Tik negalvokite, kad čia paprastas pamokslavimas. Ne, tai atviras dialogas su ateities karta. Žinau, kai kurie jauni žmonės nepatikliai žiūri į vyresnių patarimus, į pasidalijimą gyvenimo patirtimi. Kartais jie net niekina ar tyčiojasi iš vyresnių žmonių. Tokiems aš galiu štai ką pasakyti: „Neniekink ir nesmerk seno žmogaus, nes pats tokiu tapsite, jeigu pasiseks“. Kita vertus, sąvoka „senas“ labai sąlyginė. Asmeniškai pažįstu ne vieną ir ne du, kuriuos galima būtų vadinti senais, nors jų amžius vos pora dešimtmečių.
Visi mes gimstame bejėgiai ir vienodi. Deja, starto pozicijos gyvenime ne visų būna identiškos. Kai kurie jau avansu būna materialiai aprūpinti turtingų tėvelių. Tiems mažiau pastangų reikia gyvenime prasimušti. Tačiau didžioji mūsų dauguma jau nuo mažens privalo galvoti apie ateitį. Jai ruoštis nuo pat mokyklos suolo. Tik tuomet nebereikės kaltinti nei blogų darbdavių, nei prastos valdžios, kad gyvenime man nesiseka. Tik tuomet nereikės raustis konteineriuose ir prašyti pašalpos.
Visi mes pradedame gyvenimą nuo mokyklos. Ta mokykla gali būti legali, kur moko matematikos, kalbų. Yra ir kita mokykla – gatvės. Ten taip pat kai ko išmokstama. Na, kad ir rusiškų keiksmažodžių ir „zonos“ žargono. Ta epidemija paveldėta iš žlugusios imperijos, o aniems šitą bjaurastį įskiepijo mongolai. Rusų tauta ilgokai vilko jų jungą. Tokiu būdu šitie šlykštūs keiksmažodžiai, kuriais paniekinama net motina, gimė junge ir žmonių neviltyje. Žinoma, be keiksmažodžių kartais sunku išsiversti. Tačiau yra gražūs, lietuviški, žemaitiški: gyvatė, griausmas, perkūnas, biesas, ragana, čiučela, žiežula, sūtrauka ir t.t. Jie tokie skambūs ir savi! Nejaugi mes tokie negabūs ir neišradingi, kad turime skolintis net svetimus keiksmažodžius!
Jaunimas neretai susiduria ir su patyčiomis. Ką reikia daryti, kad tas negatyvus reiškinys būtų išguitas iš mūsų gyvenimo? Pirmiausia, nereikia bijoti į save pažvelgti iš šalies. Kito asmens akimis. Tai nėra paprasta, kaip atrodytų iš pirmo žvilgsnio, tačiau įmanoma. Tokiu būdu galima kiek pakoreguoti savo elgseną ir santykius su draugais. Antra taisyklė – nebijokite kartais pasijuokti iš savęs. Tuomet ir klasės draugams nesinorės juoktis iš jūsų. Ir trečia, tokia drastiškresnė taisyklė. Atminkite, kad visi joja ant to, kuris leidžiasi jojamas. Arba: ant palinkusio karklo visos ožkos lipa. Žinoma, šiuo atveju jau reikia būti treniruotam ir drąsiam. Tik, jokiu būdu, nepasitelkite tėvelių, kad spręstumėte šį klausimą.
Visiems jauniems žmonėms labai svarbu kultūra ir džentelmeniškumas. Visa tai dabar gerokai devalvuota. Tarytum kažkokia nebereikalinga atgyvena. Anaip tol! Šias savybes reikia nuolat ugdyti. Tuomet jums bus lengva bendrauti su visais. Čia turiu omeny ne tiktai elgesio, bet ir rašto kultūrą. Aš negaliu smerkti tų, kurie šiame aukštųjų technologijų amžiuje vartoja kalbos trumpinius. Taip sutaupomas laikas. Deja, nepritariu tiems, kurie ignoruoja mūsų gimtąją kalbą. Mūsų seną, unikalią kalbą, kurią išpuoselėjo mūsų protėviai. Nejaugi sunku nusipirkti lietuvišką klaviatūrą ir įėjus į lkk.lt atsisiųsti lietuvišką raidyną? To nesugeba padaryti tik apsileidėliai, negerbiantys gimtosios kalbos.
