Tikriausiai ne vienam kilo klausimas, koks nacionalinis gyvulys ar žvėris mūsų, lietuvių? Atrodo, būtų logiška galvoti, jog tai žirgas. Dainose apdainuotas. Kilnus ir protingas gyvulys, kuris ant savo nugaros nešė mūsų protėvius ne tik į karą prieš neprietelius. Jis ir patį Vytautą Didįjį nujodė net prie Juodosios jūros ir iš jos vandenį ten gėrė. Antras labai rimtas argumentas, paremiantis šį kandidatą į lietuvių nacionalinio gyvūno statusą, – žirgas puikuojasi mūsų herbe!
Deja, Vytauto Didžiojo jau seniai nežinia kur kauleliai sudūlėjo. Tiesa, neseniai keletu dar Lietuvoje atsitiktinai išlikusių žemaitukų ir šiuolaikiniai vytautai sugebėjo nujoti net iki Juodosios jūros. Tačiau tai nesiskaito, nes jų kardai buvo butaforiniai. Labai gaila, tačiau ir žemaitukai jau pavojuje. Jų nedaug beliko, o ir tuos kartais prisieina pavasarį kelti už uodegų. Tuo tarpu mūsų herbą taip pat nori pasisavinti pusbroliai baltarusiai. Todėl nežinia, ar pavyks jį išlaikyti.
Labai rimtas kandidatas yra gaidys. Aš šią kandidatūrą palaikyčiau, nes tai beveik mano bendrapavardis. Kilnus, labai drąsus ir džentelmeniškas paukštis. Kol gyvenau kaime, matydavau, kaip gaidys globoja savo haremą – vištas. Pasikapsto ant mėšlyno krūvos. Jeigu suranda kokį slieką, pats nelesa. Jis elgdavosi kilniau, nei daugelis mano likimo brolių – vyrų. Jis pašaukdavo vištas ir ta, kuri atbėgdavo pirmoji, slieką sulesdavo.
Deja, kaip sakoma, šaukštai po pietų. Gaidys, kiek man žinoma, jau yra nacionalinis kažkurios pietryčių Azijos valstybės simbolis. Ten gaidžių kovos sutraukia tūkstančius žiūrovų. Panašiai, kaip Ispanijoje korida. Kas tokią kovą matė, galėtų patvirtinti, kad gaidys – tikrai ne bailys. Jis kovoja iki paskutinio atodūsio. Tiems, kurie linkę propaguoti „zonos“ iškrypėlių nuostatas ir klaidingus įsitikinimus, reikėtų rimtai pagalvoti ir be jokio pagrindo nešmeižti šio drąsaus ir protingo paukščio.
Tiesa, gaidžiai, kaip ir žmonės, labai nevienodi. Tą proga noriu papasakoti vieną nutikimą iš mano vaikystės laikų. Pas mus buvo nemaža vištidė. Ten gyveno pulkas dedeklių ir pora gaidžių. Vieno vardas buvo Ilgaskiauteris, o kito – Ilgauodegis. Kartą tie du peštukai ėmė ir susiginčijo. Kuris iš jų šaunesnis? Sutarė tą ginčą išspręsti labai paprastai: kuris iš jų „patvarkys“ daugiau vištų, tas ir bus šauniausias. Pradžioje darbo ėmėsi pirmasis, Ilgaskiauteris. Šis paėmė iš eilės net 6 vištas ir išsikvėpė. Po to atėjo eilė antrajam, Ilgauodegiui. Anas paėmė visas višdidėje buvusias vištas. Negana to, jis nulėkė į kaimyninį kiemą ir „patvarkė“ ten nemažą jų pulkelį. Ilgaskiauteris laukė, o ilgauodegio vis nebuvo ir nebuvo. Šis ėjo jo ieškoti. Kiek paėjęs, pamatė aną gulintį už kalniuko pasliką, visai prisiplojusį prie žemės ir jam sako:
– Na matai, brolau, persistengei. Norėjai iššokti aukščiau bambos, todėl ir kvapą išleidai!
– Tylėk, kvaily, – atšovė jam ilgauodegis,– Varną nubaidysi.
Gerai pagalvojus ir apsvarsčius visus motyvus, peršasi labai reali ir logiška išvada. Geriausias ir tinkamiausias kandidatas mūsų nacionalinio gyvulio statusui užimti būtų kiaulė. Jeigu jums geriau skamba, galima vadinti ir paršu. Jums, mielieji, gali nepatikti, galite pykti, tačiau kol kas aš nematau tinkamesnio kandidato šiai nominacijai užimti. Tiesa, lietuvių kalba ne tik labai sena ir originali. Ji labai turtinga. Mūsų kalboje yra ne tiktai du mano jau minėti šio gyvulio vardo sinonimai. Yra dar kuilys. Tai toks padaras, panašus į kai kuriuos mano likimo brolius, vyrus. Kartą viena sutuoktinė sako savo draugei:
– Mano kuilys ir vėl negrįžo. Matyt nuėjo pas kitas.
