Bažnyčia stengiasi puoselėti ir ginti šeimos instituciją, padėti ketinantiems ją sukurti, nes šeima yra palankiausias gyvenimo būdas ir terpė kiekvienam žmogui, žmonijos ir žmogiškumo lopšys, viena iš esminių darnios civilinės ir krikščioniškos visuomenės sąlygų.
Šis rūpestis ypač pasireiškia per priešsantuokinį pasiruošimą, kuriam Kanonų tiesės kodeksas numato mažiausiai tris mėnesius iki santuokos. Pasiruošimas vyksta teisiniu, pažintiniu, praktiniu ir dvasiniu būdais.
Nepaisant to, šiais laikais pusė sudaromų santuokų išyra. Mąstai yra tragiški, byloja apie pasiruošimo nepakankamumą ir sudarančių santuoką asmenų nebrandumą. Akivaizdu, kad atsakomybę turėtų prisiimti ir dvasininkai, kurie gal per daug lengvai laimina abejotinas santuokas.
Neretai sužadėtiniai nenori įdėti pastangų arba vadovaujasi savo įsivaizdavimais, gerokai prasilenkiančiais su katalikišku tikėjimu. Daugumas jų prieš santuoką ir po santuokos tikėjimą praktikuoja labai menkai: kasdien nesimeldžia, sekmadieniais nedalyvauja šv. mišiose, penktadieniais nepasninkauja, nesilaiko krikščioniškos doros, pavyzdžiui, ilgus metus gyvena susidėję, ir panašiai.
Katalikybei būdinga, jog ji remiasi nuoseklia pasaulėžiūrine mintimi ir nuosekliu gyvenimu. Tai primena tolydžio statomą namą, kur mintys ir darbai, pasiekimai klostosi į darnų mūrą. Šių dienų dažno jauno žmogaus mintys, darbai ir apsisprendimai labiau primena sumestą plytų krūvą, kurioje yra įvairūs iš visur prisigaudyti manymai, įspūdžiai, patirtys ir nuotykiai, iš kurių nieko rimto nekyla, nėra darnios visumos, nuoseklumo ir pastovumo. Santuoka kai kam – tai dar viena nusviesta plyta į gyvenimo įvykių krūvą.
Dažnai skyrybų priežastimi nurodomas charakterių nesutapimas, tačiau kai kurių charakterius kur kas anksčiau patiria ir kunigai. Lieka girgždančio tarp dantų žvyro patirtis: kaip jie gyvens šeimoje, neturėdami nuolankumo, agresyviai bendraudami, manipuliuodami ir atsikalbinėdami? Ne vieną nemalonų atvejį galėtų papasakoti klebonai, kai tenka atremti porų pafantazavimus, užgaidas, ar net apgaulę, isterijas ir intrigas.
Straipsniai apie vieno ar kito dvasininko tariamai nuskriaustą porą dažnai turi papildomų aplinkybių, kurios yra nutylimos. Dabartiniam žmogui būdingas psichologinis, bendravimo nuosmukis pasireiškia liguistu subjektyvumu, kaprizingumu, sunkiu charakteriu, susireikšminimu ir kitomis neigiamybėmis.
Atrodo, jog neteisingai sudedami akcentai, kurie iš pat pradžių viską gadina: žmogus aukščiau Dievo, paviršutiniškumas nustelbia esmę, jausmai – mąstymą, individualizmas naikina bendruomeniškumą ir t. t. Bažnyčia lieka tik kaip priedas prie šventės ir nuotraukų, kurios deginamos po skyrybų.
Kartais sužadėtiniai ima mokyti kunigus, kokios turi būti apeigos, kanonai ir kiti dalykai. Juk apeigos išreiškia tikėjimo tiesas ir gyvenimo išmintį, todėl jų keitimas veda prie absurdų. Pavyzdžiui, nuotakos atvedimas prie altoriaus ir perdavimas jaunikiui. Mūsų apeigose ir tradicijoje tokio dalyko nėra, juolab kad tai neatitinka ir santuokos esmės.
Feodalinių laikų reliktas, kai moteris buvo beteisė ir vyro nuosavybė, tėvo perduodama kitam vyrui už mokesti galvijais ar pinigais, veržiasi į bažnyčias. Baltai išsipuošusi nuotaka primena avelę, kurią kerdžius veda atiduoti kitam kerdžiui. Krikščionišku požiūriu, vyras ir moteris yra lygiaverčiai, nors ir nevienodi, prie altoriaus žengia koja kojon laisvai ir sąmoningai kaip partneriai.
Aktualus yra aukos klausimas. Mitas, kad santuokos yra naudingos parapijai ar dvasininkams, nebent kelioms miestų bažnyčioms, nes dažniausiai vestuvių pasiruošimo ir apeigų sąnaudas apmoka parapija arba patys kunigai. Neatsitiktinai kai kurie kaimo parapijų klebonai reikalauja pirma susituokti civiliškai, kad sumažintų sau rūpesčių ir nuostolių darant labdarybę, nors dažnos vestuvės su limuzinais, išnuomotomis sodybomis ir prabangiomis suknelėmis liudija prabangą.
Taip vadinamos aukos negalima laikyti net teisingu atlygiu, kad valytoja nugramdytų išlietą vašką, sušluotų pribarstytus žiedlapius, vargonininkas jaustųsi oriai įvertintas už kilnų meną ir t. t. Derėtų imti pavyzdį iš Lenkijos ar Italijos, kur auka yra nemažesnė nei tūkstantis zlotų ar eurų. Ji dvigubėja, jei santuoka vyksta ne savoje parapijoje. Atitinkamai galėtų būti ir Lietuvoje.
Tikra bėda, kad pas mus santuoka nestato bendruomenės, bet jos patirtį naikina. Vaikydamiesi išorės daugelis bėga į taip vadinamas „populiarias bažnyčias“, kuriose konvejeriniu būdu, paskubomis ir svetimoje aplinkoje atliekamos apeigos. Kokie gali būti sentimentai savo parapijai, ryšiai su savo kilmės ar gyvenamos vietos bendruomene, jei esminiai gyvenimo įvykiai įvyksta svetur?
Jėzus sakė, jog kiaulėms nereikėtų duoti perlų. Galima būtų perfrazuoti, jog kiaulėms reikia duoti bulvių – tai, ką jos supranta. Kas yra santuoka šių dienų jaunimui: perlai ar bulvės? Mano giliu įsitikinimu, tai panašėja į šventvagystę, tikrą tuštybių mugę su tragiška pabaiga.
Pusė susituokusiųjų skiriasi, vadinasi nerimtai, neatsakingai žiūri į santuoką. Nenuostabu, nes ydingas požiūris reiškėsi dar prieš santuoką: nebuvo nei solidaus tikėjimo, nei charakterio ir bendravimo gludinimo, nei pamaldaus pasiruošimo ir dalyvavimo santuokos apeigose, nebuvo įsijungimo į bendruomenės kūrimą bei rūpesčius. Viso to akivaizdoje kriterijai ir reikalavimai turi būti kur kas didesni, nes degraduojant santuokai, degraduoja ir visuomenė.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
