Vienas draugas pasakojo: „Tu įsivaizduoji, aš norėjau būti savarankiškas, galvojau, kad galėsiu užsidirbt, nuėjau į restoraną ir mane išjuokė.“ Nusijuokiau ir aš, nes nesuvokiau, kaip būnant 10 klasėje įmanoma gyventi iliuzijom ir bandyt įsidarbint viename brangiausių restoranų... Suprantama, galbūt darbdaviai neturėtų juoktis iš tų, kurių norai tokie dideli. Kita vertus, kam po to verkšlent, jog niekas neįdarbina?
Pati pirmą kartą su „darbeliu“ susidūriau 10 klasėje. Viena iš parduotuvių senamiestyje ieškojo skrajučių platintojo. Aš tik užėjau ir paklausiau, ar tikčiau. Padirbau vieną dieną ir mane priėmė. Darbo valandas bei dienas laisvai galėjau pasirinkt pati. Tėvai kategoriškai nesutiko su mano noru, tačiau šiuo klausimu jų nuomonės aš ne itin klausiau. Ir jie priprato. Dirbau labai mažai valandų. Tačiau išeidavo taip, jog jeigu dirbu vieną dieną (visą, t. y. 7 val.), uždirbu 35 Lt. Taip, tai yra labai mažai, bet ar aš galėjau kreiptis į teisininką, kad šis leistų man dirbti jo padėjėja? Akivaizdu, kad ne.
O pradėti visada reikia nuo kažko, kas yra kur kas žemiau už tavo svajones. Aplinkinių nuomonė buvo tokia: „Kodėl tu dirbi, jeigu tėvai tave aprūpina – turi maisto, drabužių bei pinigų savo išlaidoms. Tu turi mokytis.“ Negaliu pasakyt tiksliai, kiek kartų tai girdėjau. Net neįmanoma būtų suskaičiuot. Bet aš tik šypsojausi. Žinojau, kad jeigu aš nuo 10 klasės pradėsiu dirbti ir padirbsiu įvairius darbus, galbūt kažkiek suprasiu, kokio darbo norėčiau ateity. Bent jau tokius dalykus, kaip, pavyzdžiui, ar norėčiau dirbt kolektyve, ar viena. Ar norėčiau bendravimo su žmonėmis, ar darbo su popieriais. Tiesiog jaučiau, kad privalau dirbti.
Štai taip praleidau maždaug metus. Kelis kartus per savaitę tiesiog dirbau ir į klausimą – kodėl tu dirbi būdama tokia jauna, atsakydavau šypsena. Be to, dauguma stebėjosi, kaip susiradau darbą. Tik įdomu, ar tie, kurie stebėjosi ir tvirtino, kad be galo nori dirbti, sutiktų dirbti būtent tokį darbą. Na, o po metų supratau, kad noriu darbo, kuris būtų visiškai kitoks.
Naujo darbo ieškojau gal 2 mėnesius, taip... Daug darbdavių kreivai žiūrėjo ir piktinosi, kad jiems trukdau. Tačiau aš tikėjau, jog atsiras tokių, kuriems būsiu reikalinga. Ir turėjau progą pasirašyt terminuotą sutartį (terminas buvo tik 2 mėnesiai), kai dirbau restorane.
Padavėjos darbas – tai buvo lyg kažkas panašaus į svajonę, nes laisva vieta buvo tik indų plovėjos–valytojos pareigoms eiti. Aš nežinau, kaip ir kodėl, bet tiesiog sutikau. Atidirbau tiek, kiek turėjau, ir supratau, kaip tai yra sunku. Vien tas faktas, jog dirbi 3 dienas iš eilės po maksimumą valandų. Tai fizinis darbas, kuris vargina, tačiau pamiegi – ir vėl į darbą.
Viskas nebuvo taip blogai, nes turėjau galimybę stebėti, kaip dirba virėjai bei padavėjai. Stebėjau juos ir tiesiog galvojau, ar man tiktų kuris nors darbas. Padavėjos? Virėjos? Ne, supratau, kad tai ne man... Bet išbandžiau įvairius receptus ir išmokau gaminti. Kaip, jeigu dirbau indų plovėja? Visada, kai turėdavau laisvo laiko, aš eidavau pasižiūrėt, kaip kas darbuojasi (lyg būčiau maža viršininkė). Buvo labai įdomu sužinoti, kaip yra gaminami skaniausi patiekalai. Ar jaučiausi pavargusi? Aš išvis jau nieko nebejaučiau, bet tuo metu man to reikėjo.
