Tačiau būtent dabar mums taip agresyviai pateikiama informacija apie šalies skurdą, badą, neteisingumą ir „neteisėtą“ apsiginklavimą. Pastaruosius septynerius metus, iš karto po pirmųjų Šiaurės Korėjos sėkmingesnių atominių bombų bandymų, ši propaganda plito JAV „nepriklausomoje“ žiniasklaidoje, po to persivertė per vandenyną ir jau paskutinį pusmetį okupuoja BBC ir kitų šalių svarbiausius naujienų portalus, kur piešiamas „baisusis“ Šiaurės Korėjos totalitarizmo paveikslas, taip dažnai siejamas su raktažodžiais „karas“, „grėsmė“, „skurdas“, „badas“ ir panašiai.
Rodos, nepastebimai vakarietiška manipuliavimo sistema priveda mus prie natūralių išvadų - atėjo laikas kažką keisti. Pastebėkite, keisti vis stipriau siūloma būtent Šiaurės Korėją, tačiau nei vienas „nepriklausomas“ žurnalistas neprabyla apie santykių atšilimą pradedant nuo mūsų pačių.
Kasdieninė propaganda atakuoja Pchenjaną, bet kažkodėl nutyli apie tai, kaip Vakarai savanoriškai prisidėjo prie dabartinio šalies skurdo ir politinės įtampos savo ekonominėmis, finansinėmis ir politinėmis sankcijomis dar prieš daugelį metų. Ir štai į sceną išeina JAV ir visais įmanomais būdais bando mus įtikinti, jog situaciją reikia keisti ir keisti ją reikia dabar. Mums peršama mintis, kad būtent JAV turi visą teisę „demokratizuoti“ šios Korėjos dalį, kaip tai tiesiogiai padarė Afganistane ir Irake, o netiesiogiai - Libijoje ir Egipte.
Ak, taip, juk mes nepaminėjome Sirijos „demokratizavimo“ proceso. Tiesa, ten viskas šiek tiek užsitęsė, nepadėjo ir Vakarų propaganda. Bet tai tik laiko klausimas. Kol CŽV talkina „Al-Qaeda“ grupuotėms ir įvairiais nesankcionuotais būdais importuoja savo ginklus, apie ką nuodugniai ir pagrįstai jau metus kalba žymi video blogerė „Syrian Girl“, „demokratijos“ aparatas šluoja nuo žemės paviršiaus tūkstančius vaikų, moterų bei vyrų, kurie nesidomi politika ir nori gyventi ramų gyvenimą. Moterys prievartaujamos, vaikai pjaunami tėvų akyse - kaip jums tokia „demokratija“ (ar neprimena Libijos ir paties Muammaro Gaddafi likimo, kurio žiauri mirtis buvo ne vien tik nufilmuota, bet ir paviešinta internete)? Informacijos srautas toks didelis, kad dabar jau ir specialistai nesuvokia, kur melas, o kur tiesa.
Tačiau vietiniai gyventojai kalba paprastai ir aiškiai: Sirija – tai nuostabi, graži ir labai mylima jų šalis; nors Basharo Assado režimas ir nėra demokratiškai jaukus, tačiau gyventi tai netrukdė (Human Development Index viršija daugelį kitų arabų šalių statistinius duomenis). O kas dabar? Sirijos lyg ir nebėra - gražiausi miestai sugriauti, cheminiai ginklai panaudoti, šeimos išžudytos – o taip stropiai siekiamos demokratijos irgi nei ženklo.
Toks pat JAV siautėjimas vyko ir Irake 2003 metais. Pamenate, kaip po Rugsėjo 11-osios tragiškų įvykių George'as W. Bushas jaunesnysis grėsmingai pareiškė, kad pasaulis turi tik du pasirinkimus: arba su JAV arba prieš (amžinai neutralūs šveicarai turbūt nemiegojo tą naktį svarstydami padėties keblumą)? Pamenate, kaip JAV stipriausios pajėgos 10 metų ieškojo kažkokių slaptų cheminių ginklų Irake ir jų nerado? Kokia kaina? Apie 4500 amerikiečių ir virš pus4 milijono irakiečių, ir šie skaičiai vis dar auga (amerikiečių cheminiai ginklai panaudoti invazijos metu turi savo ilgalaikį poveikį ir dabar).