Žinoma, pasitaiko ir sutuoktinių, kurie nenusileidžia žmonoms ir neretai jas pavadina kobromis ar kitokiais „meiliais“ vardais.
Ir čia dar ne viskas. Tą patį kuilį galima vadinti jo sinonimu: tekis. Tai kuilys, kurio pagrindinė paskirtis – apvaisinti paršavedes. Kai jį papjauna, tai ir mėsa būna niekam tikusi, nes labai smirda. Jos ir valgyti niekas nenori. Išskyrus mėgėjus. Tiems tai tik paduok, tikras delikatesas!
Kol dar buvau mažas, sykį mes su tėvu vedėme kiaulę pas tekį. Tekius mažai kas laikydavo, nes, sako, nelabai apsimoka. Ėda daug, o naudos – kaip iš ožio pieno. Be to, jie labai agresyvūs. Tekius augindavo tik turtingesni valstiečiai.
Už poros kilometrų gyveno tokia dar nesena lenkė, kurį laikė kuilį. Tėvas pririšo virvę prie kiaulės užpakalinės kojos. Ėjo šalia jos, laikydamas už tos virvės, ir vis niuksėjo kiaulei į šoną, ragindamas sparčiau eiti. Mano uždavinys buvo pastimuliuoti ją vytele, jeigu anoji jau visai užsinotūrindavo ir nenorėdavo eiti pirmyn.
Per kokią valandą mes tuos du ar tris kilometrus sėkmingai įveikėme. Atgalios jau linksmiau ir greičiau ėjosi. Nežinau, ar dėl to, kad į namus. O gal kiaulaitę teigiamai paveikė meilės žaidimas? Jos jau nebereikėjo temti ir stumti. Bėgo pati, net pralenkdama mus.
Kaip ir žmonės, abiejų lyčių kiaulės taip pat skirtingos. Vienos labai gerai penimos. Jas vadina lašininėmis. Žinoma, jūs negalvokite apie kokią nors analogiją su kai kuriais mūsų piliečiais. Dar gali įsižeisti.
Yra vadinamieji bekonai, kurių gyvenimo trukmė nesiekia nė metų. Kita kategorija – mėsinės kiaulės. Jos prasčiau šeriamos, todėl jų mėsa būna liesesnė. Kai man buvo apie 12 metų, su broliais mėgdavau ant tų kiaulių joti. Tai būdavo tikras rodeo. Matėte rodeo, kurias kiekvienais metais rengia kaubojai Kanados mieste Kalgaryje?
Vasarą pas mus šias mėsines kiaules išleisdavo į tokį aptvertą diendaržį. Ten jos ir knaisiodavosi ištisą dieną. Šios rūšies kiaulės stiprios ir ištvermingos, nes nenutukusios. Kartais jos išlįsdavo per tvorą į lauką. Tuomet mes, jeigu namuose nebūdavo tėvų, prisėlindavome, pasigerindavome pakasydami jiems šoną, staigiai apsižergdavome kaip raiteliai arklį ir stipriai įsitverdavome už sprando šerių. Paršas tik sušukdavo „uch, uch!“ ir lėkdavo kaip pašėlęs.
Negalvokite, kad kiaulės kvailos. Jų kojos trumpos, o kūnas ilgas ir sunkus. Dėl to jos negali atsistoti piestu kaip arkliai ir numesti raitelį. Jos neria ten, kur gali mumis atsikratyti. Gerai, kad kur nors į krūmus, o ne per tvorą! Krūmai švelnesni, todėl mūsų galvos likdavo sveikos. Kartais sako: prisigėrė kaip paršas ir voliojasi purvyne. Tik nereikia paršo įžeidinėti. Žinoma, purvynas – jo stichija. Tačiau pabandykite jūs įpilti degtinės į nasrus, pavyzdžiui, kuiliui. Negarantuoju, kad liksite sveikas.
Turbūt visi žinome, kad kiaules augina ne grožiui, o maistui, nors pasitaiko ir tokių (teko matyti Anglijoje), kurie jas laiko namie kaip šunis. Kai eina pasivaikščioti, ant pavadėlio vedasi ir paršelį, kuriam ant kaklo dar ir spalvotas kaspinėlis parištas. Kai kurie keistuoliai net ir miega su paršeliu. Vietoj žmonos.
Lietuvių nacionalinis patiekalas lašiniai – tai kiaulės oda su storesniu ar plonesniu riebalų sluoksniu ir trupučiu raumenų. Jie būna rūkyti ir sūdyti. Dabar mažai kas nutuokia, kaip jie paruošiami, nes viskas daroma mechanizuotai, o to proceso eiliniai valgytojai nemato.
Kai važiuodavau ilgesniam laikui į užsienį, visuomet įsimesdavau paltį rūkytų lašinių ir kepalą juodos duonos. Ar kas nors žino didesnį ir organizmui naudingesnį skanėstą už lietuviškus rūkytus lašinius su juoda duona ir svogūnais?