Daugelis jaunų (ir ne tik) žmonių labai stokoja elementarios kultūros virtualioje erdvėje. Paskaičius kai kuriuos komentarus, susidaro vaizdas jog juos rašė nemokšos ir chamai, kurie negerbia nei savęs, nei tų, kurie tą jų „rašliavą“ skaitys. Internetiniai komentarai – puiki proga pareikšti savo nuomonę, parodyti kūrybingumą, pasidalinti patirtimi. Žinoma, nemažą kaltės dalį čia turėtų prisiimti ir portalų tvarkytojai. Nejaugi jie nemato, kad tokie „komentatoriai“ smukdo jų portalo prestižą?
Man taip pat keistas ir nesuprantamas kai kurių moterų noras išsiskirti iš kitų ne protu, o kitokia pavarde. Lietuvaitės ima ir pasirenka latviškas pavardes. Aš suprasčiau, jeigu mes būtume sudarę su latviais konfederaciją. O kam to reikia dabar, kol konfederacijos dar nesudarėme? Juk mūsų pavardės tuo ir unikalios pasaulyje, kad jų daryba originali. Be to ne visada ir korektiška taip trumpinti pavardę. Įdomu, kokią pavardės galūnę pasirinktų moterys, tekėdamos už vyrų, kurių pavardės, pavyzdžiui: Putys, Pizas, Makštas, Karvis, Statinis, Avelis, Vištelis, Kiaulaitis? Tikrai įdomiai skambėtų tų moterų pavardės! Žmogus kitų žmonių tarpe išsiskiria ne pavarde, o protu ir sugebėjimais. Aksioma: me pavardė žmogų puošia, o žmogus pavardę.
Suprantama, jaunam žmogui labai svarbu apsišarvuoti žiniomis. Iš savo patirties drįstu tvirtinti, kad mūsų mokyklos pakankamai žinių prigrūda į moksleivių makaules. Gal kiek net per daug. Tai akivaizdžiai patvirtina medaliai ir kitokie apdovanojimai, kuriuos mūsų moksleiviai parsiveža iš olimpiadų.
Žinoma, aš nekalbu apie gimtosios (valstybinės) kalbos mokymąsi ir mokėjimą. Net neįsivaizduoju, kaip jausčiausi, jei valdininkai mane laikytų nepilnaverčiu, kažkokiu antrarūšiu, lengvindami man šios kalbos egzaminą.
Mane labai kankindavo algebra ir trigonometrija. Žiauriai nemėgau tų dalykų. Pasirodo ir gyvenime man jų visai neprireikė. Pravertė daugybos lentelė, kurią puikiai moku iki šiol ir geometrija. Ji reikalinga kiekviename žingsnyje, kuomet reikia apskaičiuoti kažkokius plotus ar tūrius. Daugybos lentelę, kažkokių skaičių kombinacijas ar svetimos kalbos žodžius pasikartoti, spręsti kryžiažodžius būtina kasdien. Tuomet smegenų neuronai priverčiami dirbti. Jie mažiau aptingsta, išlieka darbingesni. Tokiu būdu žmogui sumažėja pavojus susirgti silpnaprotyste. Moksliškai tai vadinama Alzheimerio liga.
Mums būtina mokėti bent tris kalbas: valstybinę ir porą kalbų, kurias vartoja didžiosios pasaulio valstybės. Tai galėtų būti anglų, rusų, kiniečių, vokiečių, ispanų kalba.
