Pavargai. Žvėriškai pavargai. Ir viduje slegia... Taip slegia, kad norisi. Ne šį kartą. Dar kartą... Ir dar. Ir vėl diena. Dar viena diena. Eilinė.
Darbai. Sukiesi it vijurkas. Apkrauni save vos pakeliamu krūviu. Mažai miego. Kam jis? Dirbti dirbti... Nes tik tai tave laiko. Tai padeda ištverti. Dar vieną dieną. Bent vieną. Matai aplink krūvą veidų. Krūvą žvilgsnių, nukreiptų į tave. Jie juokiasi. Visi šypsosi. Visi aplink tave tik šypsosi. Visi tokie patenkinti, laimingi. Ar gali tai suprasti? Kodėl jie juokiasi? O tu?. O kas tu? Šypsenos? Slegia, beprotiškai slegia. Norisi tik ramybės, norisi tik klykt... norisi išplėšt iš savęs tai... Tu negali paaiškinti, nes tam sunku surasti tinkamų žodžių. Duobė. Vėl įkrenti... krenti... krenti vis gilyn, kasdien vis gilyn... nenori nieko. Nori tik užmigt ir ... užmigt ir nepabust...
Bet kartais reikia daugiau drąsos gyventi nei nusižudyti.
***
Nebegaliu tylėti. Norisi rėkti, kad visi pabustų. Kad būtume jautresni vieni kitiems, atlaidesni, nestokotume bendravimo, įsiklausytume vieni į kitus. Kad būtume jautresni sau!
Mane, kaip ir daugelį kitų, sukrėtė pastarųjų dienų įvykiai. Lyg pakilę upių vandenys, taip pranašaudami pavasarį, į save traukia tuos, kurie džiugino. Skaudu kalbėti apie mirtį. Dar skaudžiau – apie sau sukeltą mirtį. Tai sprendimas. Vieno žmogaus. Po buvimo su savimi, susitaikymo su savimi, susitaikymo su viskuo. Net su gyvenimu. Toks buvo jo pasirinkimas. Negalime kaltinti. Kiekvienas renkamės, kaip gyvensime šią dieną. Kiekvienas nusprendžiame, ar ji bus praleista džiaugiantis, liūdint, ar skaudinant kitus. Ar mylėsi save, ar mylėsi kitus – tai tik tavo sprendimas. Gyvenimas spalvotas. Jame nebūna tik juodų, ar tik šviesių spalvų. Jame būna visko. Tik kaip tapysime savo dienos paveikslą, kokias spalvas pasirinksime, priklauso nuo mūsų. Ne tik nuo mūsų. Bet didžioji dalis – taip, tik nuo mūsų pačių.
Mažiausiai ko noriu – moralizuoti. Kas aš tokia, kad galėčiau? Palyginus su tais, kurie išeina, esu tik nežymus taškelis. Tik man labai skaudu tai girdėti.
***
Galbūt skaudu dar ir dėl to, kad tai labai artima man – prieš keletą metų laviravau tarp gyvenimo ir mirties. Galbūt taip niekada ir nepasiekiau to kritinio taško, tos baisios duobės. Bet skendėjau didelėje neviltyje, beprasmybėje... Nenorėjau nieko, niekas nedžiugino. Gyvenau tik todėl, kad jaučiau pareigą savo gimdytojams.
Tempiau tą naštą, tą akmenį it Sizifas. Ir žalojau save – ne alkoholiu, bet sukeldama sau skausmą. Kai pyktis, neapykanta, tuštuma, liūdesys, beprasmybė apninka, trenki visur, kur papuola... paimi peiliuką ir raižai sau rankas... Jauti skausmą. Taip numalšini tą beprotišką vidinę tuštumą ir slegiančią tylą... Tada sumaištis. Nieko daugiau, tik sumaištis tave blaško. Mintys apie mirtį ir kaip tu tai padarysi, kaip pagaliau išsilaisvinsi tarsi ramina... Tik tempi dieną po dienos...
