Vis akivaizdžiau, jog tai tik atokaitoje gulinčio sotaus krokodilo ašaros. Man ne gėda prisipažinti, kad esu didelis savo gimtinės patriotas, keistuolis, dalyvavęs visuose per pastaruosius du dešimtmečius buvusiuose rinkimuose ir idealistas, manantis, jog įstatymai bei nustatytos taisyklės yra šventas dalykas, todėl nevalia kirsti gatvę degant raudonai šviesoforo lempelei net tada, jei automobilių į visas puses nematyti net per kilometrą. Štai kodėl mintys apie emigraciją mano galvoje nesisuko net tada, kai turėjau valdomas kojas ir rankas.
Tačiau pamatęs, kaip dabartinė tautinė, ne kokia nors okupacinė, biurokratija sugeba tyčiotis iš žmogaus, laikyti jį kvailiu ir vaikyti kaip benamį šunytį, noras sėdus į savo neįgaliojo vežimėlį, kinkuoti per Europą, keiksnojant, suprantama, ne Lietuvą, o susireikšminusį ir savanaudį politinį elitą bei buką valdininkiją, kyla vis dažniau.
Trumpai papasakosiu, kas pastaruoju metu perpildė kantrybės taurę. Man regis, tokio absurdo iškęsti negali nė vienas bent kiek sveikai mąstantis žmogus. Taigi reikalas labai paprastas: prieš gerą dešimtmetį su mielų žmonių ir Raudonojo Kryžiaus pagalba iš Švedijos gavau labdaringą elektrinį neįgaliojo vežimėlį, skirtą važinėti lauke. Nieko keisto, kad per tiek metų jo ne pirmos jaunystės elektronika retkarčiais sukvailiodavo.
Tada pakakdavo parašyti prašymą Techninės pagalbos neįgaliesiems centro prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vietiniam skyriui ir vežimėlį remontuojančios firmos atstovas jį pasiimdavo, suremontuodavo ir atveždavo atgal. Už tai neįgalusis mokėdavo (tikrai nuoširdi padėka valstybei už rūpestį) tik dešimtadalį remonto kainos.
Kai šį pavasarį mano vežimėlis vėl užsiožiavo, anksčiau įprasta tvarka kreipiausi į minėtą centrą pagalbos. Regioniniame centro skyriuje man maloniai paaiškino, kad buvusi paprasta bei neįgaliajam patogi tvarka pasikeitė ir jei vežimėlis būtų įgytas su Techninės pagalbos neįgaliesiems centro pagalba, jį sutvarkyti pakaktų prašymo, bet problemėlė yra ta, jog manasis gautas labdaringais keliais (logiška, jog tik džiaugtis reikėtų, nes valstybei sutaupiau keliolika tūkstančių litų ir atvėriau galimybę laimingu padaryti ne vieną savo nelaimės kolegą, dešimt metų neužimdamas vietos eilėje vežimėliui gauti), tad, brolyti brangus, norint jį suremontuoti, reikia surinkti tokius dokumentus, kurie būtini naują elektrinį vežimėlį pagal traumos (ligos) indikacijas gauti.
Taigi norėdamas, kad be trikdžių riedėtų mano elektrinis vežimėlis, iš šeimos gydytojo turiu gauti siuntimą pas reabilitologą, iš jo – kažkokį išrašą „027a forma“, iš miesto savivaldybės socialinės paramos skyriaus – „Buities tyrimo aktą“, na, o asmens tapatybės ir neįgalumo pažymėjimai bei prašymas, tai - jau savaime suprantama.
Kiekvienas sveiko proto žmogus tokiu atveju tiesiai paklaustų, kuriems velniams reikia tokių dokumentų, tartum norėtum gauti naują vežimėlį, jei jis jau turimas, tik remontuotinas? Gal tolimose ministerijose sėdintys ir tokius absurdiškus reikalavimus neįgaliesiems kurpiantys veikėjai mano, jog nevaikščiojantis neįgalusis su silpnomis rankomis tokią visomis prasmėmis jam brangią susisiekimo priemonę naudoja ne pagal paskirtį, o naktiniuose „draguose“ ar plytas statybvietėje vežioti?
Jei šių taisyklių kūrėjai būtų bent kartą iš kokių trejų metrų matę neįgalųjį, kuriam pripažinta visiška negalia ir kuriam priklauso elektrinis vežimėlis, jie ne miglotai, o realiai suprastų, ką tokiam žmogui praktiškai reiškia įvykdyti tuos biurokratinius reikalavimus.
Kadangi vežimėlis sugedęs, nėra su kuo nuvažiuoti į polikliniką pas šeimos gydytoją, vadinasi, darbo dieną reikia susirasti du vyrukus su automobiliu, kurie galėtų neįgalųjį prie namų į tą automobilį pakrauti, poliklinikoje iškrauti, paskui procedūrą pakartoti atvirkščia tvarka. Gavus šeimos gydytojo siuntimą, pas reabilitologą pateksi (bent jau mano mieste) ne anksčiau kaip po dviejų savaičių. Tada vėl teks pakartoti neįgaliojo tarabanijimą į polikliniką. Na, o kam reikalingas neįgaliojo buities tyrimo aktas, jei minėtu vežimėliu judama tik lauke, vien tik Dievas (o gal velnias?) nujaučia.
Be to, net ir turėdamas visas reikalaujamas pažymas, niekad nežinai, kada remontininkai atvažiuos to vežimėlio pasiimti ir kiek truks remontas. Taip ir vasara gali pasibaigti. Bet ar valdžiažmogis gali suvokti, ką neįgaliajam, aštuonis šaltus mėnesius pratūnojusiam tarp keturių savo kambario sienų, reiškia kiekviena šiltojo laikotarpio valanda, kurią elektrinis vežimėlis jam padeda savarankiškai praleisti gamtoje?
Su Techninės pagalbos neįgaliesiems centro darbuotojais esu bendravęs ir telefonu, ir akis į akį. Patikėkite, visi jie buvo normalūs, paslaugūs ir nuovokūs žmonės. Bet kai įsijungia taisykles ir reglamentus eiliniams mirtingiesiems kuriantis aukštesnysis, matyt, ministerinis „kolektyvinis protas“, jam be jokio siuntimo pas reabilitologą, galima drąsiai išrašyti „027a formos“ diagnozę: biurokratinė silpnaprotystė.
Baigdamas turiu pasakyti, kad kai prieš ketverius metus valdžia man, kaip ir dar keletui tūkstančių neįgaliųjų, nuo kasmėnesinės globos pašalpos nurėžė po 135 litus ir nuo to laiko iki šiol mano sąskaita valstybei sutaupė 7155 Lt, sukandau dantis ir nieko nekeiksnodamas pasakiau sau: „Jeigu valstybei taip reikia mano paramos, tebūnie.“
Tačiau dabar, kai kažkoks valdininkėlis iš manęs atvirai tyčiojasi principu „ja - načalnik, ty - durak“ („aš - viršininkas, tu - kvailys“) pradedu galvoti, jog Lietuvoje man vietos nėra. Tad laimingi, galintys nuo tokių absurdų bei marazmų pabėgti ir pasislėpti civilizuotose valstybėse.
Panašu, jog kol iš mūsų šalies neemigruos visi, ant kurių sprando valdžiažmogiai gali pajoti ir čia liks tik jie vieni, iš įpročio susiėsiantys vienas kitą, pragiedrulių Lietuvoje neišvysime. O gal turėtume kažką daryti, kad emigruoti priversti būtų puspročiai politikai ir valdininkai?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
