Perskaitėme jūsų portale publikuotą straipsnį apie tai, kaip kauniečiui Stasiui Stankūnui peiliu grasinęs ir ne vienerius metus visą laiptinę terorizavęs kaimynas, teismo sprendimu, pagaliau uždarytas į griežto režimo psichiatrijos ligoninę.
Sveikiname tokį teismo sprendimą, pavojų aplinkiniams keliantys ligoniai turi būti gydomi savo srities profesionalų, o ne šlaistytis aplink nuolat terorizuodami aplinkinius. Deja, šiuo metu mūsų valstybės institucijos, regis, užmerkia akis prieš potencialiai pavojingus asmenis. Susigriebiama tik tuomet, kai įvyksta tragedija ir ką nors pakeisti jau būna per vėlu.
Šią nuomonę mes grindžiame karčia savo patirtimi. Ne vienerius metus tenka gyventi agresyviai besielgiančio, nuolatos visiems aplinkiniams grasinančio, šmėklas bei vaiduoklius reginčio kaimyno pašonėje.
Nerimą kelia nuolatiniai jo išsišokimai bei tai, kad teisėsaugos institucijos į nuolatinius mūsų prašymus sutramdyti aršuolį žiūri itin atsainiai.
Keliais žodžiais apibūdinti pragaru mūsų ir mūsų vaikų gyvenimą pavertusį kaunietį būtų gana keblu. Švelniai tariant, šis žmogus, mūsų giliu įsitikinimu, kenčia nuo specifinio sveikatos sutrikimo, kurio simptomai labai panašūs į šizofrenijos apraiškas.
Su senyva motina gyvenantį kaimyną erzina bet koks triukšmas. Jo manymu, kelis butus turinčiame name privalo vyrauti kapų tyla, esą tik tuomet jis jaučiasi gerai. Todėl bandydami remontuoti savo nuosavybę ar tvarkyti namo aplinką mes kaskart susiduriame su agresyviuoju namo gyventoju.
Jau nebeskaičiuojame, kiek kartų jis mus bei atvykusius remontininkus grasino nušauti, pakasti, iškeikė pačiais šlykščiausiais žodžiais. Jis nevengia stumdyti laiptinėje dirbančių meistrų, grasina jiems aštriais daiktais, kaltindamas nebūtais dalykais, tokiais kaip siekiu, prisidengiant remonto darbais, sugriauti namą, kviečia policiją. Po šių išpuolių net keli meistrai kategoriškai atsisakė vykti į mūsų namą ir tęsti pradėtus darbus.
Nuo šio piliečio kasdien kenčia visos name gyvenančios šeimos. Su nerimu laukiame pilnaties, nes žinome, kad kaimynas vėl ims siautėti. Ypač jis suaktyvėja naktimis, siautėdamas taip daužo savo buto sienas bei radiatorius, jog skamba visas namas, drena ir kitų būtų sienos, indaujoje skamba indai.
Neprognozuojamo kaimyno išpuoliai dažniausiai nukreipiami prieš silpniausius namo gyventojus – moteris ir vaikus, vyrų jis šiek tiek prisibijo. Vaikams jis daugybę kartų grasinęs, jog apipils sieros rūgštimi, visam gyvenimui subjauros veidus. Mūsų name gyvenanti šeima savo pradinuką sūnų turi nuolatos įtikinėti, jog nereikia bijoti eiti į mokyklą. Vaikas jaučia nuolatinę baimę, kiekvieną kartą išėjus į laiptinę negali žinoti, ko tikėtis iš siautėjančio, neprognozuojamo kaimyno. Šį hiperbolizuoto jautrumo ir realybėje sunkiai susigaudantį žmogų erzina bet koks vaikų išleistas garsas, baisu, jog vieną dieną gali įvykti siaubinga tragedija. Juolab šis žmogus nuolatos kliedi apie jį neva puolančius ir nužudyti bandančius demonus, aplinkui regi vaiduoklius bei šmėklas.
Visai neseniai šio kauniečio išpuolį patyrė vienas mūsų kaimynas. Jam į veidą buvo papurkšta dujų balionėliu, o tada visiems girdint garsiai pareikšta: jeigu dujos nepadės, nušaus.
Graudu, tačiau tapome šio veikėjo įkaitais, bet koks bandymas remontuoti tarpukariu statytą namą, gražinti aplinką sulaukia aršaus šio kaimyno pasipriešinimo. Sunku pasakyti, kodėl jam nepatinka tvarkingai ir gražiai gyventi norintys žmonės. Gal todėl, kad jis savaip supranta tvarką...
Ne kartą rengėme talką, tvarkėme apleistus rūsius. Vos tik pradėdavome dirbti, tuojau atvykdavo kaimyno iškviesti policijos pareigūnai. Jiems buvo aiškinama, kad mes kažką vagiame iš rūsio, ketiname išmontuoti šilumos mazgą, kasamės po namo pamatais ketindami jį sugriauti. Graudu bei apgailėtina, kad reaguodama į šio, vaiduokliu ir šmėklas reginčio žmogaus kvietimus, policija vykdavo net kelis kartus per dieną. Suprantame, kad iškvietimą gavę pareigūnai privalo reaguoti, tačiau toks žmogaus elgesys, policijos kvietimas net kelis kartus per dieną yra ne kas kita, kaip tik jų laiko trukdymas.
Susidarėme nuomonę, kad teisėsaugos institucijos tiesiog vengia reaguoti į mūsų pagalbos prašymus. Šmėklų bei demonų regėtojas pats nevengia rašyti begalės skundų ir pačias įvairiausias instancijas, kuriuose mus kaltina nebūtais, išgalvotais dalykais.
Mums neramu, kad vieną dieną įvyks baisi nelaimė. Juk šalia gyvenantis žmogus, kurį erzina visi aplinkiniai, daugybę kartų grasino mirtimi. Baisu pagalvoti, kas nutiks, kai mėnulio įtakos paveiktas pilietis sugalvos stoti į žūtbūtinę kovą su jo regimais demonais?
Į musų prašymus padėti ne tik mums, bet ir kenčiančiam kaimynui atsainiai žiūrintiems valdininkams bei teisėsaugininkams norėtume priminti 2006 metais Kaune įvykusią baisią tragediją, kai viename bendrabučių moteris peiliu mirtinai subadė savo 9 metų dukrelę. Tiesa, vėliau ji buvo pripažinta nepakaltinama ir uždaryta gydymui į griežto režimo psichiatrijos ligoninę.
Skaudžiausia tai, kad kaimynai bei aplinkiniai puikiai žinojo šios kaunietės bėdą, ji ne vienam buvo užsiminusi apie ką puolančius velnius, gyvenimą nuodijančias piktąsias dvasias ir kitas nežemiškas būtybes. Deja, į nuolatinius pranešimus, kad stipriai negaluojanti moteris, kuriai būtina skubi pagalba, viena augina mažametę dukrelę, nereagavo nei policija, nei pedagogai, nei socialiniai darbuotojai.
Tik įvykus tragedijai, nuo pamišusios motinos rankos žuvus 9 metų mergytei, imta kalbėti apie pagalbos teikimą psichikos problemų turintiems žmonėms, spaudoje pasirodė keli straipsniai, kaip apsaugoti artimuosius nuo galimų išpuolių.
Deja, laikui bėgant šią tragediją daugelis jau pamiršo. Tačiau problema neišnyko, neadekvatūs žmonės, kurių gydyti prievarta neleidžia įstatymai, toliau vaikšto mūsų gatvėmis, grasina susidorojimu, gąsdina ne tik suaugusius, bet ir vaikus.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
