Važiavau į Kauno klinikinę ligoninę dėkodama visiems dievams ir valstybei, tikėdama greitai gauti pagalbą savo netvirtai ant kojų stovinčiam organizmui. Priėmimas vyko pagal nustatytą tvarką.
Užsiregistravusi ir susiradusi laisvą kėdę pradėjau laukti savo eilės. Šalia buvo pilna ligonių. Vieni atrodė kaip tikri ligoniai, kiti laukė savo eilės šypsodamiesi ir kramtydami skanėstus, gerdami kavą iš šalia stovinčio automato.
Tyliai pašnibždėjau šalia sėdinčiam savo vyrui, kad, matyt, čia užtruksime ilgiau nei tikėjomės. Kantriai sulaukus savo eilės, maždaug po valandos, išgirdusi savo pavardę svyruodama nuėjau į pirminės apžiūros kambarėlį.
Sąžiningai apibūdinau savo negalavimus, man pamatavo spaudimą ir išsiuntė atgal laukti į laukimo salę. Eidama pagalvojau, kad reikėtų susirasti vietą arčiau durų, nes labai toli kulniuoti per visą laukimo salę į tą kambariuką svaigstančia galva.
Į tylų vyro akių klausimą atsakiau, kad reikia dar palaukti. Patogiai įsitaisiau kėdėje stengdamasi mažiau judinti galvą, nes nuo judėjimo ji pradėdavo dar labiau svaigti. Pradėjau stebėti aplinką.
Salė jauki, pakankamai didelė, ligoniai užregistruojami greitai, pakabinti du monitoriai, stovi prekybos automatai. Pro langą matosi atvažiuojantys greitosios pagalbos automobiliai, atvežantys ligonius.
Sudarytos geros sąlygos, tik žiopsok aplinkui ir kantriai lauk savo eilės. Po pusvalandžio mane vėl pakvietė į peržiūros kambarėlį. Vėl sąžiningai apibūdinau savo negalavimus, šį kartą mane apžiūrėjo išsamiau ir vėl išsiuntė laukti į laukimo salę.
Po pusvalandžio vėl pakvietė į tą patį kambarį. Šį kartą paėmė kraujo tyrimams ir palydėjo su žodžiu „Laukite!“. Mano optimizmas sulaukti greitos pagalbos po truputį blėso. Iš savo rankinuko pradėjau traukti ir gerti visus iš eilės vaistus, kuriuos spėjau įsimesti dar prieš vykdama į ligoninę, stengdamasi palengvinti savo negalavimus.
Nuo spaudimo, nuo skausmo, nuo pykinimo, raminančius. Galvojau: jei pasidarys blogiau, tai vis tiek atgaivins, ligoninė čia pagaliau, ar ne? Dar po pusvalandžio palydėjo į kabinetą, kur daroma kompiuterinė galvos tomografija.
Čia irgi pralaukiau kokį pusvalandį. Sugrįžau į laukimo salę. Mane jau pradėjo erzinti pasikartojantis paveikslėliai monitoriuose. Mintinai žinojau, kokia priėmimo tvarka ligoninėse, kiek kainuoja paslaugos, kaip tapti donoru ir koks miestas septintas pagal dydį Lietuvoje bei kas, kur ir pas ką greičiau auga.
Mano dėmesio jau netraukė sėdintys, gulintys ligoniai, atvežami greitosios pagalbos automobiliais. Man tik norėjosi greičiau sulaukti realios pagalbos, kuri palengvintų mano kančias, bent elementariai atsigulti – ligoninėje ar namuose, bet kur, tiesiog pavargau sėdėti.
Po paskutinio tyrimo išlaukiau dar 2 valandas. Kai mane vėl pakvietė į peržiūros kambarį ir jau kita gydytoja pradėjo klausinėti, kas man negerai, norėjosi isteriškai nusijuokti ir sušukti: „Kas jums čia visiems negerai?“ Jau pavargau aiškinti, kas man negerai, aš noriu iš jūsų pagalbos!
