Pėsčiųjų maratonų istorija
Pirmasis pėsčiųjų keliautojų maratonas surengtas 1974 metais. Pėsčiųjų maratono ilgis - 100 kilometrų. Visa trasa dalijama į kelis etapus. Kiekvieno etapo finišas numatytas bazinėje stovykloje. Čia dalyviai gali užkąsti, pailsėti. Klasikinis maratonas yra 42 km. 195 metrų ilgio bėgikų trasa. Įdomu, kad Olimpinėse žaidynėse maratono bėgikų distancijoje moterys startavo tik 1984 m. Los Andžele (JAV), o lietuvės į ilgą trasą išėjo 10 metų anksčiau.
Nors pėsčiųjų keliautojų maratonų dalyvius ir reikėtų priskirti ekstremalams, tačiau maratonas yra ne tik sportinis renginys. Jo vertė daugiaprasmė. Maratono takai eina gražiomis Lietuvos vietomis, dalyviai aplanko įvairius įdomius objektus. Tai puiki galimybė pažinti savo kraštą, jo istoriją. Sovietmečiu maratonas, kaip ir beveik visas Lietuvos turistinis judėjimas, buvo dalis disidentinės opozicijos. Jo dvasia buvo artima žygeivystės judėjimo, gimusio Vilniaus universitete, filosofijai.
Pėsčiųjų keliautojų maratonų idėja priklauso geografui Rimantui Krupickui (1943-2009). Jis norėjo, kad Mokslų Akademijos turistų klubas turėtų savo išskirtinį renginį. Maratonas toks ir yra - didžiausias ir išskirtinis Mokslų akademijos turistų klubo renginys. Rimantą palaikė ir visais darbais dalijosi pirmasis MA turistų klubo prezidentas Vaclovas Panumis (1943-2010). Pėsčiųjų maratonų atsiradimas atvėrė naujas galimybes Lietuvos turistiniame gyvenime. Daugeliui dalyvavimas juose padėjo įgyti pasitikėjimo savo jėgomis.
Ne vienas maratoną laikė geru pasiruošimu sunkioms vasaros kalnų kelionėms. Lietuvą išgarsinę keliautojai – alpinistas Vladas Vitkauskas, įkopęs į visų pasaulio žemynų aukščiausias viršūnes, Sigitas Kučas, per Taikos kelionę dviračiais aplink pasaulį įveikęs 40 tūkstančių kilometrų, sako, kad jų kelionių startas prasidėjo pėsčiųjų keliautojų maratonų trasose. Maratono rengimui (organizavimui, sekretoriatui, teisėjavimui, virtuvei) reikia iki 30-40 savanoriškai dirbančių žmonių. Daugelis ištikimiausių maratonuose dirba ne vieną dešimtmetį.
Šių dienų „laukinis kapitalizmas“ individualizuoja žmogų, nubraukia jo bendruomeniškumą. Tik titaniškomis atskirų žmonių pastangomis ir darbu vis dar yra vykdomi tokie masiniai ir labai reikalingi renginiai, kaip pavyzdžiui, „Snaigės“ žygiai. Pėsčiųjų keliautojų maratonas priklauso tai pačiai „nykstančiai rūšiai“.
Surengti maratoną ne ką lengviau nei nueiti 100 kilometrų
Maratonus organizuoja ir vykdo dvi organizacijos – Vilniaus keliautojų (anksčiau - turistų) klubas ir Mokslų akademijos turistų klubas. Maratonų vietas ir maršrutus arba trasas daug metų numatydavo Rimas Krupickas. Pirmųjų 20-25 maratonų metu buvo svarbu, kad startas ir finišas būtų kaip galima arčiau geležinkelio ir dalyviai galėtų lengviau atvykti ir išvykti. Todėl maratonai dažniausiai šliedavosi prie Vilnius-Kaunas, Vilnius-Varėna, Vilnius-Turmantas geležinkelių linijų.
Pirmasis maratonas įvyko Aukštadvario ir Rūdiškių apylinkėse (Trakų r.) Bandomasis, 75 kilometrų, buvo sudarytas iš trijų etapai. Antrąjį maratoną nuspręsta rengti pavasarį, kai dienos ilgesnės. Tuomet dalyviams teko nueiti 100 kilometrų. Pirmųjų maratonų trasos buvo ištisinės, su trimis tarpiniais ir vienu viso maratono pabaigos finišu, be bazinių stovyklų. Po kiekvieno etapo starto sekretoriatas ir virtuvė skubiai kraustydavosi į naują finišą. Dalyviai savo kuprinių nenešdavo, jos buvo vežamos sunkvežimiu. Pagelbėdavo ir Elektrėnų VRE komandos transportas. Elektrėnų VRE komanda – daugelio maratonų dalyvė ir laimėtoja.
