Daugelį metų svarstoma dvigubos pilietybės problema, kaip raudonas skuduras jaučių koridoje nepalieka abejingų nei tarp išvažiavusiųjų, nei pasilikusiųjų. Pavydo, neapykantos, pykčio, nepilnavertiškumo, keršto emocijos kunkuliuoja lietuvių sielose ir veržiasi per kraštus blogiu apnuodytais žodžiais, kurie nepalieka nė vieno nesužeisto.
Štai anoniminis išeivių atstovas rašo (kalba netaisyta): “... trumpam grįžau po 18 metų emigracijos į Lietuvą, buvau pašiurpęs, kaip sovietai vis tik sėkmingai išnaikino lietuvių tautos genofondą, dabar Lietuvoje gyvena tik degradai-urodai ir saujelė senų inteligentų, kurie, deja, jau yra per seni ką nors pakeisti Lietuvoje...“
Anoniminis Lietuvos atstovas atsako (kalba netaisyta): „Tu, emigrantine nuop***, prieš lodamas ant lietuvių paklausk, ką esi padaręs dėl lietuvių tautos. Typiškas šliužas nušliaužęs ten, kur storesnė dešra ir atšliaužęs atgal į protėvių žemę vėmė ant savo tautos. Kai padla dvėsi, tai ant alkūnių atšliauši į tą degradų šalį, kad tave palaidą šunį čia pakastų.“ .
Kadangi abiejų šių komentatorių mintys surado daug pritarėjų, galima daryti išvadą, kad tai tipiškas dviejų lietuvių brolių (ar sesių) pabendravimas. Spėsiu, kad abu komentatoriai save laiko Lietuvos patriotais, Lietuvai tik gero linkinčiais žmonėmis... Ir neapsiriksiu spėdama, kad komentatorių priklausomybė vienai ar kitai pasisakančiųjų stovyklai priklauso nuo jų gyvenamos vietos.
Liaudies išminčiai perspėja, kad „kai du mušasi, trečias laimi“. Iki kol mes (išėję ir pasilikę) koliosimės ir linkėsime vieni kitiems kuo didesnio blogio, tol naikinsime savo rankomis savo gimtinę ir savo išskirtinę kalbą, kaip kokie beakiai termitai, graužiantys namo sienas tol, kol ant jų pats namas neužgriūva ir nesutraiško. O mūsų išrinkti atstovai abejingai stebės situaciją ir įsijautę į bejėgiškumo vaidmenį skėsčios rankomis.
Kas atsitiko, kad lietuvių (geraširdžių, išmintingų, pakančių, padorių, ne padlų ir ne degradų) tarpusavio bendravimas nusirito iki tokio lygio? Ar ne laikas būtų atidžiau pasižiūrėti į save ir pabandyti suvokti, kas ir kodėl manipuliuoja jūsų emocijomis, „tampo jūs už virvučių“ ir džiaugiasi matydami, kaip sėkmingai lietuviškoji Lietuva pati save naikina? Skelbiama, kad apie 700 Lietuvos piliečių kiekvieną mėnesį sunaikinama Lietuvos valdžios rankomis! Abejoju, kad istoriniai Lietuvos okupantai kada nors būtų tokiu greičiu naikinę lietuviškąją Lietuvą!?
Suprantu, kad visi žmonės turi įvairiausių nuoskaudų. Vieniems pikta, kad turėjo išvažiuoti svetur ieškot duonos, kitiems – kad subankrutavo, kad buvo apgauti, kad negali išsimokėt paskolų... Pasilikusieji Lietuvoje vargsta nuo nepriteklių, nuo bankrutuojančių verslų, nuo senėjančios visuomenės, nuo užsidarinėjančių mokyklų, nuo nesąžiningumo, nuo visuomenės inžinerijos pastangų pakeisti nusistovėjusias tradicijas...