Gydytoja paaiškino, kad man reikėtų stacionaraus gydymo, nes smegenyse rado seną išeminį plotelį (išeminis insultas ištinka užsikimšus galvos smegenų arterijai, seni ploteliai gali liudyti apie seniau įvykusį insultą. – Red.), todėl reikėtų mane stebėti ir išsamiau ištirti. Prie manęs paskambino į skyrių pasiteirauti, ar nėra laisvų vietų.
Vietų nebuvo, ji dar garsiai pamąstė, gal reikėtų laikinai paguldyti į vyrų palatą, bet pasitarusi su vedėju nusprendė tokių juokų nekrėsti. Išsiuntė mane greitosios medicinos pagalbos automobiliu į Respublikinę Kauno ligoninę Aukštuosiuose Šančiuose.
Važiavau su mintimis, kad pagaliau paguldys ir suleis kokių vaistų. Bet, matyt, aš vaikystėje per daug pasakų prisiskaičiau. Realiame sveikatos apsaugos gyvenime pasakų nebūna, čia būna tik žiauri realybė.
Greitosios pagalbos darbuotoja palydėjo mane į žmonių pilną laukimo salę. Neatsimenu, kelintą kartą per šią dieną išgirdau žodį „Laukite“. Po valandos, išstudijavusi žodžius ant balto lapo ant priešais esančio kabineto, kad dirba tik 1 gydytoja ir 2 slaugytojos ir dėl to prašoma ligonių kantrybės, mane pakvietė į apžiūrą.
Į slaugytojos klausimą, kas negerai, atsakiau trumpai: „Svaigsta galva“. Man padarė širdies kardiogramą ir išsiuntė laukti. Laukimas savo eilės vyko kaip blogame sapne. Kartu su visais eilės laukė neštuvuose gulintis ir nuo skausmo dejuojantis senukas. Aplink zyliojo greitosios pagalbos automobiliu atvežtas pagyvenęs žmogus su prie rankos prijungta tuščia lašeline, kurios kažkodėl niekas nesivargino atjungti. Čia pat buvo ir desperatiškai pajudėti neįgaliojo vežimėliu bandžiusi senutė, kuriai nepaaiškino, kaip judėti. Nors vargu, ar ir paaiškinus ji turėtų jėgų pasukti vežimėlio ratus.
Laukimo vargą praskaidrindavo girta asociali moteriškė, kuri bandė ieškoti teisybės, keikė visus, pradedant sveikatos apsaugos sistema, baigiant čia dirbančiais greitosios pagalbos priėmimo skyriaus darbuotojais.
Ji iš tikrųjų kėlė šypseną, bet viduje aš jai pavydėjau, nes ji turėjo sveikatos ginčytis ir ieškoti teisybės. Daugelis iš mūsų, sėdinčių ir laukiančių eilėje, turėjo jėgų nebent keiktis mintyse.
Kaip pagaliau įvyko mano susitikimas su gydytoja neurologe, lengviau atsikvėpiau – mane palydės pagaliau į palatą ir paskirs gydymą. Bet gydytoja manė kitaip.
Tyrimus padarytus Kauno klinikose ji ignoravo, paaiškino, kad galva svaigsta nuo ausų ir paskyrus ausų gydytojo konsultaciją, išleis mane namo. Į mano nepasitenkinimą ir pretenzijas gydytoja atšovė: „Tvarkyk, moterėle, nervus, matyt tau depresija ir dėl to svaigsta galva.“
Pikta sulaukiau ausų gydytojos, kuri paaiškino, kad ausys sveikos, girdžiu geriau nei reikia, reikia tvarkyti kraujotakos sutrikimą. Su viltimi vėl laukiau eilėje susitikimo su neurologe. Su džiaugsmu pranešiau jai, kad ji klydo dėl ausų ir man reikėtų rimtesnės pagalbos. Išgirdau: „Ausų gydytoja sena, nežino naujovių, aš jauna ir jums drąsiai sakau: jūsų svaigimas – dėl ausų! Paskirsiu jums lašelinę ir galite važiuoti namo, jūsų gyvybei pavojus negresia!“
Nuleista galva, tyliai laikydamasi už sienos nuėjau į kažkokį kambarėlį, kur stovėjo keletas lovų. Svarsčiau: matyt, gydytoja yra ekstrasensė, diagnozę nustato iš akies, gerai, kad nors lašelinę skyrė. Man pasidarys geriau ir sugebėsiu nuvažiuoti namo. O namai toli, už 50 kilometrų nuo Kauno, kitame rajone.
