Mano intensyvesnis bendravimas su dvasininkais prasidėjo prieš 7 mėnesius. Netekau mamos. Kadangi gyvename pusiaukelėje tarp Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios ir Šv. arkangelo Rapolo bažnyčios, pirmoji laidotuvių maršrutui buvo palankesnė. Nepriėmė mūsų ten, motyvuojant, kad reikėtų kreiptis į savo parapiją. Nesiginčijom, mišias už mirusiąją ir bažnytines laidojimo apeigas suderinom su Šv. arkangelo Rapolo bažnyčios kunigais.
Buvau girdėjusi apie kitų Vilniaus bažnyčių laidotuvių apeigų įkainius, kai ir 350 litų mažoka, todėl paklausiau kunigo apie aukos dydį. Išgirdau atsakymą, kad tai mūsų pačių reikalas ir nuožiūra.
Ištraukiau 200 litų. Kunigas pasiteiravo, ar neskriaudžiam savęs. Neskriaudėm, nors atliekamų pinigėlių ir nebuvo. Visos apeigos buvo atliktos kaip ir priklauso. Beje, vėliau teko skaityti, kad nelabai kunigai gali atsisakyti laidot ne savo parapijiečius, bet manau, tokiu būdu bažnyčios nepasiima ne savo aukų.
Antrą kartą užsakyti mišių ėjau po mėnesio. Pataikiau į vykstančias pamaldas, todėl teko lūkuriuoti zakristijoje. Po pamaldų ten sugužėjo nemažas pulkas moteriškių su užrašytais mirusiųjų vardais, datomis ant lapukų ir glamžančias rankose kas 20, kas 50 litų. Visoms buvo padėkota, nesigilinant, kas ir už kiek mirusiųjų užsakė mišias. Dažnai vėl girdėjosi klausimas: „Ar neskriaudžiat savęs?“ Tąkart mano auka buvo 50 litų.
Trečiasis mano apsilankymas buvo įdomiausias. Vėl lūkuriuoju zakristijoje – reikia pusmečio mišias užsakyti. Atėjo kunigas, suderinom datą ir laiką, ir aš padedu 50 litų. Išgirstu: „Paieškokit smulkesnių.“ O nėra. Sako: „Tada atnešit vėliau.“ Atsiskaičiau jau po aukotų mišių – 30 litų.
Tai ir mąstau dabar: gal mūsų parapijos žmonės vyresni ir mažiau pasiturintys? Tai – ne miegamieji Vilniaus rajonai ar naujieji, kur ir bažnyčios tarnai lieka nepatenkinti laidodami už 350 litų. Iš kitos pusės, vyresnieji yra aktyvesni katalikai, tad jų renkasi daugiau. O gal ir bažnyčių išlaikymo išlaidos skirtingos – senosios įtrauktos į paveldus, naujosios turi pačios savimi pasirūpinti.
Taigi negalėčiau kaltinti pasipinigavimu Šv. arkangelo Rapolo bažnyčios tarnų – bendravimas vyko taip, kaip ir tikimasi einant į bažnyčią. Sveikatos ir ilgų tarnystės metų jiems.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