Labai atsakingas momentas – specialybės pasirinkimas. Ją reikia taip pasirinkti, kad darbas būtų malonumas, o ne kančia. Jeigu Jūs kokio nors dalyko mokykloje nemėgstate, jeigu tai Jums ne prie širdies, jokiu būdu nesirinkite specialybės, susijusios su tuo dalyku. Atrodo banalu, tačiau, deja, ne visiems tai pavyksta. Neretai dukrelė ar sūnelis, patartas tėvelių, pasirenka ir nemėgstamą specialybę. Svarbu, kad būtų prestižinė, kad tęstų šeimos tradicijas. Tai tragedija. Tragedija būna ir tada, kai ministrais tampa atsitiktiniai, kuruojamos srities neišmanantys žmonės. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Vos atsisėdę į minkštą kėdę, jie ima kalbėti vėjus.
Nėra negarbigų profesijų. Kiekvienas darbas garbingas, jeigu gerai atliekamas. Tą dėsnį gerai patvirtina daugelis mūsų emigrantų. Mokykloje, kaip žinia, ne tik moko. Ten vyksta ir užklasinė veikla. Vienose mokyklose turiningesnė, kitose mažiau. Mane stebina vienas dalykas. Mūsų valstybė jau 23 metus nepriklausoma, tačiau aš labai pasigendu skautų, jaunųjų šaulių ar ateitininkų veiklos, kuri prieškarinėje Lietuvoje buvo labai aktyvi ir masinė. Gal todėl to meto jaunimas buvo toks patriotiškas, net ištisą dešimtmetį priešinosi priešui, kuris šimteriopai juos pranoko ginkluote ir skaičiumi? Šiuo metu užklasinė veikla, mano nuomone, labai prastai organizuojama ir nėra labai nei patraukli, nei populiari. Savo laiku teko gyventi Oksforde. Mačiau organizuotą, dailiom uniformom apsirėdžiusį jaunimą ir gėrėjausi jų patriotiškais jausmais.
Jaunimas turėtų suprasti, kad be patriotizmo valstybė miršta, panašiai kaip augalas be vandens. Lygiai taip pat, kaip ir be istorijos, be savo praeities žinojimo. Juk ne be reikalo sakoma, kad tauta, kuri nežino, nevertina ir nesimoko iš savo praeities, neturi ir ateities.
Panašiai yra ir su karo tarnyba, kuri dabar pas mus neprivaloma. Manau, kad ji būtina kiekvienam jaunuoliui. Ten tampama vyru. Būdamas Izraelyje žavėjausi jų jaunimu. Toje šalyje ir merginos veržiasi į kariuomenę, nes tai prestižo reikalas. Po to jaunuoliai ir merginos įgyja dideles privilegijas studijuojant ir įsidarbinant. Jeigu ten nebūtų tokio patriotizmo, Izraelio valstybė jau seniai būtų sunaikinta.
Reikia tik džiaugtis, kad suirus imperijai, mums pavyko įstoti į Europos Sąjungą ir į NATO. Aš nesuprantu tų „patriotų“, kurie kritikuoja priklausymą šioms organizacijoms. Ar jų atmintis tokia trumpa? Jie, tikriausiai, užmiršo, kad Europą praeityje nuolat niokojo karai. Kokia netobula ta ES bebūtų, tačiau tai vienintelė išeitis Europai.
Aš nežinau, ar jaunimas pastebi vieną liūdną faktą – pilietiškumo stoką. Gal tiksliau – visišką jo nebuvimą mūsų Tėvynėje. Tokia visuomene labai lengva manipuliuoti, labai nesunku ją kvailinti. Žinoma, to pilietiškumo mes negalėjome atsinešti iš sugriuvusios imperijos. Ten visos gyvenimo sferos buvo reguliuojamos vienos visagalės partijos. Visi susibūrimai buvo organizuojami „iš viršaus“, o rinkimai tebuvo tik butaforija. Dabar esame laisvi. Kodėl stokojama pilietiškumo, aš nežinau. Matyt, tam yra daug priežasčių.