Kaime kiaules skersdavo dažniausiai rudenį, kai jau būdavo baigti visi laukų darbai. Pats procesas – itin nemalonus ir žiaurus. Skerdiku ne kiekvienas vyras gali būti. Reikia pasižymėti tam tikrais charakterio bruožais. Ne visi vyrai tomis savybėmis pasižymi. Aš negalėčiau, nes man gaila gyvulius žudyti. Kaime būdavo gal tik keletas tokių specų. Kai skerdikas ir jo padėjėjai išvesdavo paršą į lauką skerdimui, moterys bėgdavo į trobą, kad nematytų to žiauraus vaizdo. I mes vaikai net galvas paslėpdavome po pagalvėmis, kad negirdėtume baisaus žviegimo.
Į lauką išeidavome tik po to, kai paršas jau būdavo paguldytas kniūbsčias, nasrai pražiodyti ir ten įspraustas storokas pagalys, kad svilinant nesugestų žarnos. Taip jis būdavo paruoštas svilinimui. Tuomet niekas nežinojo benzininių lietlempių ar dujinių degiklių, todėl svilino rugių šiaudais.
Tačiau mes dažniausiai nežinome, kas gyvenime gali nutikti. Taip buvo ir man. Kuomet grįžau po trejų metų rekrūtų sovietų armijoje, tėvas po sunkios traumos gulėjo ligoninėje. Namuose buvo toks nemažas mėsinis paršiokas, kurį reikėjo paskersti. Kur tu mieste surasi skerdiką? Namuose buvo tik mama, vienas brolis 16-kos, o kitas 6 metų. Nors kariuomenėje buvau gerai išmuštruotas reindžeris, galėjau ne tiktai artimame mūšyje durklu nusmeigti priešą, bet ir dykumoje ilgai išgyventi be vandens, tačiau kiaulę skersti, prisipažinsiu atvirai, bijojau.
Bet niekur nedingsi – reikia. Abu su broliu išvedėm tą paršą iš tvartuko. Kažkur buvau girdėjęs, kad prieš skerdžiant apsvaigina, tuomet lengviau pataikyti peiliu ten, kur reikia, t.y. į širdį. Deja, kiaulių anatomijos gerai nežinojau. Tik apytikriai nujaučiau, kur ta širdis turėtų būti. Suradau tokį storoką beržinį baslį ir, užgniaužęs širdyje gailestį, tvojau juo deglajam per galvą. Anas aprimo. Tada liepiau broliui, kad laikytų, o pats atsivėdėjęs smeigiau peiliu į krūtinę.
Paršas tik pašoko, pasipurtė ir iš mūsų ištrūkęs, klaikiai žviegdamas, pasileido per daržą su krūtinėje styrinčiu peiliu. Jam iš žaizdos tryško kraujo fontanas, todėl sniege liko raudona žymė. Mes vos jį pavijome daržo gale, nes sniego buvo daug. Pačiupę už užpakalinių kojų, pargriovėme ir aš vėl bandžiau baigti jo kančias. Deja, tas vėl pasipurtė ir išsprūdo mums iš rankų. Vaizdas buvo, tikrai, tragikomiškas. Tik trečią kartą pargriovus, pavyko pataikyti ten, kur reikia, ir vargšo gyvulio kančios baigėsi.
Verta dar jums priminti visai neseną istoriją su paršeliais, kurie gyveno didelėje fermoje. Tačiau jiems pabodo nelaisvė. Išgriovė fermos sieną ir pabėgo į laisvę. Deja, ta laisvė pasirodė ne tokia jau saldi, kaip jie tikėjosi. Ir maisto patiems dabar reikėjo susirasti, ir pastogę. Be to atsirado mutantai, taip vadinami šernakuiliai, kurie paršelius ėmė engti. Jie elgėsi panašiai, kaip aprašė rusų rašytojas Krylovas savo pasakėčioje „Vilkas ir ėriukas“. Todėl kai kurie paršeliai pabėgo net į kitas parapijas. Daugelis norėtų vėl į fermą sugrįžti. Deja, ir tos fermos jau nebėra. Ją Landsbergis sugriovė.
Berašant apie nacionalinį gyvulį, prisiminiau, kad kiaules auginame dabar ne mes lietuviai, o danai. Kokia gėda! Aš nežinau, ar mes jau užmiršome, kaip reikia jas auginti, ar taip aptingome, jeigu iniciatyvą perleidome svetimšaliams? Argi normalu, kuomet užsieniečiai augina mūsų nacionalinį paršą ir daro mums gėdą? Taip vadinamais Smetonos laikais lietuviškos kiaulės turėjo didžiulę paklausą net Anglijoje, nes jų mėsa buvo labai kokybiška. Pabandykite jūs dabar surasti, pavyzdžiui, gerų rūkytų lašinių. Nusiperki kažkokį nesukramtomą dalyką, kurio valgyti nebegali, tačiau ir išmesti gaila.
Ne, broliai lietuviai, nenusileiskime danams. Patys auginkime mūsų simbolį, mūsų nacionalinio valgio tiekėją – lietuvišką paršą!
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
