Sakysite – netiesa? Tuomet atsakykite sau: kada pastarąjį kartą pasidžiaugėte savo artimu žmogumi, jį pagyrėte, skyrėte šiek tiek daugiau laiko jam nei įprastai? O ar jo išklausėte, kai jis užuominomis, nedrąsiai ir vangiai prabildavo apie savo sėkmes ir nesėkmes?
Darosi įprasta tik po žmogaus mirties sužinoti, koks jis buvo mylimas ir reikalingas. Ne vienas, jei tik galėtų, išgirdęs tai prisikeltų. O kur mes visi būname, kai tas, dėl kurio raudama po jo mirties –reikalingas ir mylimas, būna šalia?
Kalbu iš patirties, žvelgdama per laiko prizmę.
Viskas prasidėjo nekaltu nuovargiu, po to sekė abejingumas viskam. Norėjosi tik gulėti, žiūrėti į lubas. Dingo apetitas, net skonio pojūtis. Šalia esantys vaikai, mama kalbino ir rūpinosi dieną naktį. Vos vilkdama kojas ėjau į darbą, kaip šešėlis slinkau namų link – į lovą. Vieną dieną pajutau, kad dingo baimė – per gatvę ėjau nesidairydama, nerūpestingai. Grįžusi namo mamai atsainiai tarstelėjau: „Nenoriu gyventi.“
Šeimos kantrybė ir rūpestis vėl paskatino džiaugtis gyvenimu.
Į septintąją dešimtį įkopusios mamos reakcija buvo žaibiška – vos ne jėga nutempė į ligoninę pas psichiatrą.
Kruopšti ir atsakinga specialistė, nereikalaudama nei siuntimo, nei kitokių popierių, atidžiai įvertinusi situaciją, paguldė mane „vienai vaistų injekcijai“, kuri virto ilgu ir tikslingu gydymu.
Pasikeisdami ir stengdamiesi išklausyti, bet niekada nekaltindami šalia manęs – ligoninėje ar namuose – visuomet buvo vaikai. Negirdėjau jokių priekaištų – tik palaikymą.
Medikę, kuri ir vėl man leido džiaugtis gyvenimu, minėsiu geru žodžiu, kai tik išgirsiu apie nelaimingo, bejėgio ir gyvenimu nusivylusio žmogaus pasirinkimą – nusižudyti, kai šalia jo nebuvo tinkamo žmogaus. Tokių medikų yra visur, reikia tik nebijoti ir kreiptis pagalbos.
Po truputį it balzganas ūkas prasisklaidė juodos mintys. O už lango savo spalvomis džiugino auksinis ruduo... Truputėlis terapijos, didžiulė artimųjų meilė ir gyvenimas tapo geidžiamas. Pabudo meilė sau. Dabar net baisu pagalvoti, kaip būtų buvę, jei su savo mintimis ir negandomis būčiau likusi viena.
Galiausiai buvau pakviesta dalyvauti nuostabiausiame įvykyje – anūkės gimime! Depresija galutinai dingo. Esu mylima, reikalinga – tai girdžiu ir jaučiu kasdien. Būtent to reikia nuvargusiam ir rūpesčių sugniuždytam žmogui.
Nors buvo išbandymų darbe, išgyvenimų onkologinėje klinikoje, finansinių krizių, viską įveikiau padedant artimiesiems.
Tad ar aš neteisi kalbėdama apie savo noru pasitraukusius žmones? Jų tikrai sumažėtų, jei mylėtume savo artimus čia ir dabar, kasdien be atodairos, nepalikdami jų juodų minčių sūkury. Gėlės, rūpestis, meilė reikalingi kas dieną – gyviems.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