Pasibaigė mano darbo sutartis. Ką dariau toliau? Pamaniau taip – užtenka, gal šiais metais pailsėsiu, juk tuoj 12 klasė. Ir pailsėjau. Tikrai. Iki sausio mėnesio. Jau nuo lapkričio mėnesio aš vėl pradėjau ieškotis darbo. O dabar darbdavių reakcija buvo tokia: „Dvyliktokė? Įdarbint? Ne, ačiū, kreipkitės kitais metais.“ Galvojau, kad šią frazę greitai sapnuosiu.
Užėjau į vieną parduotuvėlę, kurioje viskas atrodė kaip svajonių šaly – kvepėjo ir buvo labai labai ryšku, jauku ir taip gera. Pamačiusi kainas pamaniau, jog jeigu ši parduotuvė yra pakankamai brangi, vadinasi, ir darbuotojus priims tik tuos, kurie turi rimtos darbo patirties. Bet aš tik priėjau, paklausiau ir nuo sausio mėnesio jau dirbau. Po indų plovėjos darbo jaučiausi kaip tikra princesė, kuri visa kvepia ir gali laisvai bendrauti su klientais...
Ar buvo sunku mokytis 12 klasėje ir dirbti? Na, nežinau, kaip turėčiau atsakyt į šį klausimą. Aš negaliu net apibūdint, ar tai lengva, ar sunku. Juk visada gyvenime bus kažkas, kas atrodys lengva, ir kažkas, kas bus sunkiau už buvusią veiklą. Vienintelis dalykas, kuris liūdino – šiokia tokia rutina. Juk mokykloje yra taip, kad keliesi kiekvieną rytą (be to, anksti) ir eini mokytis.
Na, o man dar prisidėdavo darbas po pietų. Turėjau nemažai laisvadienių, bet ir darbas atimdavo nemažai laiko. Dirbau iki tol, kol galėjau. Kai prasidėjo ruošimasis egzaminams, galvosūkiai dėl to, kur stoti, nebedirbau, o tiesiog mokiausi. Šis darbas padėjo man suvokti, jog savo ateities galbūt ir nenorėčiau susiet su prekyba, tačiau suvokiau, jog jeigu nori – viskas įmanoma.
Jeigu jaunas žmogus nori dirbti – jis susiras darbą. Niekas kitas už jį to nepadarys. Bet svarbiausia yra didžiulis noras ir kantrybė susiduriant su tais, kurie to nesupranta.
Pradėt reikia nuo pirmo laiptelio. Juk kai einame laiptais, tai neužkeliam kojos iškart į 10 laiptelį.
O jeigu kalbėtume apie atlyginimą, manau, kai žmogus yra ant pirmo laiptelio, jis ne tik kad neprivalo, bet ir neturi teisės uždirbt daug. Jis turi pajausti, ką apskritai reiškia dirbti, kad uždirbtum bent kažkiek pinigų. Jeigu žmogui iškart duosi viską, jis degraduos. Todėl labiausiai gerbiu tuos darbdavius, kurie skatina dirbti gerai ir vėliau kelia algą. Ir tai ne visada yra tik pažadai. Pati su tuo susidūriau. Jeigu pažadėjo, bet nekelia, vadinasi, tam darbdaviui tu nesi reikalingas. Arba blogai dirbi, arba tiesiog nesi savo vietoj. Na, būna ir tokių situacijų, kai pažadai virsta oru tik dėl paties darbdavio dviveidiškumo. Tačiau tokiu atveju visada turi teisę susirast geresnį darbą.
Ar Lietuvoje galima užsidirbt daugiau? Kiekvienam tas „daugiau“ reiškia įvairią sumą... Vienam per mėnesį užtektų 2 tūkst., kitam 7 tūkst. litų bus per mažai. Pati pažįstu žmonių, kurie uždirba tikrai nemažai, ir kai stebiu, kaip jie tai daro, suprantu vieną – jie pakvaišę dėl savo darbo. Du dalykai – išties mėgti savo darbą ir turėti talentą – viskas, ko reikia. Noras, ryžtas, pastangos ir truputis sėkmės visiems padės įgyvendinti savo svajones. Visi šie trumpalaikiai darbai, kuriuos dirbau, padėjo man suprasti, kaip ir kur norėčiau dirbti po studijų.
Sėkmės visiems, kas stengiasi ir nepasiduoda.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