Tikriausiai, nemažą reikšmę turi ir dabartinės valdžios nekompetencija, arogancija ir egoizmas. Susidaro įspūdis, kad mūsų valdantiesiems pilietiškumas ne tik nereikalingas, bet ir žalingas. Gal daug kas nežino, kad 20 amžiaus pradžioje, kuomet atsikūrusiai Lietuvos valstybei buvo labai sunkūs laikai, jos valdžia kurį laiką atsisakė atlyginimų.
Nemaža jūsų dalis studijuos aukštosiose mokyklose. Tie, kurie gabiausi. Esate laimingi galėdami pasirinkti, kur studijuoti: Tėvynėje ar užsienyje. Mes neturėjome tokio pasirinkimo, nes tada egzistavo tokia KPS – kontrolnaja polosa sledov (kontrolinė pėdų juosta), kuri juosė visą imperiją. Tos juostos peržengti buvo nevalia. Išimtis buvo daroma tik kai kuriems privilegijuotiems asmenims. Jie galėdavo studijuoti taip vadinamų liaudies demokratinių valstybių (Lenkijos, Vengrijos, VDR) universitetuose.
Kaip žinia, daugelis užsienio universitetų pagal mokymo kokybę toli lenkia mūsiškius. Kai kur, pavyzdžiui Danijoje, net ir už mokslą nereikia mokėti. Reikia tiktai pasižymėti gabumais ir darbštumu. Tai jums suteiks didesnę profesijos pasirinkimo laisvę. Reikia tikėtis, kad didelė dalis jūsų po to sugrįš į Tėvynę ir pakeis čia gerokai priplėkusią atmosferą. Labai norėtųsi, kad daugelis jūsų pasirinktumėte politikos, teisės ir ekonomikos mokslus, nes tokių vakarietiško mąstymo specialistų Lietuvai dabar reikia kaip oro. Bus ir tokių, kurie negrįš. Jie turi tokią teisę. Žmonės skirstomi į patriotus ir kosmopolitus. Deja, technikos progresas skatina kosmopolitų skaičiaus augimą.
Svarbią reikšmę žmogaus gyvenime turi pomėgiai. Vieni mėgsta keliauti, kiti kažką kolekcionuoja, augina gėles. Ta veikla žmogui teikia džiaugsmą. Tokie žmonės laimingesni. Vieni turi tik vieną pomėgį, kiti daug.
Jaunimas ir meilė – neatskiriami dalykai. Tik reikia skirti meilę nuo susižavėjimo, nuo paprasčiausios aistros. Trumpalaikis susižavėjimas ir aistra dažnai baigiasi intymiu suartėjimu, o neretai vedybomis (arba paprasčiausiu skudurų sumetimu į krūvą) ir vaikų atsiradimu. Po kurio laiko paaiškėja jog charakteriai „nesutampa“, todėl tenka skirtis. Dėl to pirmiausiai kenčia moterys. Vertėtų skirti fizinę ir dvasinę meilę. Jeigu šie jausmai puikiai derinasi – šaunu. Tačiau nereikia dar pamiršti vieno labai svarbaus dalyko. Visi mes, tiek moterys, tiek ir vyrai, esame labai skirtingi. Pasaulyje nėra idealių žmonių. Gyvenant šeimoje privalu tai atsiminti.
Pirma taisyklė – nesistenk savo partnerio pakeisti pagal savo modelį. Jis kažkiek galės pasikeisti, jeigu pats to norės ir dės daug pastangų. Šeimoje būtini kompromisai, abipusės nuolaidos, pagarba, malonios staigmenos ir daugybė kitų svarbių momentų, kurių čia neįmanoma visų ir išvardyti. Tik suvokiant visa tai, jūsų šeimyninis gyvenimas bus ilgas, įdomus ir turiningas, o meilė (įskaitant ir fizinę) niekuomet neišblės. Meilę, kaip ir laužą, reikia nuolatos kurstyti, kad neužgestų. Kažkada maniau, kad ji dingsta po menopauzės. Pasirodo, labai klydau. Kuo daugiau šeimyniniuose santykiuose bus altruizmo ir mažiau egoizmo, tuo tie santykiai bus tvirtesni ir stabilesni.