Maratonui populiarėjant, dalyvių skaičius greitai perkopė 300. Buvo nuspręsta pereiti prie žiedinių maratono etapų. Iš pradžių keturi etapai po 25 km., paskui, po svarstymų ir ginčų, - trys etapai, vienas 50 ir du po 25 km. Perėjus prie trijų etapų, iš 50 kilometrų etapo arbatos punkto parvežama iki 80-100 neįvertinusių savo jėgų dalyvių. Iki dabar maratono distancija – trys žiedai. Pirmojo 50 kilometrų žiedo įveikimo greitis nefiksuojamas, tik numatomas finišo pabaigos laikas.
Svarbu surasti visus kontrolinius punktus. Sudaromas grafikas, nuo kurios iki kurios valandos konkrečiame punkte bus teisėjai. Greitis fiksuojamas ir rezultatai skaičiuojami pagal antro (naktinio, jame dalyvauja tik vyrai) ir trečiojo žiedo įveikimą. Greitai paaiškėjo, kad naktinis etapas yra labai svarbi maratono dalis. Jo ruošimą perėmė vienas žinomiausių Lietuvos orientacininkų Vidimantas Bumelis. Yra orientacininkų, kurie atvyksta į maratoną tik todėl, kad galėtų dalyvauti tame naktiniame etape. Prieš paruošiant eilinio maratono trasą reikia kelių dalykų – vietos, žemėlapių ir žvalgymo.
Žemėlapiai - iš slaptų archyvų
Distancija turėjo būti gerai apgalvota, kad driektųsi per įdomiausias vietas, aplenktų judrius kelius, nepereinamas pelkes, dirbamus laukus. Reikėdavo pervažiuoti lankytinus objektus, numatyti kontrolinių punktų vietas. Vieno trasos pervažiavimo neužtekdavo. Anksčiau reikėdavo rasti ir vietas, kur galėjo būti rengiami ir etapų finišai. Turėjo būti pakankamai vietos palapinėms ir vandens. Šiandien bazinei stovyklai vietą rasti žymiai sunkiau. Jai reikia ypatingų sąlygų – lengvai privažiuojamos ir neprivatizuotos erdvės su vandeniu bei didele aikštele mašinoms ir palapinėms.
Sovietmečiu maratonui tinkamų žemėlapių nebuvo. Žemėlapiai tada iš viso buvo valstybinė paslaptis. Kažkokius žemėlapius Rimas Krupickas gaudavo iš įslaptintų fondų, labai neilgam. Nukopijuoti dažnai reikėdavo skubiai, per vieną naktį. Kopijuodavo Kristina Mažuolytė, Larisa Ivanova, Irena Pisarevičiūtė. Žemėlapį perpiešdavo ant kalkės, tikslindavo. Tada daugindavo. Kai kurie gaunami žemėlapiai buvo I pasaulinio karo laikų. Žemėlapių pasitaikė visokių - ir tikslių, ir visai neatitinkančių realybės.
Pirmuosius maratonus žvalgydavo motociklais. Motociklą turėjo Vladas Plikūnas, paskui įsigijo Eimutis Matulionis, Rimantas Krupickas. Kartais žvalgyti padėdavo Rimvydas Mintautas su Mokslų akademijos „Viliuku“. Žvalgymas - ilgas ir kruopštus darbas. Išžvalgoma būdavo tik numatyta maratono trasa. Ir vargas „išbėgusiems“ iš žemėlapyje nurodytų ribų. Paprastai, jei pretenzijų dėl žemėlapių tikslumo būdavo daug, rengėjai žinodavo, kad kažko nepadarė arba reali situacija labai pasikeitusi.
100 kilometrų atstumas pėsčiomis - ne visiems
Pati maratono trasa buvo tik dalis darbo. Kita dalis - praktinis maratono rengimas. Reikėjo numatyti, kiek reikės teisėjų, surinkti dirbančiųjų komandą. Neretai 50 kilometrų etapo teisėjai iš pirmo punkto buvo vežami į paskutinius. Ypač daug žmonių reikėjo pirmuose punktuose, kol dalyviai neišsibarstę ir užgriūna vienu metu. Per 40 metų maratonuose yra teisėjavę iki kelių šimtų žmonių.
Tačiau viena teisėjų komanda, nepraleidusi nei vieno maratono – išskirtinė. Tai maratonų iniciatoriaus Rimanto Krupicko teisėjų grupė, iki šiol vadinama bendriniu tapusiu žodžiu - Krupickaitėmis. Teisėjavimui trasos punktuose Rimantas atsiveždavo savo dukras, vėliau vaikaičius, dukrų drauges, savo studentus, studentų draugus, savo kolegas. Komanda darbšti, mobili ir nepaperkama, ypač mažieji teisėjai.
Pirmuosiuose maratonuose po finišo būdavo nemažai prisitrynusių pūsles pėdose. Paskui dalyviai suprato, kad maratonui reikia ruoštis ir anksto - vaikščioti, bėgioti, išeiti į ilgesnius savaitgalio žygius. Išmoko ruoštis dideliam krūviui. Atėjo ir jaunesnė karta – sportininkai, orientacininkai, kuriems didesnis krūvis nebuvo per sunkus. Bet vis tiek po 25 kilometrų iš pirmojo etapo arbatos punkto Algis Jucevičius į stovyklą parveždavo ir parveža nebepajėgiančių toliau eiti iki trečdalio visų dalyvių.
