Viešėdamas Vengrijoje, kurioje stipraus alkoholinio gėrimo iš vaisių – palinkos – leidžiama pasigaminti ir fiziniams asmenims, specialiai pasidomėjau, kaip tai vyksta. Tik apgailestauti galiu, kad su privačių nuomojamų bravorų, išlašinančių vengrams naminę palinką, savininkais nepavyko pasikalbėti, nors bičiulis vengras Vincė ir įdėjo daug pastangų, kad rastų su jais kontaktą.
Deja, niekas nepanoro susitikti ir tiesiogiai nupasakoti teisinius ir praktinius tokios gamybos niuansus, visų pirma dėl to, kad tuomet buvo ne palinkos varymo sezonas ir jie nedirbo, o antra, jie yra taip nuvarginti visokių tikrintojų ir kontrolierių, kad dar ir su žurnalistais bendrauti neturėjo jokio noro.
Tiesa, pavyko pabuvoti privačioje, originalią palinką vidaus ir užsienio rinkai gaminančioje bendrovėje ir iš jos gamybos technologo išgirsti daug įdomių dalykų.
Bet apie viską iš eilės. Pradėkime nuo to, jog Vengrijai pavyko Europos Sąjungoje išsikovoti, kad jų alkoholinis gėrimas palinka turėtų patentuotą, tik jai priklausantį prekybinį ženklą, kuris apibrėžia, jog „palinka yra alkoholinis gėrimas, gaminamas tik iš Vengrijoje išaugintų vaisių (trešnių, vyšnių, slyvų, abrikosų, persikų, kriaušių, obuolių) bei vynuogių išspaudų, iš jų ten pat be cukraus fermentuojamas ir distiliuojamas. Vartotojams dažniausiai pateikiama 38-40 laipsnių stiprumo palinka, turinti tų vaisių, kurie buvo fermentuoti, aromatą.“
Ją rekomenduojama gerti atšaldytą iki 16-18 laipsnių iš mažų tulpės formos taurelių. Reikia paminėti, kad iki 1920 metų, kai atsirado bendruomeninės varyklos ir nuo tada tik jose buvo leidžiama varyti naminukę, bent kiek save gerbiančio vengro kieme stovėjo primityvus palinkos varymo aparatas.
Pagal dabar Vengrijoje galiojantį naminės palinkos gamybą reglamentuojantį įstatymą (beje, panašus įstatymas veikė net komunistiniais Janošo Kadaro laikais) kiekvienas pilnametis vengras, turintis savo sodą, sodelį prie vasarnamio ar nuosavo namo, arba tokius oficialiai nuomojantis, iš atliekamų(!), t.y., kitiems tikslams netinkamų, juose užderėjusių vaisių privačioje nuomojamoje alkoholio varykloje turi teisę kasmet pasigaminti iki 50 litrų palinkos, už kiekvieną litrą, perskaičiuotą į 86 procentų alkoholio tūrio koncentraciją sumokėdamas lengvatinį 1103 forintų už litrą (16,4 Lt/l) akcizą.
Jeigu iš į varyklą atvežto fermentato distiliuojama daugiau nei 50 litrų, tai už kiekvieną jų, tik perskaičiuotą jau į 100 procentų etilo alkoholio tūrio koncentraciją, valstybei reikia sumokėti dvigubai didesnį (2206 Ft/l – 32,8 Lt/l) akcizą. Reikia pabrėžti, kad pagal minėtą įstatymą leidžiamą kiekį palinkos galima išsivaryti ne kiekvienam kieme ar pakrūmėje, o tik griežtai kontroliuojamose, griežtą apskaitą vedančiose varyklose, į kurias savo paruoštą vaisių fermentatą užsakovas atveža pats. Ten pasigamintos palinkos negalima parduoti, dovanoti, o tik pačiam vartoti, pavaišinti gimines ir artimuosius.
Negalima maišyti pasigamintos skirtingų rūšių palinkos, iš jos daryti kitus akcizu apmokestinamus alkoholinius gėrimus, pavyzdžiui, trauktines, paskaninti medumi ir panašiai. Vedama labai griežta šio alkoholio gamybos apskaita ir dokumentacija. Įdomu, kad šį procesą kontroliuoja Valstybinė muitinės tarnyba. Fermantatą į varyklą atvežęs pilietis turi parašu patvirtinti, kad jame nėra įdėta natūralaus ar dirbtinio cukraus arba medaus. Jeigu laboratoriniai tyrimai parodo, jog jie palinkos gamyboje naudoti, gėrimas sunaikinamas.
Taip pat reikia nurodyti, kokie vaisiai fermentuoti ir koks tos žaliavos kiekis. Pagaminta palinka privalo turėti kilmės dokumentus, kuriuose nurodoma jos rūšis ir tikrieji alkoholio stiprumo laipsniai. Du distiliavimus perėjusią palinką iki norimo stiprumo galima skiesti distiliuotu vandeniu. Beje, nurodoma, kiek iš 100 kg žaliavos vidutiniškai išlaša palinkos: iš tokio kiekio trešnių – 4 litrai, iš vyšnių – 5 l, iš abrikosų – 6 l, slyvų – 7 l, kriaušių – 4,5 l. Dviejų pastarųjų rūšių palinka Vengrijoje vertinama labiausiai.
