Šalia arenos, Nemuno saloje – apgultis. Iš toli matėsi daugybė jaunimo su vienspalviais žaliais marškinėliais ant kurių priartėjus išdidžiai puikavosi parašyti žodžiai „Jus aš draugais vadinu“.
„Labai malonūs žodžiai“, - mintyse sau sakiau ir jaučiausi saugus, nes juk draugas yra žmogus, kuris tave gerbia, supranta, palaiko ir visada eina koja į koja, kad ir kas benutiktų.
Tas žodis „draugas“ manyje ruseno taip stipriai, jog išdrįsau prisiartinti prie jų arčiau. O iš tolo matydamas kareiviškas palapines, kur buvo įsitaisiusi virtuvė, pradėjau varvinti seilę.
Pradžioje nutariau išbandyti kareivišką košę, pradėkime viską iš pradžių, o ji dalinama kaip tik čia pat – praėjus per tiltą į areną. Mes buvome trise: aš, ji ir mano mielas gyvūnas, tas kuris visada šalia, tas kurį aš saugau, globoju, tas, kuris suteikia man džiaugsmo, tas kurį aš išdidžiai vadinu geriausiu draugu. Tas gyvūnas – vokiečių aviganių kalytė.
Užbėgant už akių, skaitytojui pasakysiu, jog šuniukas buvo, kaip pridera, su pavadėliu, antsnukiu, paskiepytas, čipuotas, registruotas, apmokytas, su pasu ir visa, kas pridera, bei priklauso pagal gyvūnų laikymo ir vedžiojimo sąlygas.
Artėjame prie kareiviškos košės, gyvūnas visada greta, šalia ir ramus ramutėlis, nes esam kartu. Priėjęs užkalbinau kariškius apie košę, ar ji mokama, ar galima nusipirkti, paragauti. Išgirstu atsakymą, jog košė dalinama nemokamai, parašau paragavimui. Ačiū.
O jos meiliai paklausia: „Gal ir šuniukui norėtumėt?“ Po antro jų paklausimo visgi sutikau jog įdėtų ir šuniukui. Tada savanorėms įdėjus šaltesnės košės nuėmiau antsnukį ir padėjau ėdalą šalia savo kojų, kad gyvūnas taip pat ne varvintų seilę, o paskanautų kareiviškos košės.
Kareivių susirinko jau daugiau ir visi bendravome kalbėdami apie renginį, kol staiga išgirstu: „Laba diena, jūs su gyvūnu privalote palikti teritoriją!“ - įsakmiai griežtu tonu pasakė vyras. Kaip ir nieko nesupratęs, pradėjau klausinėti, kas ne taip, kas jis toks, kodėl čia taip. Bet žmogus be jokios kortelės, be jokios specialios personalo atributikos prisistatęs Emiliu Vasiliausku, pradėjo aiškinti, jog esą jie (kas tokie, nepasakė) išsinuomoję Kauno areną ir jos aplinką, o čia gyvūnai yra nepageidaujami.
Bevalgydamas kareivišką košę pradėjau prašyti jo duoti keletą minučių ją pabaigti ir tada išeisiu. Visgi to negavau. Man vėlgi įsakmiai jau su grasinimu buvo duota viena minutė laiko, jog pasišalinčiau su kompanija iš teritorijos – esame su gyvūnu.
Pasak Emilio V., gyvūnai pagal jo sukurtas taisykles nėra pageidaujami. Kąsnis užstrigo burnoje, šaukštas iškrito ant žemės. Jau baugėsi tas skambaus šūkio „Jus aš draugais vadinus“ kūrimas.
E. Vasiliauskas pradėjo grasinti apsauga, pradėjo įžūliai, aplinkiniams girdint kalbėti prieš mane ir šalimais esančią moterį. Žodžiais ir veiksmais atgrasiai pradėjo stumti iš aikštės vis kalbėdamas, jog jie čia šiandien „valdovai ir šeimininkai“.
Katalikiškas jaunimas gyvūnams sako „ne“. Mums dar einant Emilis V. rankų mostais išvarė ir kitą moterį, nešiną „mopsų“ veislės šuniuku. Likome nesupratę, sustingę stovėjome išvaryti už Dievo vartų teritorijos.
Daugiau niekada nekelsiu kojos tenai, kur gyvūnui pasakoma „Ne“. Pasirodo, katalikiškas jaunimas pasisako prieš gyvūnus, o gal kai bus rengiama eilinė Kaune arenoje „Šunų paroda“, reikės iškelti šūkį „katalikiškam jaunimui – ne“?
Atsirinkite draugus, nes, pasirodo, gyvūnas yra geresnis draugas negu žmogus.
Vienas iš Lietuvos jaunimo dienų organizatorių, Kauno arkivyskupijos jaunimo centro darbuotojas Emilis Vasiliauskas:
Žmogus sako tiesą, praskiestą melu. Pamatęs jį ir šunį prie mobilių virtuvių, paprašiau, kad nuvestų šunį ant žolytės, o ne čia, kur valgo žmonės. Jis manęs paklausė: „Kur parašyta, kad čia šunims negalima?“
Sakau jam: „Logiška: didelis šuo, žmonių aplinkui daug, šuo – be antsnukio.“ Aš tik prašiau, kad jis eitų toliau nuo tos vietos, kur dalinamas maistas ir rastų kur prisėsti ant žolės. Jis pradėjo reikalauti, kad parodyčiau, kur taip parašyta, koks įstatymas tai numato ir panašiai.
Kadangi esu karšto būdo vyras, nenorėjau veltis į tokias diskusijas. Dėl to pasakiau, kad už minutės norėčiau, kad jo ten nebūtų.
Jis gąsdino: „Pamatysit, kaip jums atsirūgs.“ Pareikalavo mano vardo ir pavardės.
Prašiau griežtai, bet mandagiai, nes jis kokias penkias minutes atsikalbinėjo.
Vilkinis šuo tarp žmonių ėda tą pačią košę, kurią valgo ir dalyviai. Pirmas dalykas – tai yra pavojinga, kai tarp žmonių yra didžiulis šuo be antsnukio. Antras dalykas – žmonių pasitikėjimas dėl maisto kokybės gali kristi, kai kam tai gali pasirodyti nehigieniška.
Kad suprastumėt, kad mes nesame prieš augintinius, pasakysiu, kad maisto likučiais po šventės buvo maitinami Užliedžių gyvūnų prieglaudos globotiniai.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