Mes visi esame traumuoti – išmušti iš psichologinės pusiausvyros. Tokius traumuotus žmones labai lengva „tampyti už virvučių“, t.y., išprovokuoti juos pykčiui, neapykantai, kerštui, nurodant jų visų problemų priežastį visai ne ten, kur ji yra. Kam neteko skaityti apie „išdavikus, kurie iškėlė būtų kainas; sukūrė laukimo eiles pas medikus; prisiuntė per daug pinigų į Lietuvą…“.
O išvažiavusieji, kurie save komentaruose pristato kaip labiau išsilavinusius, pakliuvę į kultūringesnę visuomenę ir iš jos išmokę aukštesnės bendravimo kultūros, komentaruose save parodo visiškais nepraustaburniais. Atrodo, kad žmogaus siela, kuri nuolat(dažnai nuo vaikystės) buvo ir yra niekinta, skriausta, žeminta, neįvertinta, taip sužalojama, kad nesąmoningai ieško savo aplinkoje aukų, kad galėtų daryti tą patį, kas buvo padaryta jiems. Liaudies išminčiai tai irgi pastebėjo: „Obuolys nukrenta netoli obels“. Ar nebūtų pats laikas pasižiūrėti iš šalies į savo gyvenimą, savo mintis, jausmus, veiksmus ir bandyti ištrūkti iš tokio neapykantos ir pykčio gaminimo proceso. Netapkime blogio įrankiais – benzinu Lietuvos deginimo lauže!!!
Dažniausiai gyvenime mes negalime pasirinkti aplinkybių, bet beveik visada pasirenkame, kaip reaguosime į situaciją. Galime reaguoti į provokaciją instinktyviai: įžeidė-atsimokėjau tuo pačiu; paniekino-atkeršijau; nepatiko- iškoliojau ir tai padaręs pasijutau lyg ir geriau: „Jis – niekšas- toks ir anoks, o aš – nesu toks (ne ten gyvenu, kitokį darbą dirbu) – esu geresnis“. Bet ar iš šalies pažiūrėjus, nesimatytų patiems, kad toks savivertės kėlimas nėra nei padorus, nei teisingas, nei garbingas.
Daugelį mūsų problemų padėtų išspręsti „auksinės taisyklės“ paisymas: „Nedaryk kitam žmogui taip, kaip nenori, kad tau būtų daroma“ Jeigu užėjo didelis noras, gyvenančius Lietuvoje vadinti „urodais/degradais“, tai, pirmiausia, įsivaizduokit, kad tą etiketę prikabinate savo mamai, tėčiui, seneliams (juos gi geriausiai pažįstat) ir praeis noras švaistytis tokiais žodžiais.
Jeigu užeina didelis noras paklaust kito, ką jis padaręs dėl lietuvių tautos, tai, pirmiausia, atsakykit į šį klausimą pats. Pastebėsit, kad ne kažin kokie tie nuopelnai: mokat mokesčius (jeigu dirbat) į valstybės biudžetą ir valstybė jums gražina pinigus paslaugų pavidalu (keliai, medicinos paslaugos, valdiškos mokyklos). Jeigu išeivis savo asmeninėmis lėšomis ir savo asmeninėmis pastangomis išaugina išsilavinusį, patriotiškai nusiteikusį, lietuvių kalbą mokantį sūnų ar dukrą, tai yra didelė tos išeivių šeimos dovana Lietuvai, saugojant lietuvių kalbą, identitetą, kultūrą, istoriją...
Beveik kiekvienam lietuviui gimtinė, kaip ir motina, yra labai brangi ir reikalinga. Kaip suaugę vaikai palieka namus, išvyksta mokytis, sukuria naujas šeimas, taip ir kai kurie lietuviai išvažiavo iš Lietuvos ir, kai kurie iš jų, dėl ekonominių priežasčių (pavyzdžiui, galimybė dirbti valdišką darbą JAV, gauti paskolą studijoms….), priėmė gyvenamosios vietos pilietybę.