Bet ar šie skaičiai veikia mus, ar tapome abejingais viskam, kas vyksta ne mūsų kieme? Kiek nuostabių aktorių, dainininkų, mokslininkų ir menininkų išžudė amerikiečių invazija Irake? Juk nuo bombų srauto (atsiminkime kad ir Faludžos miesto šturmą 2003 metais) mirdavo ne vien kariai, bet visi, esantys savo namuose, savo miestuose ir gyvenvietėse. Paradoksalu, bet dabar, anot, buvusios CŽV darbuotojos Susan Lindauer, jau nebe paslaptis, kad Irakas atvėrė visas įmanomas duris JAV dar prieš invaziją, kas visiškai paneigia šios invazijos priežastis: abi šalys jau ir prieš tragiškus įvykius Niujorke artimai bendradarbiavo antiterorizmo klausimais, apsikeisdavo visa svarbiausia šalių saugumo informacija, buvo siejamos artimais ekonominiais ryšiais. Tai kam reikėjo tiek nekaltų aukų ir sugriautų miestų? Net ir vaikas supranta, kad ne Irakui.
Bet grįžkime prie Šiaurės Korėjos. Štai propagandinis video ir nuotraukos rodo berniuką, sėdintį ant šaligatvio ir svirduliuojantį iš „bado“, o šalimais kareivius nešiojančius maistą. Užrašas apačioje mums pakiša savo mintį ir paaiškina, kokia baisi situacija šalyje, kad niekas tam vaikui nenori padėti.
Ką gi, atmeskime dvigubus standartus ir pažvelkime į šią propagandą taip, kaip žiūrime į bent kurį video reportažą vakariečių akimis. Štai BBC įkraunamas video, kur aiškiai matome, kaip sušaudomi beginkliai Sirijos armijos kariai, balsas už kadro sako, kad šie kadrai nėra patvirtinti, todėl prašome juos nepriimti kaip faktą. Kodėl manome, kad vaikas Šiaurės Korėjoje – tai faktas? Iš kur žinome, kad jis alkanas ir miršta iš bado? Kodėl operatorius nepasako tiesos? O juk ji skambėtų taip: „Štai kažkoks vaikas sėdi ant šaligatvio ir svirduliuoja, nežinome nuo ko, o ten netoliese dirba kareiviai“. Tai atitiktų tiesą, bet nebūtų įdomu, neatitiktų Vakarų propagandos tikslų.
Kitas kadras rodo, kaip kalėjime kaliniai „verčiami“ nešioti akmenis ir lentas, tam kad pataisytų kalėjimo tiltą. Ir kas? Užrašas apačioje dramatiškai praneša, kaip žiauriai išnaudojami kaliniai. Juokaujate? Amerikiečių kareiviai šlapinasi ant kalinių, verčia juos daryti tai, kas laužo žmogaus sielą, moralę ir savigarbą. Ir kuo toliau, tuo daugiau faktų sužinome apie amerikiečių kareivių žiaurumą Irake ir Afganistane, kaip ir Gvantaname, kur jau virš dešimt metų sėdi žmonės be teismo sprendimų ir realių kaltės įrodymų, bet kažkodėl nelyginame šių dviejų paprastų situacijų. Nes tai neatitinka propagandos tikslų?
Būkime sąžiningi ir šalia video apie Šiaurės Korėją įdėkime kadrus iš Niujorko, kur tūkstančiai benamių miega prie prabangiausių restoranų ir kavinių durų, po balkonais ir tiltais, miršta nuo narkotikų ir alkio – ir palyginkime, o tik tada smerkime arba gailėkimės. O intervencijos kaina aiški, jos nereikia priminti, ją galime pamatyti „Youtube“ paieškoje įvedę „War in Iraq Live Footage“, ir štai jau šimtai rezultatų.
O jei jūs vis dar abejojate, kad mumis bando manipuliuoti Vakarai, pasinaudokite pagrindine geopolitine taisykle - paieškokite, kam visa tai naudinga. Tarkime Šiaurės Korėja – tai taikinys. Kas dabar labiausiai kelia šurmulį? Amerika! Šiaurės Korėjos bombos jos pasiekti negali nei teoriškai, nei fiziškai, bet JAV, rodos, dreba labiausiai. Ne dėl to, kad bijo, bet dėl to, kad atrado naują galimybę priartėti prie Kinijos, apsupti ją ir užblokuoti nuo tolimesnės ekonominės ekspansijos.