Siutina tie, kurie sako, kad savižudžiai yra savanaudžiai, kad jie negalvoja apie kitus. Kad jie priima sprendimą negalvodami, kokį didelį skausmą tai sukels kitiems... Tai netiesa. Nenoriu idealizuoti savižudybių. Nenoriu ginti, bet ir nenoriu teisti. Tai sprendimas, žiaurus sprendimas – pasirinkimas asmens, kuriam reikalinga pagalba (ir visame tame nėra nieko gėdingo!).
Tačiau šis sprendimas yra sunkus, žvėriškai sunkus pačiam asmeniui. Jis mato tai kaip vienintelę išeitį. Nors išeičių yra mažų mažiausiai dvi, o iš tikrųjų – tai nesuskaičiuojama galybė. Reikia tik to, kas nuvestų prie kitos išeities, reikia tik sugebėti jas pamatyti. Tai sunkiausia. Nes tuo momentu tu matai tik vieną vienintelę išeitį...
„Kažkokiame savo sielos kamputyje kiekvienas puikiausiai žino, kad nors savižudybė ir yra išeitis, vis dėlto ji tėra tik menkas ir neteisėtas atsarginis išėjimas, kad iš esmės daug kilniau ir gražiau, kai tave nugali ir patiesia pats gyvenimas, o ne tavo paties ranka“, – yra sakęs Hermannas Hesse.
***
Dabar gyvenimą suvokiu kaip išbandymą. Dar vis būna dienų, kai įkrentu ir juodos mintys mane vejasi. Kartais ima ir prisiveja, bet aš įkvepiu ir priimu jas. Žinau, kad jos grįš, jos visada grįžta. Bet aš turiu pasirinkimą. Šiandieną suprantu, kad mano noras mirti, kad savižudybė buvo šauksmas tyruose apie tai, kaip man skauda. Apie tai, kad esu pasimetusi. Kad nerandu, ko ieškau, o ko ieškau – nežinau. Šiandien žinau, kad yra ir kitų pasirinkimo galimybių. Nėra vieno sprendimo, yra bent keletas jų. Ir pasirinkti galiu aš pati.
Ko reikia vienišam, neviltyje plūstančiam, lyg per klampias pelkes slenkančiam žmogui? Reikia pagalbos. Reikia rankos, kuri padėtų. Kuri temptų jį iš tų pelkių. Reikia ausų, kurios išklausytų. Reikia jausmų, kurie leistų pajausti, kad pagalba būtina. Reikia akių, kurios matytų ašaras, liūdesį. Reikia balso, kuris pritartų, kuris paragintų, kuris padėtų. Jam to reikia.
Kas padėjo man? Psichoterapija. Taip, reikėjo drąsos pasiryžti. Galėjau rinktis kitą išeitį, bet bijojau būti „nuteista“... Nežinojau, kaip turėčiau pasakyti draugams apie tai... Nežinojau, ar jie tą būtų supratę... Bijojau jų reakcijos, bijojau juos apkrauti. Tad pasirinkau neutralią aplinką, neutralų žmogų, kuris mane galėsi suprasti.
Terapijoje galėjau laisvai kalbėti ir nebūti kaltinama, kur pagaliau galėjau garsiai pasakyti žodį „savižudybė“ ir nesijausti smerkiama. Kur supratau, kad po visu tuo slypi kur kas paprastesni dalykai, kuriuos galima „koreguoti“, kuriuos galima „įveikti“. Reikia tik noro ir tavo pastangų. Aš vis dar tame kelyje. Aš vis dar bandau suprasti save ir savo veiksmus, savo mintis ir savo elgseną. Pagaliau aš kažko tikrai noriu. Ir šiandien aš pagaliau jaučiu, kad gyvenu ir man tai netgi patinka.
Pirmiausia reikėtų pabrėžti, kad nusivylimas gyvenimu tėra jausmas, o jausmas niekada negali būti argumentas. Nusižudydamas žmogus neras, ko ieško, neras problemos sprendimo.
Kalbėkime, šiandien reikia visiems garsiau apie tai kalbėti.
***
Jei ir jums pažįstama tai, apie ką kalba Živilė, jeigu turite ką patarti kitiems sunkumų turintiems žmonėms, pasidalinkite savo patirtimi. Jūsų laiškų laukiame bendraukime@lrytas.lt. arba įkeliant čia.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