Bet kaip vaikai sukūrę naujas šeimas, neužmiršta ir nepalieka likimo valiai motinos, taip ir išeiviai nenori apleisti ir užmiršti Lietuvos. Išeiviams išlaikyti lietuvybę padėtų Lietuvos pilietybė. Žinojimas, kad Lietuva oficialiai išeivį tebelaiko Lietuvos dalele – savu žmogumi, kad jis yra Lietuvai svarbus ir reikalingas – padėtų jam neištirpti svetimtaučių vandenyne.
Retai kuri motina išsižada ir atsisako net ir išdykusių savo vaikų. Deja, Lietuvos politikai nusprendė, kad Lietuva tokių (priėmusių kitos šalies pilietybę) vaikų nei anūkų nenori. Nesmagu jaustis atstumtais, nenorimais, nereikalingais... Tokie jausmai dažnai pastūmėja tautietį nutraukti bet kokius ryšius su lietuviais ir Lietuva, kad niekas net nebeprimintų apie Lietuvą ir neaštrintų to nereikalingumo/atmetimo jausmo.
Kiti išeiviai, sėdasi prie kompiuterių ir tyčiojasi iš Lietuvos ir lietuvių, tokiu būdu nesąmoningai mažina tą atmetimo skausmą „Kodėl man turėtų rūpėt Lietuva – juk ten beliko degradai ir urodai“.
Išeiviui prisipažinti, kad jam skauda širdį dėl gimtinės požiūrio į jį, greičiausiai, yra per daug skausminga. Kuo ilgiau ta atmetimo ir netikrumo situacija tęsiasi, tuo daugiau lietuvaičių ištirpsta kitataučių vandenyne, be jokio pėdsako.
Kuo daugiau įtakingų politikų garsiai gąsdina „dvigubinių piliečių užslėptais grobuoniškais tikslais“, tuo daugiau atsiranda neapykantos išvykusiems. Įsisiūbavusi neapykanta tarp išvažiavusiųjų ir pasilikusiųjų yra pasiekusi tokias aukštumas, kad net nepradėjus referendumo „dėl Lietuvos pilietybės tęstinumo“, jau aiškus referendumo rezultatas.
Konstitucinis teismas išaiškino, kad „atskiras atvejis“ reiškia „labai retas, išimtinis atvejis“. Prisipolitikavome. Šį mėnesį vėl 700 sulaukusių pilnametystės išeivijos lietuvaičių bus išbraukti iš Lietuvos piliečių sąrašų. Ir vėl, kai kuriems Lietuvos žmonėms tokios žinios sukelia džiaugsmą „mažiau padlų ir šliužų liko“. Kitiems lietuviams tokios žinios sukelia skausmą ir suvokimą, kad esame bejėgiai stebėtojai nykstančios lietuviškosios Lietuvos.
Ar galima tikėtis, kad Lietuvos politikai sugalvos „atskirą atvejį“, kad Lietuvos išeiviai, priėmę gyvenamos vietos pilietybę ir jų vaikai, galėtų išlaikyti oficialų ryšį su Lietuva? Atsakymo nežinau. Laikas ir niekaip neapibrėžtas laukimas nieko gero nežada. Gal išeiviai iš Lietuvos, norintys turėti oficialų ryšį su baltais, bus priversti pradėti mokytis pusbrolių latvių kalbos ir prašytis Latvijos valdžios galimybės tapti Latvijos piliečiais (latviai neturi problemų dėl išeivijos „dvigubos“ pilietybės) ir dėti visas pastangas, kad baltai kuo ilgiau išsaugotų baltiškąją kalbą ir kultūrą? Žinome iš istorijos, kad, kai sovietinė Lietuvos valdžia neįsileisdavo iš Sibiro tremties grįžtančių lietuvių į Lietuvą, juos mielai priimdavo Latvija.
Linkėčiau Lietuvos įstatymų kūrėjams daugiau išminties, kad jūsų kuriami įstatymai, jūsų pasisakymai, nekiršintų Lietuvos žmonių tarpusavyje, nekurstytų nesantaikos tarp tautiečių, o vienytų visus Lietuvos vaikus į gausų ir draugišką būrį, vardat lietuviškosios Lietuvos.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
