Kiekvienas Lietuvos pilietis turi teisę į saugumą, į laisvę, į pagalbą, į savo nuosavybę, turi teisę kreiptis pagalbos rašydamas prašymus, skundus, kreipinius į visas valdžios ir valdymo institucijas, jei yra pažeidžiamos jo teisės, jam ir jo turtui yra daroma žala.
Lietuvoje visos valdymo įstaigos turi įsidiegusios Kokybės valdymo sistemas pagal ISO reikalavimus. Kas tai yra – trumpai paaiškinsiu – visi Lietuvos tarnautojai, valdininkai, atlikdami savo pareigas tarnauja Lietuvos piliečiams ir privalo savo pareigas atlikti kokybiškai. Kaip jie jas atlieka, yra nustatoma atliekant vidaus ir išorės auditus pagal ISO reikalavimus.
Vienas iš tų reikalavimų yra skundų priėmimo registravimas, jų atsiradimo priežasčių tyrimas, darbas šalinant skundo atsiradimo priežastis, skundų analizė, prevencijos priemonės, planavimas, atskaitomybė, atsekamumas ir t.t. Tiek vidaus auditoriai, tiek išorės ar rangovų bei užsakovų auditoriai ypatingą dėmesį skiria, kaip organizacija dirba su skundais. Tai – įstaigos veidas, tai įstaigos darbas įgyvendinant savo tikslus ir formuojant vidaus politiką.
Maišiagalos seniūnas, pareikšdamas, kad mes tik gadiname sau nervus, – tai pasakė labai objektyviai – mes tik juos sau gadiname, o ir jam dar trukdome dirbti.
Rudenį atsikėlusi gyventi į Maišiagalos seniūnijos Kiemelių kaimą radau, kad kaimynai plukdo tualeto kanalizacijos nuotekas ties mūsų sklypų riba upelio, už įkasto ties sklypų riba asbestinio šiferio sienelės, link. Dėl sklindančio kvapo buvo neįmanoma išeiti į lauką ir vėdinti patalpų, tad prašiau problemą išspręsti pačių kaimynų, laukiau primindama jiems apie 9 mėnesius. Jie vasarą pradėjo darbus tiesdami toje pačioje vietoje ties sklypų riba kanalizacijos nuotekų vamzdyną.
Vamzdžiai plastikiniai, išgręžtos kiaurymės per visas vamzdžio sieneles paverčiant jį drenažo vamzdžiu. O kad jis galėtų atlikti drenažo funkciją smėlyje, pridengtas polietileno plėvele ir įkastas apie 80 cm gylyje. Kai darbai buvo atlikti netoli upės baseino, mano kantrybė trūko. Trys kaimynų kanalizacijos šuliniai buvo įrengti šalia mūsų geriamo vandens šulinio (perkant namus mes to nežinojome, juk neisi tikrinti, ką kaimynai kur įsirengę). Laboratorija nustatė mūsų geriamo vandens užterštumą žmogaus žarninėmis lazdelėmis, enterokokais, maistui naudoti vanduo netinkamas.
Su vyru gavome „šoką“. Kreipiausi į seniūną pagalbos nuvykusi į seniūniją, skambinau telefonu, ieškojau, kur gauti maistui vandens kaime, nes kaimynų šuliniai, ko gero, užteršti taip pat.
Jau tada seniūnas man pasakė, kad „su kaimynais reikia kažkaip rasti bendrą kalbą“. Klausiau jo, kiek man dar kartų bandyti su jais kalbėti, aš jau ne vieną mėnesį tai bandžiau daryti. Prašiau jo pasikalbėti su kaimynais.
Kai rezultato nesulaukiau, surašiau skundą aplinkosaugininkams. Patikrinime su agentūros darbuotojais dalyvavo ir Maišiagalos seniūnas. Kadangi kažkas kaimynus įspėjo apie patikrinimą, kaimynai per naktį nuotakyną užkasė žemėmis, jis ten yra ir dabar. Kanalizacijos šulinių – ar jie nepralaidus vandeniui – niekas netikrino, iniciatyvos išsiaiškinti, kad žmogaus išmatomis teršiama seniūnijos teritorija, seniūnas neparodė.
Dabar, po „Lietuvos ryto televizijos“ laidos, aišku kodėl, nes pagal jo politiką – tai tik mes sau nervus galime gadinti, o jam tai nėra svarbu, nėra svarbu seniūnijos žmonių sveikata, kai kokone pusė kaimo maistui naudoja žmogaus išmatas.
Juk Vilniaus rajono savivaldybėje pagal paraiškas yra atliekami geriamo vandens tyrimai, kai tik yra tokie signalai apie galimą užterštumą, tam yra skiriamos lėšos. Tačiau seniūnui, ką geria kaimo žmonės, nerūpi.
Kai gavau šios komisijos atsakymą, likau apstulbinta, skundžiau komisijos nedarbą Aplinkos apsaugos departamentui. Šio departamento pareigūnai įlipo į šulinius ir nustatė, kad vienas jų yra bedugnis (pralaidus vandeniui).
Nė vienam skaitytojui tikriausia nekils abejonės, kad 7 žmonių naudojama kanalizacija per septynis metus turėjo tokiu būdu gerokai užteršti gruntinius vandenis, o, pasak buvusios savininkės, gal jos abu sūnūs dėl tokio vandens susirgo skrandžio vėžiu. Palaidojusi juos senutė liko vieniša, graudžiai lieja ašaras, prisipažįsta, kad dėl nesutarimų su kaimynais ir namus turėjo parduoti. Kad gėrė užterštą vandenį, nežinojusi, juk tyrimai kainuoja apie 200 Lt.
Tačiau Aplinkos apsaugos departamentas manęs neinformavo, kokie sprendimai priimti, ar buvo svarstyta pirmos komisijos nedarbas. Kanalizacijos šulinių teisėtumo problema, manau, sprendžiama nebuvo, nes iki jau greit švęsime metines, kai laukiame atsakymų, laukiame, kada gi kaimynai įrengs kanalizaciją, kaip numato Lietuvos respublikos įstatymai, laukiame, kada aplinkosaugininkai atliks tyrimus pagal skundą. Laukiame, kada bus patikrinta, kokias statybines atliekas kaimynai užkasė ties mūsų sklypų riba, kai užkasinėjo kanalą už savo garažo. Laukiame atsakymo, ar teisėtai paliktas drenažinis nuotakynas po žeme ties mūsų sklypų riba ir t.t. Greitai švęsime metines, kai viriname vandenį net indų plovimui ir nespėjame keisti dujų balionus tuštindami savo piniginę.
Skundų dėl to daugiau nerašau, nes jau pačiai šlykštu darosi juos rašant ir negaunant išsamaus tyrimo ir atsakymo.
Aš esu visiškai nusivylusi seniūnu, kai pamačiau jo komentarą žinių laidoje. Tai – ne seniūno kalba, tai galėjo būti kalba tik tokios kaimo moteriškės kaip aš, kuriai nežinoma nei pareigybinė seniūno instrukcija, nei ISO reikalavimai.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