Kaip minėjau, prieš keletą metų teko apsilankyti netoli Sėkešfehėrvaro esančioje, tada dar tik šeštus metus veikusioje privačioje Agardo palinkos darykloje. Įdomu, kad durys joje atviros visiems ir galima savo akimis pamatyti visą gamybos procesą. Tuo metu kaip tik buvo varoma vyšnių palinka ir net įmonės kieme sklandė gana malonūs aromatai. Darykloje varoma originali įvairių rūšių palinka tik iš aukštos kokybės vaisių. Tačiau stebino „žvėriškos“ produkcijos kainos: kai parduotuvėje gana geros palinkos puslitris mūsų pinigais kainavo apie 20–30 litų, tai čia už 0,35 litro talpos butelį slyvų palinkos prašė 5000 forintų (apie 73 Lt), vyšninės – 6100 forintų(apie 89 Lt), kriaušių – 4000 forintų (apie 58 Lt).
Kažin ar ne nuo panašių įmonių kainodarą buvo nusižiūrėjusi ir „Alita“, prieš keliolika metų pagal tradicinę dzūkišką technologiją gaminusi samanę. Ji kainuodavo bene dvigubai daugiau nei paprasta valstybinė degtinė. Nors patikimų šaltinių teigimu, naminukės gamybos pakrūmėje savikaina nėra didelė: sako, iš 30 kg ruginių miltų geru varymu išlaša 8-10 litrų 50-55 laipsnių stiprumo gėralo. Neatsitiktinai jo kaina iš po skverno nesiekia nė dešimties litų, tiesa, be akcizo ir be PVM. Gal ir už tą originalų žalią butelį „Alita“ tada užsišaukė tokią didelę samanės kainą.
Nenuostabu, kad jos populiarumas buvo menkas ir, galima manyti, jog ne vien dėl kainos, bet ir pradingusio to paslaptingumo šydo, koks būna ragaujant nelegaliai išvarytą samanę.
Nors vietoj oficialiai pagamintos samanės geriant nežinia prie kokios miško kūdros išlašintą naminę, rizika kartu ragauti ir vištos kakutį tokia pat didelė, kaip ir vietoj valstybinės degtinės maukiant pilstuką, jame jausti langų ploviklio aromatą...
Taigi, kad ir ką sakytume, bet iš esmės naminės degtinės gamyba pagal senąsias technologijas Lietuvoje jau buvo įteisinta. Jeigu kaimo turizmo sodybų savininkams taip svarbu buvo pas juos besiilsinčius užsieniečius pritrenkti „tautiniu“ gėrimu, tai jie nevaržomi galėjo prisipirkti oficialiai išvarytos, dėl kokybės ir sanitarinių normų abejonių nekeliančios „Alitos“ samanės ir pasiūlyti svečiams jos taurele užsigerti riebų cepeliną.
Tad virkauti, kad kaimo turizmo sodybų savininkai užsieniečius negali (negalėjo) pavaišinti itin „populiariu ir vertingu kulinarinio paveldo gėrimu“ nėra jokio pagrindo, mat atnaujinti tradicinės naminukės gamybą pagal senąsias technologijas „Alitoje“ (tiesą sakant, nežinau, ar jos gamyba apskritai buvo nutraukta) nebūtų didelės problemos.
Bet, matyt, ne čia šuo pakastas... Esu giliai įsitikinęs, jog senas tradicijas turinčio ir net prie komunistų egzistavusio vengriškojo modelio, pagal kurį fiziniams asmenims leidžiama pasigaminti naminės palinkos, pas mus švariai įgyvendinti neįmanoma ir kažin ar verta dėl keleto paprastų priežasčių. Visų pirma, žinant mūsų piliečių apsukrumą ir norą bei sugebėjimą apeiti įstatymus, leidimas gamintis naminukę virstų dideliu chaosu.
Antra, tai taptų korupcinėmis aukso kasyklomis įvairiems procesą kontroliuojantiems organams. Jeigu, tarkime, tokį leidimą gautų visi javus auginantys ūkininkai, tai neabejotinai jų pasigaminta samanė virstų atsiskaitymų su talkininkais valiuta.
Kitas dalykas, pavyzdžiui, būtų kuriame nors Lietuvos nacionaliniame parke įsteigti pavyzdinę samanės varyklą, kurią galėtų lankyti visi norintys ir susipažinti su šio gėrimo gamybos tradicijomis ir procesu. Neabejotinai ji taptų turistų traukos centru. Griežtai kontroliuojant, ten būtų galima už protingą kainą prekiauti ir suvenyriniais, ir rimtesniam vartojimui tinkančios talpos čia pat išpilstytos samanės buteliukais.
Tuo diskusija apie naminės degtinės legalizavimą Lietuvoje galėtų būti baigta. Ją turėtų pakeisti kita: kaip spanguolių sultis padaryti tautiniu lietuvių gėrimu? Tikrai visiems sveikiau būtų...
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
