Iki 16 metų sūnus gaudavo pašalpą kaip II grupės invalidas, vėliau komisija nutarė, kad skirs tik 40 proc. darbingumą, dar po kurio laiko – jau 50 proc. Kodėl didėjo darbingumas? O gi dar ponui Valinskui būnant Seime imtasi visuotinės taupymo akcijos, kurios metu „pasveiko“ ne vienas tūkstantis negalią turinčių žmonių. Valdžia kaip visada sutaupė ten, kur saugiausia, sutaupė sąskaita tų, kurių niekas negina ir kurie niekam Lietuvoje nereikalingi.
O šiemet, diagnozei nepasikeitus, išlikus ir priepuoliams, sūnus jau absoliučiai sveiku pripažintas.
Pernai jis sėkmingai baigė mokslus Vilniaus geležinkelio transporto mokykloje, turi kompiuterių administratoriaus specialybę, o darbo surasti negali, nes žodis „epilepsija“ atbaido visus darbdavius. Taip, jo liga kiek atsitraukė, jam nebūna kaip anksčiau, po kelis priepuolius į savaitę, tačiau ji išliko, priepuolio grėsmė yra visada. Epilepsijos židinį visada parodo elektroencifalograma.
NDNT nežinia kuo remiasi nustatydama darbingumo lygį. Dar tais laikais, kai aš tvarkiau dokumentus dėl sūnaus pripažinimo neįgaliu, mano vyro motina man sakydavo: „Vaikeli, nieko tu nepasieksi, aš pati tam, kad mano dokumentus vertintų pagal ligas, tam, kad pripažintų negalią, moku nemažus pinigus...“
Nemokėjau nieko ir niekam, nes žinojau, kad epilepsija visame pasaulyje pripažinta negalios požymiu, žinojau, kad reikia tik paviešinti savo problemą ir net sunkiaisiais laikais aš sugebėjau gauti sūnui tai, kas jam priklauso. Skaudūs vaikų neurologės žodžiai „Jūs savo vaiką norit padaryti invalidu“ man jau ne vieną dešimtmetį skamba ausyse. Mano atsakymas buvo paprastas: „Daktare, padarykite taip, kad ano vaikui niekada nebebūtų priepuolių, ir aš visą savo likusį gyvenimą mokėsiu jums keleriopai daugiau, nei noriu gauti dabar...“
Žinau, kad iki šių dienų žmonės sugeba „nusipirkti“ negalią, buvo ir man pasakyta: „Aišku, panaikino negalią, nes nemokėjot niekam“. Skaudu, šlykštu ir apmaudu...
Negi Lietuvoje jau esame tokie beviltiški ir sustabarėję, negi mums nebeliko nieko švento?
Kaip dabar jaustis jaunam žmogui, su savo bėda paliktam likimo valiai? Todėl, kad mūsų sveikatos ir socialinės apsaugos sistemos supuvusios iki pat šaknų, todėl, kad visuomenė iki šiol niekina „kitokius žmones“, todėl, kad Seimui labiau rūpi atlyginimas, tarnybiniai automobiliai ir kanceliarinės išlaidos, todėl, kad seimūno pieštukas kainuoja penkis kartus brangiau nei sergančiojo gerovė, todėl mes ir esame ten, kur esame – dugne.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
