Bet grįžtų į TĄ dieną. Savižudybė – sunki, sudėtinga tema, ir kam gi nėra tekę vienaip ar kitaip su ja susidurti. Kai žmogus pasitraukia savo noru tarytum visada, visada turėtų kilti klausimas „kodėl“? Ir šalia „kodėl?“ tiesiog nuosekliai rikiuojasi ir klausimas „kas kaltas?“, nes juk nebūna tokių dalykų be priežasties. Kaip aš nustebau, kai po trupučio laiko tuoj pat pasigirdo pastebėjimai, kad dėl to niekas nekaltas, o jau tikrai nekalta televizija, nekaltas šou verslas, nekalta aplinka, gausiai raportavusi, kad V. Šapranauskas „vėl neaišku kur“ (nors visi žinojo, kad jam – daugiadienės).
Vadinasi, kaltas tik pats V. Šapranauskas, neišsilaikęs žiauriame pramogų pasaulyje? Pasidarė aišku – nešauktų taip garsiai „niekas nekaltas“, jeigu kaltės nejaustų. Tik nuo kaltės pojūčio iki kaltės apmąstymo ir, svarbiausia, sprendimo „ką daryti“ – kelias tolimas. Pranašiškai nuskambėjo tuomet vėl cituoti Aurelijaus Verygos žodžiai, kad jeigu V. Šapranauskui niekas nepadės, Lietuva jį praras, nors vėliau ir pats Aurelijus tik kukliai pasakė – ne, jis nenujautė, tai tiesiog bendras dalykas.
Kai prieš pusmetį mano mažas tekstukas apie penkias emigracijos priežastis sukėlė baisų komentatorių pasipiktinimą, kaip vieną iš priežasčių rašiau: „Tuo tarpu čia žmonės laka – nuo moksleivių iki apsimetančių inteligentais. O dar pažiūrėkit į lietuvių menininkus – amžinai girti. Bet jeigu Vakaruose žmonės to gėdijasi, slepia, gydosi, tai lietuviai – didžiuojasi.“
Ir kiek kartų aš Lietuvoje su tuo susidūriau: tas nesveikas, vimdantis alkoholio kultas. Jeigu į gamtą šašlykų – tai su pora dėžių alaus. Jeigu vestuvės – tai „pakelk stiklelį, priglausk prie lūpų, kaimyną pabučiuok“. Jeigu vakarėlis, tai „Petras ir Laima prisigėrė tiek, kad plionkės trūko ir nieko nepamena, cha cha“.
O kiek juokų galima iškrėsti iš girto žmogaus! Kaip smagu, kai po sceną šlitiniuoja girtas, koks puikus personažas! O visi, kurie kalba apie saiką – tai skystablauzdžiai, o tas pats A. Veryga – iš viso kažkoks nesveikas, nes drįsta griežtai pasisakyti už alkoholio ribojimus.
Ir tik pakankamai retai atsiranda žmonės, kurie, kaip ir kai kurios Vakarų žvaigždės, aiškiai pasako: aš buvau šiame pragare, dabar iš jo pasiryžęs išeiti, jūs man tik padėkite! Kartais tai jie padaro patys, kartais tam juos paskatina (o gal net priverčia) prodiuseriai ar kiti, besirūpinantys jų karjera. Ar yra tokių Lietuvoje? Norėtųsi tikėtis. Nes kažkaip nepamenu antraštės „žymus prodiuseris patarė A.A. kreiptis [kur nors] dėl priklausomybės?“, arbą prie teksto „Aktorius B.B. pasakė „ne“ alkoholiui“, ir prie jo matyti kokį tūkstantį palaikančių komentarų, o ne „durnius“ arba „kubylius turi būti teisiamas!“?
Ar yra vilties, kad tie geri darbai daromi bent jau tyliai? Pasakyti „niekas nekaltas“ labai lengva. Bet tada kaltė tampa tik žmogaus. O joks žmogus, juolab scenos, negyvena dykumoje, tad vien tik jis kaltas būti tiesiog negali. Tad ar nevertėtų tos kaltės po trupinėlį prisiimti visiems – net ir tiems, kurie V. Šapranausko nepažinojo? Ir prisiėmus elgtis taip, kad kitą gyvybę būtų galima išgelbėti, o ne nusimesti kaltę kaip nereikalingą drabužį, maždaug – „ilsėkis, brolau, nugriuvai, ką jau darysi, visų tas pats laukia. Ir už tave oj kaip dar pakelsim!“
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