Dažnas mūsų negali išsiversti be narkotikų. Vieni pabando nikotiną, kiti alkoholį, o kai kas ir stipriuosius narkotikus, net nesusimąstydami apie pasekmes. Visos šios medžiagos žaloja organizmą. Nikotinas pakenkia kraujagysles, žaloja plaučius. Alkoholis ardo kepenų ląsteles ir kitus virškinimo organus, kenkia smegenims. Apie stipriuosius narkotikus nebėra ką ir kalbėti. Visoms šioms medžiagoms vystosi pripratimas ir potraukis, todėl vėliau nors ir nori žmogus mesti rūkyti, bet negali, nes neturi valios. Jis tampa nuo tų medžiagų priklausomas. Pažymėtina, kad nikotinas organizmui gali net labiau pakenkti nei alkoholis. Alkoholį žmogus vartoja ne kasdien, o rūko keletą kartų per dieną.
Nežinau ar yra tokių žmonių, kurie nenorėtų būti sveiki, tačiau minėtas medžiagas neretas vis tiek vartoja. Priežasčių yra daug. Pirmiausiai – taip vadinamas bandos dėsnis. Šiam dėsniui nepaklūsta tik stiprios asmenybės. Tie, kurie nebijo būti baltomis varnomis. Tie, kurių dėka buvo padaryta dauguma žmonijos atradimų ir išradimų.
Alkoholis – populiariausias narkotikas. Saikingai vartojamas jis organizmo nežaloja. Savo laiku mes kiekvienais metais važiuodavome ilsėtis į Krymą. Ten gatvėse buvo automatai, kuriuose už 20 kapeikų įpildavo stiklinę balto sauso vyno. Eidamas į kalnus išgerdavau to vyno stiklinę ir visą dieną galėdavau laipioti po uolas. Visai nejausdavau troškulio, nors ir nemažai prakaituodavau. Dėl to šio vyno duoda ir jūreiviams, kurie plaukioja pusiaujo zonoje.
Tačiau lazda turi du galus. Į Krymą vasarą suvažiuodavo jaunimas iš Maskvos. Jie buriuodavosi Koktebelio skvere. Atsinešdavo trijų litrų stiklainius to vyno ir gerdavo visą dieną. Vakare milicija apspangusius, kaip rąstus, merginas ir vaikinus sumesdavo į sunkvežimį ir kažkur išveždavo. Kitą dieną istorija kartodavosi...
Alkoholis mūsų Tėvynėje negrįžtamai suluošino net porą žmonių kartų. Tuo nesunku įsitikinti įsijungus „YouTube“ ir pažiūrėjus „Laisva Lietuva“.
Žmogaus gyvenimas trumpas, todėl gyventi reikia taip, kad nekankintų sąžinė dėl veltui praleisto laiko. Yra sakoma, kad žmogus atliko savo misiją šioje žemėje, jeigu pasodino medį, pastatė namą ir išaugino nors vieną vaiką.
Kad tinkamai atliktų savo misiją, žmogus turi būti sveikas. Mūsų sveikatą lemia ne tik jau anksčiau minėti blogi įpročiai. Labai svarbu ir kūno higiena, teisingi ir stabilūs įpročiai. Kad reikia kiekvieną dieną praustis, visi žino ir tą daro. Tačiau ne visi žino, kaip reikia teisingai prižiūrėti dantis – mūsų organus, kurie neretai pridaro daug bėdų ne tiktai pačiam žmogui, bet labai palengvina ir jo piniginę.
Tikriausiai visi žino, kad dantukus (penkis jų paviršius) kas dieną ryte ir vakare reikia valyti ne trumpiau kaip po 2 minutes. Tai dar ne viskas. Yra tokie skirtingo diametro tarpdančių maži šepetėliai, kuriuos parduoda vaistinėse. Jie vartojami tarpdančių paviršiams išvalyti. Išvalius dantis, burną reikia praskalauti specialiu skysčiu. Tie skysčiai parduodami prekybos centruose. Po kiekvieno valgio burną reikia išskalauti, kad neliktų maisto likučių.
