Perskaičius straipsnį „LDK istorija: savižudybė pagoniškoje Lietuvoje“ susidaro įspūdis, kad savižudybes lemiantis faktorius yra ir tikėjimas. Lietuviai pagonybės laikais žudydavosi ištikus sunkesnei bėdai, kai tuo tarpu krikščionys iki paskutinio kraujo lašo kovodavo. Krikščioniška drąsa prieš pagonišką drąsą... Nugali krikščioniška drąsa, nes atliktos mokslinės studijose, tokios kaip: “Religion and suicide: confessions, religiousness, secularisation and national suicide rates“, Spirituality, religion and suicidal behavior in a nationally representative sample“, patvirtina faktą, kad krikščionybė yra prevencinė priemonė prieš savižudybes.
Taip pat įrodyta, kad būnant kataliku yra mažesnė tikimybė savižudžiu tapti, palyginus su kitomis konfesijomis.
Argi mes ne katalikiška valstybė? Deja, galime teigti drąsiai, kad Dievą mes pamiršome: į bažnyčią retkarčiais užsukame, sekmadieniais dirbame, apsiperkame sekmadieniais ir t.t. Palyginus lietuvius ir lenkus – lenkai garsėja, kaip uolūs katalikai, savižudybių vidurkis per metus - apie 15 atvejų 100 tūkst. gyventojui, o Lietuvos - apie 70 iš 100 tūkst. gyventojų.
Kai įsisąmoninsime, kokia yra krikščionybės esmė, tuomet ir sugebėsime natūraliai, iš širdies nusišypsoti (bet nedirbtinai, kaip kai kurie straipsniai bando įteigti) vienas kitam ir nespardysime parkritusio, bet padėsime ir palaikysime vienas kitą, ir nesidžiaugsime kaimyno degančiu namu... Turėtų būti gėda, kai iš silpnesniojo tyčiojasi stipresni, kurie galėtų silpnesniajam padėti tobulėti. O kai lietuvį ištinka bėda, mes padedame jaustis vieniši su tokiais „lietuviškais papročiais“.
Kodėl vartojame žodį „pamiršome“? Prisiminkime Lietuvos nepriklausomybės atgavimo laikotarpį... Meldėmės, šaukėmės Dievo, norėjome laisvės ir nugalėjome krikščionišku tikėjimu, drąsa ir tankus plikomis rankomis... Atgavę laisvę, puolėme į materialius rūpesčius, nesuprasdami krikščioniškos laisvės, atsakingos laisvės, kaltindami Dievą ir galiausiai pamiršdami Jį. Bet pjauname tai, ką sėjame...
Taigi ką daryti?
* Ogi atsipūsk Sekmadienį. Žmonės turi ilsėtis sekmadieniais. Tai laikas - skirtas hobiams, ieškojimui jų, taip pat būti, bendrauti su draugais, šeima. Psichologų studijos teigia, kad vienos dienos per savaitę žmogui reikia pailsėti, pabūti su artimaisiais, o ne dirbti ir triūsti vergiškai sekmadieniais, kurį Dievas padarė laisvadieniu! Pavyzdžiui, Vokietijoje, Šveicarijoje, Italijoje niekas sekmadieniais nedirba, žmonės ilsisi, išskyrus skubiąją pagalbą turintys suteikti medikai, policininkai ir t.t. Tai laikas, kai gali suprasti, kad nėra viskas taip materializuota, nes yra svarbesnių dalykų, tokių kaip Dievas, šeima, draugai. Santykiai su kitais lemia laimę, todėl palaikyti santykius yra būtina mūsų psichikai, turėdami santykius esame daug stipresni užklupus negandoms.
* Apsispręsk, kurioje pusėje esi. Apsispręskime tikėti ar netikėti. Dvejojantis žmogus yra blogesnis už netikintį - tiek religijoje, tiek psichologiškai. Tvirtai apsisprendęs ateistas -stipresnis gyvenimo išbandymams nei dvejojantis. Negalime būti truputį tikinčiu, truputį netikinčiu. Todėl priimkite tvirtą sprendimą tikėti ar netikėti. Tai sumažintų savižudybių skaičių Lietuvoje. Ir netiesa, kad ateistai visi degs pragare.
* Manome, kad žiniasklaida turėtų aktyviai įsitraukti į savižudybių prevenciją, nes jei ir toliau tokiu tempu „eisime“ savižudybių link, tai nebus kam ir lietuviškai skaityti. Turėtų būti žiniasklaidoje kiekvieną dieną skelbiamas savižudybių skaičius ir lyginama su praėjusiais metais, taip pat skatinamas tikėjimas, kuris skatintų didžiuotis krikščioniškomis savybėmis bei drąsintų žmones gyventi.
* Žinomi tikintys žmonės politikoje (V. Landsbergis, V. Adamkus, A. Butkevicius ir kt. visuomenės veikėjai) turėtų kalbėti, papasakoti, ką reiškia tikėjimas jų gyvenimuose, taip pat ir kiti žmonės, kurių gyvenimus pakeitė Dievas, jų istorijos turėtų būti skelbiamos žiniasklaidoje.
* Kunigai turėtų lankytis mokyklose, žmonių darbo vietose, sporto renginiuose ir visur aktyviai dalyvauti, kur žmonių susibūrimai vyksta, nes juk Jėzus mėgdavo žmonių susibūrimus, jų nevengdavo, būdavo paprastas ir jų lygio, o ne virš jų, todėl ir kunigai yra ne ką geresni už Jėzų, jie turėtų neužsidaryti tarp sienų, o lankytis visur, kur žmonės lankosi. Šveicarijoje dvasininkai dalyvauja gydant suicidinius pacientus. Lietuvoje, deja, šito nėra. Reikėtų ir pačią bažnyčią reformuoti, tačiau visų pirma pradėkime nuo savęs.
Kviečiame į akciją nedirbti sekmadieniais. Tai galite padaryti prisijungę prie „Facebook“ grupės: „Sekmadienį nedirbsiu tikrai“. Taip pat siųskite laiškus Seimo nariams, valdžios institucijoms ir neapsipirkinėdami sekmadieniais. Galbūt norėsite prieštarauti ir sakysite, jog didžiųjų parduotuvių, prekybos centrų pardavėjos užtat ilsisi, pavyzdžiui, ketvirtadieniais. Na, koks čia poilsis, kai tavo draugai, artimieji dirba, vaikai mokyklose ar studijose.
Moterys yra šeimos židinys, tačiau mes atimame tokią galimybę joms tapti. Nemylime mes vyrai savo moterų ir negerbiame, jei taip leidžiame moterims vargti. Mūsų moterys, ne ką prastesnės nei šveicarės, vokietės ar italės, kurios sekmadieniais ilsisi ir gali būti su šeima. Vyrai, saugokime ir branginkime Lietuvos moteris.
Lietuvos ateitį regime, kaip inovatyvią ir pažengusią - tiek technologine prasme, tiek kultūrine, kurioje netoleruojami tyčiojimaisi, žiūrima į bendradarbius ne kaip į konkurentus, bet kaip į kolegas, kurie kartu bendradarbiaudami gali nuveikti gero Lietuvai. Jeigu sausio 13 dieną plikomis rankomis ir tikėjimu nugalėjome tankus, nugalėsime ir šią krizę su Dievo pagalba vėl prisimindami ir priimdami Jį į savo gyvenimus.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
