpintis vieni kitais?
Nevertinu, geri tai ar blogi jausmai, nuomonė. Niekas nežino, kaip ten buvo iš tikrųjų. Nepuoliau diskutuoti ir ginčytis. Radau bendramintę ir tai mane labai nuramino. Žinia ją sukrėtė. Tikėtina, sukrėtė ir jos brolį. Reiškia, jau esame mažiausiai trys, kuriems sunku.
Sakysit, paistalai. Kam aš čia rašinėju apie kažkokius nereikšmingus susitikimus, kavutės pagėrimą ir paverkimą kartu. Sakysit, kad tik apgailėtiniems žmonėms gali reikėti pokalbių, vienas kito, kai sunku. Be to, koks mano reikalas, jei kažkokia toli nuo manęs esanti įžymybė nutraukė savo gyvenimą? Išvis tai neturėtų man rūpėti ilgiau nei 5 minutes.
Bet šitos „nesąmonės“ – pasikalbėjimai – ir gelbsti žmones. Paprasčiausi pasipasakojimai prie kavos ar arbatos, prie bulvinių blynų ar šaltibarščių lėkštės.
Nenubraukit tokių pasikalbėjimų kaip neveiksmingų vien todėl, kad jie atrodo per menkas sprendimas rimtoms problemoms. Kalbėkitės! Sakykit, kad jums blogai. Sakykit, ką jaučiat. Net neįsivaizduojat, kiek daug žmonių šalia jūsų išgyvena panašius jausmus! Visi yra tokie patys „ateiviai“, kaip jūs, kuriems skauda, kurie nesupranta, kodėl žmonės žudosi, kurie kenčia. Kalbėkitės! Viena mūsų skaitytoja jau rašė apie tai. Visiškai su ja sutinku!
Kolegė penktadienį dar paklausė manęs, ką daryti su žmonėmis, kurie nori žudytis, ką jiems sakyti. Sakiau – nieko! Sakyti nieko nereikia. Labiausia reikia klausyti. Ir nėra nieko sunkiau negu tai.
Jeigu V. Šapranauskas būtų atėjęs prie manęs ir pasakęs, kad nori žudytis, sukaupčiau visą likusią energiją ir drąsą bei jokiu būdu neparodyčiau, kad išsigandau jo klausimo. Paklausčiau, kas nutiko, kaip jis jaučiasi, paprašyčiau, kad papasakotų daugiau apie tai. Ir klausyčiau, klausyčiau, klausyčiau.
Liūdinčių ar ketinančių žudytis jokiu būdų negalima raminti, kad viskas bus gerai, kad praeis. Tai skamba kaip neigimas – tavo problema nėra tokia didelė, tu pats nesi toks svarbus.
Jaunimo linijos savanoriai irgi yra mokomi, gink Dieve, nevartoti liepiamosios nuosakos. Frazės „Nesižudyk“, „Daryk taip ar taip“ yra signalas, kad nenoriu klausyti, bet noriu nurodinėti. Taip sakydama, tarsi netikiu, kad žmogus pats gali išspręsti problemą. Tai labai žemina.
Trečia taisyklė – neužduoti klausimo „kodėl?“. Kodėl galvoji apie savižudybę? Kodėl tau ateina tokios mintys? Tokie klausimai yra tarsi kaltinimai.
Geriausia, ką galime daryti, tai klausytis. Ir pasibaisėti, kiek daug žmogui tenka kentėti, kokiame dideliame skausme jis gyvena, stebėtis, kaip jis taip ištveria! Juk kitas jo vietoje jau būtų palūžęs. Taip leidžiame žmogui patirti jo galią, stiprybę. Parodome, kad jis nėra apgailėtinas, kad gali pats tvarkytis savo gyvenime.
Kartais mes, žurnalistai, atsiduriame panašiose situacijose – žmonės nori tiesiog išsipasakoti. Mes skiriame laiko, perspėjame, kad įrašinėjame, kad bus publikuojama, bet jiems, rodos, nesvarbu. Paskui, radę apie save ar savo problemą tekstus internete, jie stebisi, prašo, kad išimtumėme juos. Sako, kad norėjo tik išsipasakoti, nenorėjo, kad tai būtų publikuojama. Žmonės nori išsipasakoti. Ir neskiria žurnalisto nuo draugo ar psichologo. Darau išvadą, kad jiems tiesiog trūksta žmonių, kurie išklausytų ir suprastų.
Nė nenutuokiam, kokią galią turi išklausymas. Koks veiksmingas kartais paprastas pokalbis. Todėl primygtinai raginu - susirinkite ar darbuose, ar mokyklose, ar namuose. Paklauskite vieni kitų, kaip jus paveikė žinia apie V. Šapranausko mirtį. Leiskite vieni kitiems tiesiog išsikalbėti. Nediskutuokite, neneikite, kad taip ar kitaip jaustis negalima. Tiesiog išklausykite vieni kitų, susilaikykite nuo komentarų, priimkite, kad kitas žmogus gali jaustis kitaip negu jūs.
Ir jei niekas kitas nepradeda pokalbio apie aktoriaus mirtį, pradėkite jūs. Esu tikra, kad tūkstančiai žmonių po ketvirtadienio jaučiasi blogai. Jiems ir darbai gali eitis sunkiau ir nuotaika suprastėti. Paklauskite bet ko, ką sutinkate ir jei žmogus sąžiningai atsakys, pamatysite, kodėl kartais šalys skelbia dienos ar kelių dienų gedulą, kai kažkas tragiškai žūsta.
Mums dabar prireiks laiko gedėti. Privalome gedėti. Tai kaip sudedamoji laimingo gyvenimo dalis. Jei iki galo neišgedėsime, negalėsime niekuo džiaugtis. Niekas nesuteiks skonio gyvenimui.
Net jei atrodo, kad V. Šapranausko mirtis yra nereikšmingas įvykis, šalia jūsų esantiems žmonėms tai gali būti priežastis nutraukti gyvenimą. Būkite atidūs. Neleiskite, kad nedėmesingumas ar laiko stoka artimui priverstų jus paskui gailėtis visą likusį gyvenimą.
***
Teksto autorė yra lrytas.lt žurnalistė.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