Daugelis nesupranta profilaktinių skiepų reikšmės. Kai kurie tėvai jau nenori net savo vaikučių skiepyti nuo vaikiškų infekcinių ligų. Tai – nusikalstamas lengvabūdiškumas. Skiepai – didžiulis žmonijos išradimas, kuris suteikia organizmui atsparumą ligoms. Aš anksčiau taip pat ignoruodavau skiepus nuo gripo, todėl kiekvienais metais sirgdavau. Kai prieš septynetą metų pradėjau skiepytis, dabar niekuomet šia liga nesergu.
Kitos sveikatos gerinimo priemonės visiems gerai žinomos. Tai sportas, organizmo grūdinimas. Tačiau nereikia pamiršti, kad ir čia lazdos perlenkimas gali pakenkti. Statistika patvirtina apie aukštą olimpiečių mirtingumą. Buvusioje imperijoje šią statistiką kruopščiai slėpė. Dideli organizmo (širdies) perkrovimai, ypač susiję su stipriomis emocijomis, žaloja organizmą. Jauni mirė mūsų olimpiečiai: irkluotojas Petras Karla (1937-1969), bėgikas Jonas Pipynė (1935-1997) ir kiti.
Didelę reikšmę mūsų sveikatai turi mityba. Ji turi būti visavertė, subalansuota ir reguliari. Skeptiškai vertinu įvairias dirbtines dietas. Žmogus, kaip ir kiaulė yra visaėdis padaras, todėl turi gauti įvairų maistą. Mūsų organizmas labai tobulas. Geriausia taisyklė – valgyk tai, ko norisi. Jaunimas labai žavisi įvairiais čipsais, spalvotais ir net energetiniais gėrimais. Verta pažymėti, kad tie produktai yra firmų, besivaikančių pelno bet kokia kaina, išmonė. Jie mūsų organizmui daugiau žalingi, nei naudingi. Žymiai naudingiau suvalgyti kokį vaisių ar sugraužti riešutų.
Paplitusi klaidinga nuomonė, kad mūsų Tėvynė labai maža. Kad turėtume būti tylūs ir paklusnūs didiesiems mūsų kaimynams. Vykdyti visus jų norus ir užgaidas. Dabartinė mūsų valdžia tą ir stengiasi daryti. Tai netiesa. Nėra mažų valstybių ir tautų. Yra tiktai savęs negerbiančios tautos ir valstybės. Būtent tą nepilnavertiškumo kompleksą kažkas atkakliai stengiasi mums įpiršti.
Lietuviai visados buvo darbštūs, kūrybingi ir karingi. Tokia jau mūsų geografinė padėtis. Daugelyje sričių mes niekuo nenusileidžiame didžiųjų tautų atstovams. Vladas Vitkauskas – įkopęs į visų žemynų aukščiausias viršukalnes, Žydrūnas Savickas – stipriausias žmogus pasaulyje. Galima būtų vardyti ir vardyti tuos ir tas mūsų valstybės atstovus, kurie ją garsina pasaulyje. Tikriausiai ne vienas iš jūsų svajojate apie tokius žygdarbius?
Mes galime džiaugtis ir didžiuotis nuostabia gamta. Vaizdingi, poetų apdainuoti upių slėniai ir gintarinė Baltija. Ežerai, ežerėliai ir neišbrendamos pelkės. Ošiantys šilai ir gojai. Gamta, kuri beveik nežino stichinių nelaimių. Čia nebėra nei žemės drebėjimų, nei taifūnų ar ugnimi besispjaudančių ugnikalnių.
Svarbiausias visų mūsų uždavinys – tausot ir saugot šią nuostabią aplinką, kurioje visi mes gyvename. Negalima užmiršt, kad kiekvienas gyvas gamtos objektas, nesvarbu ar tai būtų žalias medis ar gėlytė, ar koks gyvūnėlis yra didžiausias mūsų turtas ir jo naikinti ar skriausti nevalia. Nevalia gamtos teršti. Juk nesunku pabuvus prie laužo, susirinkti visas šiukšles ir išmesti į konteinerį. Arba nors jas sudeginti. Dar labiau nusikalsta gamtai tie, kurie ne tiktai ją teršia, bet ir elgiasi barbariškai. Jie daužo butelius, išvarto ir sudegina poilsiaviečių inventorių.