Ar žinojote, kad Pietų Korėjoje dabar net 15 amerikiečių bazių? Liko tik mažas žingsniukas, ir Kinijos šiaurės-pietų pakrantė – JAV rankose, klausimas tik - kada? O kol kas reikia provokacijos regione (atsiminkime, kad būtent dabar vyksta, neva, pratybos prie Korėjos, kur susitelkė gan nemažas skaičius Pietų Korėjos ir amerikiečių karinių laivų) ir propagandos pasauliniame lygyje, kad saviškiai, JAV mokesčių mokėtojai, ir snobai europiečiai per daug neužjaustų ir suprastų „demokratizavimo“ svarbą dabartinėje situacijoje.
Stebėkite straipsnių pavadinimus, daugelis jų skolinami iš BBC, CNN ir kitų Vakarų naujienų šaltinių ir analizuokite juos: „Japonija ir JAV: negalima leisti Šiaurės Korėjai turėti branduolinį ginklą“ - Japonijos susirūpinimas aiškus, bet kokią teisę JAV turi reikalauti iš kitų šalių tokių apsiribojimų (čia noriai nenoriai norisi atsiminti ir Iraną), kai pati 1945 metais numetė pirmąsias dvi atomines bombas (dėl ko Harry Trumanas ne tik kad nesigailėjo, bet ir gyrėsi, siekdamas kuo labiau įgelti Stalinui) ir visiškai užsimerkė į tokios pačios gamybą Izraelyje1960-tais?
Paradoksalus skirtingų standartų taikymas - tai įprasta Vakarų politikos strategija, o „demokratizacija“ - tik gera priežastis prisidengimui. Deja, „demokratija“ čia tik kabutėse, nes nėra buvusios dar tokios situacijos, kai JAV kovotų už kurios nors šalies „demokratiją“ be savųjų ekonominių arba geopolitinių interesų.
Tol, kol Šiaurės Korėja bus įvaryta į sankcijų aklavietę, gąsdinama netoliese vykstančiomis karinėmis pratybomis arba klaidingais karo skelbimais, kaip tai visai nesenai įvyko Japonijoje, tol negalime ir reikalauti atšilimo nei tarptautiniuose santykiuose, nei vidaus šalies politikoje.
JAV reikia karo, karas skatina šalies ekonomiką, bet mes nesame jų ekonomikos dalis ir vis dar turime šiek tiek žmogiškumo. Vakarų propagandos, panašiai kaip ir fašizmo 1930-taisiais, siekia labai paprastų tikslų: mes turime pateisinti invaziją ir bent kokį karą JAV su Šiaurės Korėja, užimti Vakarų poziciją ir tyliai stebėti, kaip žlugdoma dar viena kol kas visiškai nepriklausoma nuo Vakarų įtakos šalis (turėkite omenyje, kad jau 7 metus esame tylūs stebėtojai žiaurių JAV ekonominių, finansinių bei politinių sankcijų Šiaurės Korėjos atžvilgiu ir net nesuabejojome tokių amerikiečių veiksmų pagrįstumu).
Tad būkite budrūs - nepasiduokite propagandai, vadinkite viską tikraisiais vardais. Bent kokia intervencija - tai šalies autonomijos ir nepriklausomybės mirtis, tai nekaltų žmonių gyvybės, sugriautos viltys, svajonės ir ateitis. Sprendimų yra, bet jie reikalauja nuodugnios analizės ir bendro tarptautinio susitarimo, pradedant keistis nuo savęs; o ginklų pagalba atnešamas tik chaosas ir „dolerio viešpatavimas“ (keistas sutapimas, bet būtent M. Gaddafi labai neįtiko JAV dėl savo pasiūlymų Rytams atsisakyti šios žalios kupiūros naftos prekybos rinkoje, už ką, anot daugelių politologų, vėliau buvo sėkmingai likviduotos JAV remiamų sukilėlių pagalba), kurie nedaug skiriasi nuo dabartinės situacijos šalyje.
Andrej Špilevoj yra Airijos nacionalinio universiteto Teisės mokyklos Tarptautinių žmogaus teisių programos magistras
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
