Ežerėlio vandens paviršiuje atsispindi žydras be vieno debesėlio, dangus miško aikštelėje jau ruošiasi žydėti pakalnutės. Linksmai čiulba paukšteliai. Kažkur toli girdisi gegutės kukavimas. Gamtoje įsigalėjęs pavasaris jau netrukus užleis vietą savo sesei vasarai.
Tačiau ne apie gražią atbudusią gamtą aš noriu dabar parašyti. Kitame ežeriuko krante pasigirdo balsai. Trys paaugliai su meškerėmis atėjo išbandyti laimės. Nežinau, kaip jiems sekėsi žvejoti, tačiau jų pokalbius girdėjau puikiai.
Kalbėjo lietuviškai. Matyt, tautiečiai. Tikriausiai augo lietuviškoje šeimoje ir mokyklą, matyt, lietuvišką lanko. Būtų labai nekorektiška čia pakartoti žodžius, kuriuos šie jauni vaikinai vartojo: na..j, ch..., ir t.t. Kiekvienas sakinys ir net kiekvienas žodis baigėsi galūne -jatj.
Aš nežinau, ar šių vaikinų (dar visai vaikų), kurie augo ir buvo auklėjami, matyt, laisvoje Lietuvoje, tėvai ir pedagogai žino apie šį masiškai paplitusį reiškinį tarp paauglių? Ar žino jo priežastis? Ar imasi kokių nors priemonių, ar į tai žiūri pro pirštus, manydami, kad tai smulkmena?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
