Gaila tik, kad laužo negalima vidury Lukiškių aikštės susikurti, tai tenka mosuoti baltomis pirštinėmis arba lankstyti baltus paukštelius. Vargas, ne laikai.
Kaip kartą pasakė psichoterapeutas Olegas Lapinas „demaskuojantys žmonės dažniausiai jaučiasi atlieką šventą misiją. Jų supratimu, Lietuva gali atgimti iš sovietinės praeities tik apsivaliusi. O apsivalymas – geras dalykas. Juk švarios rankos geriau, nei purvinos, tiesa?“
Žiūrint į šią šventą misiją atliekančius ir jokio atlygio už šį žygdarbį neprašančius žmones kyla klausimas – iš kur jie vis dar suranda ryžto gyventi ir dirbti Lietuvoje? Ar ne geriau jiems būtų pasitraukti ir leisti Lietuvai, kaip senai pelkei vidury gūdaus miško, apsitraukti dumblu ir merdėti?
Nes šiandien Lietuvai ateities, pasak mūsų medžiotojų, nėra. Į ją niekas negrįš – sako jie. Ir ne tik kad negrįš, bet ir čia esantys išvažiuos. Tuomet Lietuva taip apsišvarins, kad joje liks tik švarai, teisybei ir visuomeniškumui neabejingi žmonės, beveik šventieji.
Kaip gi ten bebūtų, Lietuvoje pastaruoju metu vykstančias įvairaus pobūdžio švarinimosi akcijas stebėti tampa išties įdomu. Gaila tik, kad šiukšlintojų jose daugiau nei švaros propaguotojų. Kaip grybų po gero pavasarinio lietaus atsiranda tokių, kurie šventai žino visas priežastis, dėl kurių jauni žmonės į Lietuvą grįš, už kokį atlyginimą ir kokiomis sąlygomis jie čia dirbs ir kodėl galiausiai nusivils ir paliks šią šalį visiems laikams.
Pasiklausius jų, tampa aišku, kad emigravusieji be pusės šimto tūkstančių litų atlygio per mėnesį Lietuvoje ir „savo šaliai“ nedirbs, o dėl neigiamų signalų iš Lietuvos siuntimo ne tik sau, bet ir savo vaikams į Lietuvą neleis nė atsisukti.
Tik ką apie tai mano tie, kurie šiandien sėdi ir kremta mokslus Londone, dirba Sidnėjuje ar Tokijuje? Ar kelių dažniausiai spaudoje minimų grįžusiųjų dirbti viešajame sektoriuje žmonių istorijos, pasisakymai ir jų interpretavimas bus pagrindinė priežastis, lemsianti jų sprendimą vieną dieną dirbti ir gyventi Lietuvoje? Ar jų grįžimą lems sprendimas, priimtas vienoje įstaigoje, vieną dieną, dviejų žmonių sutarimu? Jei esate šventai įsitikinę, kad taip – galite mane užmėtyti balintomis pirštinėmis ir popieriniais paukščiukais jau dabar.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
