Būdama 163 cm ūgio, nesilaikydama jokių dietų ar kalorijų skaičiavimų, dažniausiai sverdavau 67 kg (nors svarstyklių rodyklė nusvirdavo ir iki 72 kg). Tokiam ūgiui, sutikit, tikrai keliais kilogramais per daug. Na, bet tada dar nežinojau savo ateities, baisiai jaudinausi dėl tokio svorio.
Todėl išbandžiau įvairias dietas, bet po kurio laiko supratau, jog absurdas valgyti maistą, kurio net nemėgstu, nes juk išties visa esmė, kiek suvartoji ir sudeginu kalorijų. Taip pradėjau skaičiuoti kalorijas, dar nusipirkau sporto klubo abonementą – taip skaičiavau ir sportavau apie 4 mėnesius, nors ir su nuklydimais. Per tą laiką nuo 72 kg pasiekiau 64 kg, tada tikrai jaučiausi puikiai, buvau pasitikinti savimi, energinga, patenkinta gyvenimu, nors, pripažinsiu, vis vien nesijaučiau pakankamai liekna.
Po tų keleto mėnesių, nežinau, kas šovė į galvą, bet pradėjau vis mažiau sportuoti, galiausiai nebepirkau abonemento į sporto klubą, pradėjau daugiau valgyti (kaip gera neskaičiuoti ir nevarvinti seilės nuo parduotuvių duonos skyriuose sklandančių kvapų). Svoris šoktelėjo iki 67 kg, vėl pradėjau šiek tiek riboti maistą, skaičiuoti. Tačiau nesugebėjau išsilaikyti taip ilgai kaip anksčiau.
Po savaitės skaičiavimų tarsi nutrūkdavau nuo grandinės ir nuo pirmadienio vėl pradėdavau iš naujo, ir taip kiekvieną pirmadienį.
Kol netyčia atradau „Lieknųjų gurmanų“ programą ir pasiryžau sąžiningai juos vykdyti. Nepamenu, kiek kilogramų numečiau, bet puikiai prisimenu, kaip atsisakius kavos pagerėjo miegas, kaip mėnesį į burną neįsidėjau nei vieno saldainio (ir nieko, kame buvo cukraus), o tai man tikrai kažkas nerealaus.
Tačiau pastebėjusi, kad nugalėjau savo didžiausią priklausomybę – saldumynus, kažkodėl pagalvojau, kad grįžusi prie kalorijų skaičiavimo numesiu daugiau kilogramų ir jie kris greičiau, todėl vėl grįžau į užburtą ratą – gyvendavau pusbadžiu, po to persivalgydavau (dažniausiai vakarais, kai kas nors nesisekdavo ar tiesiog neturėdavau ką veikti), pradėjau gerti kavą, pamenu, kaip neramiai miegojau pirmąją naktį, po to pripratau.
Svoris užsirito iki buvusių 72 kg, jaučiausi blogai, bet nebebuvo kada rūpintis figūros reikalais, nes atėjo egzaminai, iškart po jų išvažiavau į Norvegiją vasaros darbams, ten patyriau daug streso, buvo labai sunku emociškai, todėl griebiausi nervų daktaro – šokolado. Be jo ir šiaip pradėjau sočiai ir viską valgyti, taip per 2 mėnesius užsimečiau dar kelis kilogramus ir grįždama į Lietuvą svėriau jau 80 kg.
Tada, pamenu, tėvai juokėsi, kaip aš tokia didelė „dietininkė“ pavalgiau per tuos kelis mėnesius. Savijautos net negaliu apsakyt, drabužiai nebetiko, pradėjau nešiot viską, kas laisvai krinta, vietoj džinsų – timpas arba laisvas sukneles. Nutariau imtis senų priemonių, vėl pradėjau skaičiavimus, nors ir sveiko maisto, bet valgiau tikrai labai mažai.
Taip per kelis mėnesius su nukrypimais, bet pasiekiau 73 kg, džiaugiausi, kad judu tinkama linkme, tačiau atėjo laikas išvažiuoti į Jungtinę Karalystę, ten pamačiau, kokia stipri vartojimo kultūra, kaip žmonės tampa maisto vergais, kokios didžiulės ir ryškiais plakatais nukabinėtos saldumynų lentynos...
Pirmas savaites nerasdavau parduotuvėj tinkamo maisto, pravaikščiodavau ratais įsidėdama ir vėl išsiimdama iš krepšelio vieną ar kitą produktą, bet galiausiai po kurio laiko pripratau, vėl pradėjau marint stresą senais „gerais“ būdais ir dabar sveriu 78 kg...
Šį kartą noriu viską daryti teisingai ir pagaliau nebejausti tos baimės suvartoti „per daug“, noriu pradėt mėgautis maistu nejausdama kaltės. Gal pasiseks?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