Mūsų nuomone, visai netreniruotiems ar turintiems sveikatos problemų rizikuoti nereikėtų. Nors rimtesnių traumų išvengta, tačiau netreniruoti po tokio krūvio kenčia raumenų skausmus ar net nusilupa kojų nagai. Kiekvienas startuojantis pats atsako už savo sveikatą, todėl savo galimybes reikėtų vertinti atsakingai. Kompiuteriai jau senokai naudojami maratonų sekretoriate. Anksčiau buvo naudojami dideli akumuliatoriai, dabar elektros energiją tiekia generatorius.
Maratono virtuvė: pažaliavusi dešra ir citrinų deficitas
Pirmuosius tris maratonus arbatą ir košę virdavome paprastuose puoduose ar šutintuvuose. Tačiau jau ketvirtajam maratonui iš „Dainavos“ restorano pradėtos nuomoti kariškos lauko virtuvės, kurių katilų talpa siekdavo 100-250 l. Atvažiavus į finišą, pirmiausia reikėdavo greitai kurti katilą ir kaisti arbatą. Jei vandens telkinys švarus, naudodavome jo vandenį, jį į katilus sunešiodavome kibirais. Bet buvo maratonų, kuriems visą vandenį turėjome atsivežti.
Pirmųjų maratonų dalyviams gamindavome ir sumuštinius. Po keturis pirmam finišui. Su baltu ir fermentiniu sūriu, „šlapianka“. Nors sumuštinius sukišdavome į pavėsį, bet maratonininkai ateidavo labai išsibarstę ir paskutiniams „šlapianka“ nuo šilumos spėdavo pažaliuoti.
Problemiškas buvo produktų pirkimas. „Šviesiais“ sovietiniais laikais maisto produktai vienam pirkimui buvo ribojami. Jei parduotuvėje būdavo cukraus, duodavo po 1 kg., arbatžolių, - 100 g., uogienės - pusę litro, svogūnų laiškų - 100 g., bulvių 1-2 kg. Turėdavai daug kartų stoti į eilę. Eilės būdavo visada ir netrumpos. Arba reikėdavo gauti specialų leidimą pirkti tiesiai iš bazių. Arbatžolėms, cukrui, citrinos rūgščiai (jos dėdavome į prėską kisielių), sviestui, sūriui, dešrai, kiaušiniams (100 vnt.) Vilniaus keliautojų klubas rašydavo specialius prašymus bakalėjos, pieno ir mėsos produktų, daržovių bazėms. Citrinų, nors ir įrašydavome, bet negavome niekada. Užtai sriubai, kurios virdavome apie 250 litrų, paskaninimui kartais gaudavome net 10 indelių deficitinių žaliųjų žirnelių. Be apribojimų parduotuvėse pirkdavome tik sušokusį į kaulą kisielių, grietinę, sufasuotą į stiklinius indelius po 200 g. ir duoną.
Kraustymasis per finišus su inventoriumi, dalyvių kuprinėmis ir pačiais nepaeinančiais dalyviais darėsi per sunkus. Kasmet daugėjo ir inventoriaus, ir dalyvių. Nors padėdavo Elektrėnai - jie visada atvažiuodavo su sunkvežimiu ir autobusu. Ilgus metus pirmąją dieną maratonininkams virdavome ne tik arbatą, bet ir daržovių sriubą, ir kisielių - po pusę litro dalyviui. Arbatos stovykloje - iki soties. O į punktą vežama pagal dalyvių skaičių - kiekvienam bent po pusę litro. Žmonės ne tik gerdavo ją prie termosų, bet ir pildavosi į savo indus, kad nereikėtų gerti iš pakelės balų.
Kitą dieną virdavome košę, vėl arbatas, vieną termosą kavos, vieną termosą kmynų arbatos. Dabar yra įvairių košių, sriubų pusfabrikačių, užtenka užplikyti. Dalyviai atvyksta nuosavu transportu ir atsiveža sočiai įvairių skysčių atsigerti. Kai maratonas sulaukė rekordinio dalyvių skaičiaus – virš 700, kariška lauko virtuvė tiesiog „užspringo“. Ji pleškėjo be perstojo, net kaminėlį užkimšo gausūs suodžiai. Sunkiai, bet kažkaip išgyvenome.
Išverdamos arbatos kiekis priklauso ir nuo oro. Kuo karščiau, tuo daugiau dalyviai išgeria. Tada darome silpnesnę arbatą, kad mažiau apkrautų širdį. Buvo vienas maratonas, kai išvirėme 2 tonas visokių skysčių – arbatos, kisieliaus, sriubos. Šiandien vandenį iš ežero ar upės pakelia saulės baterijos (kai apniukę - akumuliatoriai), o arbatą verda Vlado Plikūno sukonstruota mobili dujinė viryklė. Darbas žymiai palengvėjęs.
Šiemet jubiliejinis pėsčiųjų maratonas įvyks gegužės mėn. 11-12 d. Aukštaitijos nacionaliniame parke.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