Nors kartais ta meilė gamtai gali įgyti ir iškreiptas formas. Kai kas meilę laukiniams gyvūnams išreiškia juos maitindamas. Prie vandens telkinių lesina antis, gulbes. Tokia laukinių gyvūnų „globa“ jiems teikia ne naudą, o žalą. Visi laukiniai gyvūnai puikiai sugeba patys surasti maisto. Kuomet juos pradeda maitinti, gyvūnai ne tik praranda sugebėjimą patys susirasti maisto. Praranda jie ir instinktą rudenį išskristi į pietus. Jie tampa labai patiklūs, nebijo žmonių. Tuo greitai pasinaudoja nedori žmonės ir juos sudoroja labai nesunkiai.
Atminkime, kad mes esame protingos būtybės – žmonės, kuriems neužtenka vien tik tenkinti savo fizinius poreikius. Ne mažiau svarbios yra ir dvasinės žmogaus reikmės. Be šių poreikių žmogus nebetenka savo žmogiškų savybių, tampa nelaimingas, nepatiria gyvenimo džiaugsmo. Dekalogas, dora, artimo meilė, tiesa – pamatinės žmogaus vertybės. Tie, kurie lankėtės Švedijoje ar kitose vakarų šalyse, stebėjotės vietinių žmonių sąžiningumu.
Pas mus vagystės ir nesąžiningumas kasdienybė. Pradedant nuo aukštų valdžios pareigūnų ir baigiant eiliniu piliečiu. Kitaip tariant, tęsiame imperijos tradicijas. Juk imperijoje valstybės sąvoka buvo išplauta iš žmonių sąmonės. Ten viskas priklausė visiems. Tas, kuris nepaiso pamatinių dorovės principų, negali būti laimingas. Tuomet jis suprimityvėja ir supanašėja su savo pirmtakais.
Kiekvienas iš mūsų privalome domėtis ir tuo, kas dabar vyksta mūsų valstybėje. Kai kas labai klysta tapatindami valstybę ir valdžią. Valstybė lieka ta pati, o valdžia keičiasi, nes mes ją renkame. Turime tokią valdžią, kokios esame verti. Labai apmaudu, kuomet nemaža dalis jaunimo neatlieka pilietinės pareigos, nedalyvauja rinkimuose. Nepilietiškumas atsigręžia prieš mus pačius. Nepilietiški žmonės vengia (ar bijo?) burtis į profesines sąjungas. Dėl to jie neturi labai svarbaus instrumento, kuris juos saugotų nuo išnaudojimo.
Kita klaida, kurią neretas daro – tautos ir vyriausybės sutapatinimas. Visaip keikia rusus. Jie tokie ir anokie. Jie – buvę okupantai. Ne visi rusų žmonės kalti, kad mus kažkada okupavo, o diktatorius Stalinas ir jo parankiniai. Ir dabar ne eiliniai rusai kalti, kad mes brangiausiai mokame už dujas, o Kremliaus valdovai. Žinoma, ir tarp rusų yra tokių, kurie tiki Kremliaus ideologija ir ją palaiko.
Sakoma, klysti yra žmogiška. Daugelis darome klaidų. Pirmiausia – jaunimas. Tai natūralu. Jauni žmonės dar neturi gyvenimo patirties. Svarbu tas klaidas pripažinti ir laiku ištaisyti.
Šios mintys nepretenduoja į absoliučią tiesą. Net ir tiesą kiekvienas žmogus priima skirtingai. Taip, kaip jam patogiau. Jeigu šios mintys privers nors dalį skaitytojų susimąstyti – bus puiku. Būtų malonu ir paskaityti argumentuotus komentarus, sužinoti jūsų nuomonę, už kurią būčiau dėkingas.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