Atėjusios slaugytojos pasiteiravau, kokius vaistus man dabar lašins. Ji man atsakė: „Vandenį“. Kaip, sakau, vandenį? O slaugytoja man: „Imituojame gydymą. Pagal įstatymą negalime paleisti žmonių be pagalbos. Va, dabar ir imituojame gydymą.“
Išsišnekėjau su šalia sėdinčia moteriške, kuri jau 9 valandas laukė savo senai motinai reikalingos chirurgo konsultacijos. Ji papasakojo, kad aš čia ne pirmas iš Kauno klinikų atvežtas žmogus. Čia, matyt, yra tokia praktika ir sistema. Sulašina vandenį ir paleidžia namo.
Apsidairiau ir tikrai – visi guli pririšti prie vandens buteliukų. Matyt, pusė litro sulašinto vandenuko valstybei kainuoja brangiau, nei ligonių pervežimas į kitą ligoninę, iš naujo paskirtos gydytojų peržiūros. Arba čia darbo imitacija? Kas man gali atsakyti?
Išleista namo, užsukau į naktinę vaistinę, pasitariau su vaistininke ir įsigijau vaistų. 10 valandų užtruko mano bandymas gauti kvalifikuotą gydytojų pagalbą, bet viskas, ko sulaukiau, tai gydymas vandeniu.
Respublikinės Kauno ligoninės generalinio direktoriaus pavaduotoja gydymui Janina Bierienė:
Sudėtinga komentuoti – nežinau, apie kokį konkretų ligonį kalbama. Matosi tik viena, kad ligonė ilgai laukė tiek vienoje ligoninėje (Kauno klinikose), tiek kitoje.
Ligonių yra tokia gausybė, kad gydytojai nespėja, tenka laukti. Kai tenka laukti, vien nuo laukimo gali blogėti savijauta.
Kada ligonių nepaguldo į ligoninę, jie yra nepatenkinti. Visi važiuoja tikėdamiesi atsigulti į ligoninę. Bet jei konkrečios ligos nėra?
Kodėl buvo skirta lašelinė? Dabar karšti orai, žmonės mažai geria, daug negalavimų kyla dėl to. Žmonių savijautos labai gerai pagerėja nuo vandens. Tikiu, kad ten ir vaistai buvo skirti. Pagrindas – tai vandens tirpalas su mineralais. Seni žmonės, jei trūksta skysčio, gali netekti sąmonės.
Šiai moteriai ir galvos kompiuterinė tomografija, ir kraujo tyrimas buvo padarytas, kraujospūdis pamatuotas, insulto ir infarkto grėsmės nebuvo, ji gavo otorinolaringologo (ausų, nosies, gerklės gydytojo. – Red.) konsultaciją. Ligoninės medikai ką galėjo, tą padarė. Kai gyvybei gresiančios ligos neranda, pacientą siunčia pas šeimos gydytoją, nes tokia yra sistema Lietuvoje.
Pas mus žmones nemėgsta eiti pas šeimos gydytojus. Važiuodami į ligoninę tikisi, kad juos paguldys.
Į ligoninę guldo arba su planiniu siuntimu, arba tais atvejais, kai gyvybei gresia pavojus, kai reikia skubiai gydyti. Kitus susirgimus pirmiausia vertina šeimos gydytojas, kuris duoda siuntimą pas specialistą.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
